Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Jūsų klausimas, pone prezidente, visiškai suprantamas. Šiuo metu tiksliai atsakyti į jį dar negaliu; iš dalies tai priklauso ir nuo to, kiek mums padėsite jūs. Manau, kad užtruksime čia maždaug vienerius jūsiškius metus — o gal ir dvejus.

Edgaras Faradainas, kaip ir dauguma lasų, nesugebėjo patikimai slėpti emocijų, tad kapitonas Bėjus net išsigando, išvydęs planetos vykdomosios valdžios atstovo veide staiga tvykstelėjusią džiaugsmingą, netgi suktą išraišką.

— Tikiuosi, Jūsų Ekscelencija, tai nesukels kokių nors problemų? — sunerimęs paklausė kapitonas.

— Visai ne, kaip tik priešingai! — dar kiek, ir prezidentas būtų ėmęs trinti rankas iš džiaugsmo. — Gal jūs ir nieko apie tai negirdėjote, tačiau kaip tik po dvejų metų mes rengiame dušimtąsias Olimpines žaidynes. — Jis kukliai kostelėjo. — Kai buvau jaunas, laimėjau olimpinį bronzos medalį tūkstančio metrų bėgimo rung tyje, tad organizuoti jubiliejinę Olimpiadą pavesta man. Mes nieku gyvu neatsisakytume pakovoti su varžovais iš svetur…

— Pone prezidente, — įsiterpė kabineto sekretorė, — nesu tikra, kad įstatymas numato…

— Įstatymas, kurį ir priimu aš, — tvirtai pareiškė prezidentas. — Taigi, kapitone, malonėkite laikyti tai kvietimu. Arba, jeigu jums taip labiau patinka, — iššūkiu.

Žvaigždėlaivio „Magelanas” kapitonas buvo žmogus, pratęs greitai priimti sprendimus, bet šitoks smūgis žemiau juosmens užklupo jį visiškai nepasiruošusį. Kol jis karštligiškai svarstė, ką galėtų tinkamai atsakyti, jo gelbėti puolė vyriausioji laivo gydytoja.

— Jūs išties nepaprastai malonus, kad pakvietėte mus, pone prezidente, — prašneko trečiojo rango kapitonė, laivo gydytoja Marija Niuton. — Tačiau, būdama medikė, privalau atkreipti jūsų dėmesį, kad visiems mums jau per trisdešimt, be to, dėl treniruočių stokos mūsų sportinė forma visai prasta, o ir Talasos traukos jėga šešiais procentais pranoksta žemiškąją, tad mes atsiduriame labai jau nepalankioje padėtyje. Nebent į jūsų Olimpines žaidynes įtrauktos tokios sporto šakos kaip šachmatai ar kortų žaidimai…

Prezidentas, regis, smarkiai nusivylė, bet greitai atitoko.

— Kągi… Tuomet, kapitone Bėjau, prašysiujūsųbent įteikti kai kuriuos apdovanojimus.

— Su didžiausiu malonumu, — pažadėjo kapitonas, jis vis dar jautėsi mažumą apkvaitęs. Pokalbio gijos beviltiškai slydo jam iš rankų, ir jis tvirtai pasiryžo vėl pakreipti kalbą apie reikalus.

— Ar galėčiau paaiškinti, ką mes norėtume čia nuveikti, pone prezidente?

— Žinoma, — lyg ir be didesnio susidomėjimo atsakė šis. Atrodė, kad Jo ekscelencijos mintys vis dar sklando kažkur kitur. Galbūt jis mėgavosi jaunystės triumfo prisiminimais. Galiausiai, akivaizdžiai — ne be pastangų — vėl sutelkė dėmesį į dabartį. Dėl jūsų apsilankymo mes išties jaučiamės smarkiai pamaloninti, bet drauge ir sutrikę. Manome, kad mūsų pasaulyje nėra beveik nieko, kąvertėtųjums pasiūlyti. Girdėjau, buvo kažkas užsiminta apie ledą; neabejoju, kad tai pokštas.

— Ne, pone prezidente, apie ledą mes kalbėjome visiškai rimtai. Ledas — vienintelis dalykas, kurio mums iš tikrųjų reikia Talasoje, nors dabar, kai paragavome kai kurių jūsų maisto produktų, — ypač mane sužavėjo sūris bei vynas, kuriais vaišinote mus per pietus — bijau, kad mūsų poreikiai gali ženkliai išaugti… Tačiau užvis svarbiausia — ledas, jis mums gyvybiškai būtinas. Tuojau viską paaiškinsiu. Prašau parodyti pirmąjį atvaizdą.

Tiesiog priešais nosį prezidentas išvydo ore plūduriuojantį žvaigždėlaivį „Magelanas” — dviejų metrų ilgio. Laivas atrodė toks tikras, kad prezidentui neapsakomai knietėjo ištiesti rankąir jį pačiupinėti — taip jis ir būtų padaręs, jei ne aplinkui susibūrę svečiai, kurie, savaime aišku, būtų pastebėję tokį naivų jo poelgį.

