Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— …mūsų svetingumo. Bet jūs, savaime aišku, suprantate, kad mūsų pasaulis nepaprastai mažas — turiu omeny sausumos plotus. Kiek, sakėte, žmonių atskrido jūsų laivu?

— Manding, skaičiaus aš nepaminėjau, ponia mere. Kad ir kaip būtų, į Talasą, nors ši ir nepaprastai graži, nusileistų tik labai nedaugelis mūsiškių. Aš kuo puikiausiai suprantu jūsų — na… nuogąstavimus, bet, patikėkite, nerimui nėra visiškai jokio pagrindo. Jeigu viskas klostysis sklandžiai, po metų ar dvejų mes vėl leisimės į kelionę.

Vis dėlto turiu pabrėžti, kad mūsų apsilankymas — anaiptol ne mandagumo vizitas — mes juk net nesitikėjome ką nors čia sutiksią! Supraskite, žvaigždėlaivis, skriejantis puse šviesos greičio, šiaip sau nesuka iš kelio — jeigu taip atsitinka, tam jis turi ypač rimtų priežasčių. Jūs turite kai ko, ko reikia mums — o mes savo ruožtu irgi galime kai ką jums pasiūlyti.

— Ar galiu paklausti — ką?

— Jei tik priimsite, mes galėsime palikti jums paskutiniaisiais šimtmečiais žmogaus subrandintus meno bei mokslo vaisius. Vis tik turėčiau jus perspėti — pirmiausia gerai apsvarstykite, kaip šitokios dovanos paveiktųjūsųpačiųkultūrą. Galbūt ir neišmintinga būtųpriimti viską, kąmes galime padovanoti.

— Iš tiesų vertinu jūsų sąžiningumą— ir supratingumątaip pat. Reikia manyti, jūs turite neįkainojamų vertybių. Tačiau ką mainais galėtume pasiūlyti mes?

Kaldoras užkrečiamai nusijuokė.

— Džiugu, kad galiu drąsiai tvirtinti: tai — tikrai ne problema. Jei tai, ko reikia, mes pasiimtume nesiklausę, jūs net nepastebėtumėte, jog kažko trūksta.

Visa, ko mums reikia Talasoje, — tai šimtas tūkstančių tonų vandens. Tiksliau, ledo.

Talasos prezidentas pareigas ėjo dar tik du mėnesius — ir vis dar niekaip negalėjo susitaikyti su savo nelaime. Tačiau pakeisti jis negalėjo nieko, turėjo kaip išmanydamas geriau susidoroti su tuo bjauriu darbu, užkrautu jam ištisiems trejiems metams. Savaime aišku, reikalauti rezultatų perskaičiavimo nebuvo jokios prasmės: prezidento rinkimų sistema, kuriąsudarė tūkstantženklių atsitiktinių skaičių generavimas, buvo artimiausia grynam atsitiktinumui iš visko, kągalėjo pateikti žmogaus išradingumas.

Egzistavo tik penki būdai išvengti pavojaus būti prievarta įgrūstam į prezidento rūmus (dvidešimt kambarių, vienas — pakankamai didelis, kad sutalpintų beveik šimtą svečių). Galėjai būti jaunesnis nei trisdešimties arba vyresnis nei septyniasdešimties, arba nepagydomas ligonis, galėjai turėti psichikos sutrikimų arba galėjai būti padaręs sunkų nusikaltimą. Labai norėdamas prezidentas Edgaras Faradainas galėjo griebtis nebent pastarojo varianto — ir kurį laikąnet rimtai svarstė, ar nepasinaudojus tokia išeitimi.

Vis dėlto, nepaisant visų jam asmeniškai sukeltų nepatogumų, prezidentui teko pripažinti, jog šitokia valdžios forma — tikriausiai pati geriausia iš visų žmonijos išrastų. Senoji planeta motina sugaišo ištisus dešimt tūkstančių metų, kol, bandymų ir klaidų, kitąsyk — net ir labai šiurpių klaidų, metodu galiausiai ištobulino šitokią valdymo sistemą.

Kai tik visi suaugę planetos gyventojai įgijo išsilavinimą, siekiantį jų protinio pajėgumo ribas (o kartais, deja, jas net peržengiantį), galiausiai tapo įmanoma realizuoti tikrądemokratiją. Galutiniam žingsniui tereikėjo sukurti žaibiškų asmeninių ryšių sistemą, sujungtą su centriniais kompiuteriais. Pasak istorikų, pirmoji tikra demokratįja Žemėje buvo įgyvendinta 2011aisiais (Žemės) metais šalyje, vadintoje Naująja Zelandija.