— Kaip matote, erdvėlaivis yra daugmaž taisyklingo cilindro formos — keturių kilometrų ilgio ir kilometro skersmens. Kadangi mūsų variklių sistema naudoja pačios kosminės erdvės energijas, teoriškai mes galime skristi neribotu greičiu — žinoma, iki ribinio, šviesos, greieio. Bet tik teoriškai, kadangi praktikoje, išvystę maždaug penktadalį šviesos greičio, dėl tarpžvaigždinių dulkių bei dujų sankaupų susiduriame su problemomis. Kad ir kokie išretinti būtųtie telkiniai, vis dėlto objektą, skrodžiantįjuos šešiasdešimties tūkstančių kilometrų per sekundę ar dar didesniu greičiu, apdaužo stulbinančiai didelis materijos kiekis. O esant šitokiam greičiui, nemaža bėdos gali pridaryti net vienas vienintelis vandenilio atomas.

Taigi, „Magelanas”, lygiai kaip ir pirmieji, dar visai primityvūs kosminiai laivai, skrieja pirmagalį prisidengęs apsauginiu skydu. Jam tinka beveik bet kokia materija, su sąlyga, jei jos turime pakankamai daug. O skydui, skirtam tarpžvaigždinei erdvei, kur temperatūra neką tesiskiria nuo absoliutaus nulio, vargu ar rastum ką nors geriau už paprasčiausią ledą. Pigi, lengvai apdorojama ir neįtikėtinai tvirta medžiaga! Štai šitas bukanosis kūgis ir yra mūsų mažytis ledkalnis — taip jis atrodė tada, kai mes prieš du šimtus metų išskridome iš Saulės sistemos. O štai taip laivas atrodo dabar.

Atvaizdas sublykčiojo, užgeso, bet tuoj pat pasirodė vėl. Laivas atrodė nepasikeitęs, tačiau priešais jį plaukiantis kūgis buvo sutirpęs iki plonyčio disko.

— Taip atsitiko todėl, kad mums teko prasigręžti penkiasdešimties šviesmečių ilgio skylę šiame gana dulkėtame Galaktikos sektoriuje. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad skydas patikimai saugojo mus, kaip ir numatyta, ne daugiau nei su penkių procen tų paklaida, taigi, rimtas pavojus mums nebuvo iškilęs — žinoma, visuomet išlieka šiokia tokia tikimybė, kad įsirėšime į ką nors iš tikrųfų didelį. Tačiau jeigu taip atsitiktų, mūsų nebeapsaugotų joks skydas — ar būtų iš ledo, ar iš paties tvirčiausio grūdinto plieno plokščių.

Tokio skydo, koks liko dabar, pakaktų įveikti dar kokius dešimt šviesmečių, bet šito mums maža. Galutinis mūsų kelionės tikslas — Sagano Du planeta, vadinasi, teks sukarti dar septyniasdešimt penkis šviesmečius.

Taigi, pone prezidente, dabar jums aišku, kodėl mes sustojome Talasoje. Norėtume pasiskolinti — ar veikiau prašyti dovanų, nes vargu ar sugebėsime kada nors grąžinti — maždaug šimtą tūkstančių tonų jūsų jūrų vandens. Ten, orbitoje, mums reikia nusilipdyti naują ledkalnį, kuris pašalintų visas kliūtis ir išvalytų mums kelią į žvaigždes.

— Bet kaip įgyvendinti šitokį sumanymą galėtume padėti mes? Neabejoju, techniniu požiūriu jūs lenkiate mus bent keliais šimtmečiais.

— O aš kaip tik tuo abejoju; vienintelis mūsų pranašumas yra kvantinis variklis. Jei leisite, kapitono padėjėjas Malina išdėstys mūsųplanus, o tada lauksime, ar jūs jiems pritarsite.

— Prašau, pasakokite.

— Pirmiausia mums reikėtų susirasti tinkamą vietą šaldymo įmonei. Galimybių yra daug — tokiai gamyklai įkurti tiktų bet koks izoliuotas pakrantės ruožas. Įmonė visiškai nesutrikdys ekologinės pusiausvyros, bet, jeigu taip pageidausite, pasistatysime jąRytinėje saloje — ir vilsimės, kad Krakanas neprabus anksčiau, nei baigsime darbus!

Įmonės projektas jau beveik visiškai parengtas, prireiks tik kelių nereikšmingų pataisų, priklausomai nuo konkrečios vietos, kuriągaliausiai pasirinksime. Daugumąpagrindiniųkomponentų galima pradėti montuoti kad ir dabar pat. Visos detalės labai paprastos — siurbliai, šaldymo sistemos, šilumos cirkuliacijos blokai, keltuvai — žodžiu, senos geros antrojo tūkstantmečio technologijos.