Po to būdas išsirinkti valstybės vadovątapo nebe toks jau ir svarbus. Kai tik visuotinai buvo priimta nuostata, jog bet kas, sąmoningai siekiantis prezidento posto, turi būti automatiškai nušalinamas, vienodai gerai tiko kone kiekviena rinkimų sistema. O iš jų loterija pasirodė esanti pati paprasčiausia. — Pone prezidente, — pranešė kabineto sekretorė, — svečiai jau laukia jūsų bibliotekoje.

— Dėkoju, Liza. Ar jie jau nusivilko savo apsauginius skafandrus?

— Taip. Visi medicininio personalo nariai vieningai sutaria, kad joks pavojus negresia. Vis dėlto, pone, turbūt reikėtųjus įspėti. Nuo jų — na… nuo jų sklinda keistokas kvapas.

— O, Krakanas! Koks tas kvapas?

— Na, nepasakyčiau, kad nemalonus… ar bent jau man jis nepasirodė nemalonus. Tikriausiai tai kažkaip susiję su jų maistu; gali būti, kad po tūkstančio metų mūsų biochemija šiek tiek skiriasi nuo jų. „Aromatingas” — štai kaip būtų tiksliausia apibūdinti tą jų kvapą.

Prezidentas nelabai suprato, ką ji turi omeny, ir valandėlę svarstė, ar garsiai ištarti staiga jam dingtelėjusį gluminantį klausimą.

— O kaip tu manai, — galiausiai ryžosi jis, — kokį mūsų kvapą užuodžiay/e?

Jis lengviau atsiduso, kai įsitikino, kad, pristatomi vienas po kito, penketas jo svečiųbent jau akivaizdžiai tikrai nerauko nosies. Vis dėlto jam teko pripažinti, kad sekretorė Elizabeta Išihara išties pasielgė išmintingai, jį perspėdama; dabar jis jau suprato, kąreiškė jos apibūdinimas „aromatingas”. Neklydo ji ir tvirtindama, kad tasai kvapas anaiptol nėra nemalonus; prezidentui jis priminė kvapą prieskonių, kuriuos naudodavo jo žmona, kai ateidavo jos eilė gaminti rūmams valgį.

Atsisėdęs pasagos formos konferencijų stalo įlinkyje, Talasos prezidentas susizgribo su kreiva šypsenėle mąstąs apie Atsitiktinumąbei Lemtį, kurie anksčiau niekad per daug nedrumsdavo jam ramybės. Vis dėlto ne kas kitas, o Atsitiktinumas gryniausiu pavidalu ir pasodino jį į prezidento kėdę. O štai dabar tas pats Atsitiktinumas, o gal jo sesė Lemtis smogė dar kartą. Na, argi ne keista, kadjis, kuo paprasčiausias kuklus sportinio inventoriaus gamintojas, staiga tapo išrinktas vadovauti šitam istoriniam susitikimui! Vis dėlto kam nors šias pareigas būtinai reikia eiti, o prezidentas netikėtai pajuto, kad nejučia pradėjo mėgautis situacija. Mažų mažiausiai dabar niekas negalėjo sutrukdyti jam rėžti sveikinamosios kalbos…

…kalbos, kuri, tiesą sakant, išėjo visai neprasta, nors gal kiek ir per ilga netgi šitokia neeiline proga. Baigdamas kalbėti jis pastebėjo, kad, nors svečiai klausosi jo mandagiai susitelkę, jų akys pradeda šiek tiek drumstis, tad jis nutarė šiek tiek sutrumpinti pranešimą apie gamybos rodiklių statistiką ir visai nutylėti žiniąapie naujojo elektrinio tinklo bandymus Pietinėje saloje. Galų gale atsisėdęs jis nėmaž neabejojo nutapęs gyvybingos, tobulėjančios, aukšto techninio lygio visuomenės paveikslą. Neverta kreipti dėmesio į paviršutiniškus pirmuosius įspūdžius, kurie galbūt byloja priešingai. Talasa — nei atsilikusi, nei smunkanti, maža to, iki pat šiol čia vis dar puoselėjamos iškiliausios didžiųjų protėvių tradicijos. Ir taip toliau, ir panašiai.

— Labai ačiū, pone prezidente, — po jo kalbos stojusioje pagarbioje tyloje nuskambėjo kapitono Bėjaus balsas. — Mums buvo iš tiesų nepaprastai maloni staigmena rasti Talasą ne tik gyvenamą, bet dar ir klestinčią. Tuo malonesnė turėtų būti mūsų viešnagė čia, ir mes nuoširdžiai tikimės, kad, vėl iškeliaudami, išsivešime ir geriausius jūsų linkėjimus, tuo pačiu palikdami jums savuosius.

— Atleiskite už tiesmukiškumą — galbūt net gali pasirodyti grubu kelti tokį klausimą iš karto, vos atvyksta svečiai — tačiau gal pasakytumėte, kiek laiko ketinate užsibūti pas mus? Norėtume kuo greičiau tai sužinoti, kad galėtume viską tinkamai paruošti.