Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Jeigu viskas klostysis sklandžiai, pirmąjį ledo luistąužšaldysime po devyniasdešimties dienų. Ketiname gaminti standartinio dydžio blokus — plokščias šešiakampes plokštes, sveriančias še šis šimtus tonų — kažkoks aštrialiežuvis kartą pavadino jas snieguolėmis, ir tas pavadinimas prilipo joms kaip čia buvęs.

Kai tik pradėsime gamybą, kasdien pakelsime į orbitą po vieną tokią snieguolę. Ten ir surinkinėsime skydą, jungdami snieguoles vienąprie kitos. Nuo pirmosios pakėlimo iki galutinio konstrukcijos išbandymo turėtų praeiti du šimtai penkiasdešimt dienų. Tada jau būsime pasirengę iškeliauti.

Kai kapitono padėjėjas užbaigė aiškinti, prezidentas Faradainas valandėlę sėdėjo tylėdamas, padūmavusios jo akys žvelgė kažkur į tolį. Paskui jis ištarė — kone nuolankiai:

— Ledas… O aš kaip gyvas nesu matęs jokio ledo — nebent gėrimo taurės dugne…

Kai atsisveikindamas spaudė rankas išvykstantiems svečiams, prezidentas Faradainas ūmai suvokė, jog įvyko kažkas keista. Jis beveik visiškai nebeužuodė jų skleidžiamo aromatingo kvapo.

Galbūt tiesiog spėjo prie jo priprasti? Ar kažkas atsitiko uoslei?

Nors abu šie atsakymai buvo teisingi, daugmaž apie vidurnaktį prezidentas jau būtų patikėjęs tik antruoju. Jis netikėtai prabudo — apsiašarojęs ir tokia užsikimšusia nosimi, kad buvo sunku kvėpuoti.

— Kas nutiko, mielasis? — sunerimusi pasiteiravo ponia prezidentienė.

— Kuo skubiau kviesk — apčyyyy! — gydytojus, — atsakė vykdomosios valdžios atstovas. — Ir mūsiškius, ir tą, iš laivo. Po šimts, nė truputėlio netikiu, kad jie sugebės padėti, bet — apčyyyy! — bet nors tiesiai išklosiu, kąapie juos galvoju! Tikiuosi, bent tau šitai neprilipo!

Prezidento žmona jau žiojosi tarti vienąkitąpaguodos žodį, bet ją pačią pertraukė čiaudulys.

Abu atsisėdo lovoje ir nusiminę sužiuro į kits kitą.

— Man regis, kadaise šitai praeidavo per septynias dienas, sušniurkštė prezidentas. — Bet kągali žinoti — galbūt per pastaruosius kelis šimtmečius medicinos mokslas šiek tiek pažengė į priekį.

Jo viltys išsipildė, tiesa, labai jau nežymiai. Didvyriškomis pastangomis, nepraradus nė vienos gyvybės, epidemijąpavyko pažaboti — per šešias toli gražu ne džiaugsmingas dienas.

Taigi, beveik po tūkstančio metų susitikusių žvaigždžių išskirtų giminaičių naujo bendravimo pradžia buvo ne kažin kokia.

Jau dvi savaitės kaip mes čia, Evelina, nors tuo ir sunkoka patikėti, mat Talasos laiku praėjo tik vienuolika dienų. Anksčiau ar vėliau mums teks atprasti nuo senojo kalendoriaus, bet mano širdis visuomet plaks tuo pačiu Žemės ritmu.

Tos dienos buvo kupinos veiklos ir prabėgo gana maloniai. Iškilo viena vienintelė — medicininio pobūdžio — problema. Nors mes nėrėmės iš kailio, stengdamiesi apsidrausti, vis dėlto karantiną atšaukėme per anksti, ir maždaug dvidešimt procentų lasų pasigavo galaižin kokį virusą. Lyg tyčia, tarsi vien tam, kad mus dar pasiučiau užgraužtų kaltė, nė vienam iš mūsų nepasireiškė visiškai jokie infekcįjos simptomai. Dar laimė, kad nė vienas čiabuvių nenumirė, nors vietinių gydytojų nuopelnas dėl tokios sėkmingos baigties, bijau, smarkokai abejotinas. Kas jau kas, o medicinos mokslas čia — išties žemo lygio; čiabuviams tiesiog į kraująįaugę pasitikėti automatinėmis sistemomis, tad su kokiais nors nukrypimais nuo normos jie tiesiog nepajėgia susidoroti.

Vis dėlto už infekcijos protrūkį mums buvo atleista; lasai nepaprastai geraširdė, nerūpestinga tauta. Jiems tiesiog neapsakomai — gal netgi per daug — pasisekė su planeta; kai pagalvoju apie Saganą Du, kontrastas tiesiog bado akis, ir mūsų perspektyvos atrodo gana niūrios.

Vienintelė rimta lasų problema — ypatingas sausumos stygius, bet jiems pakako išminties riboti gimstamumątaip, kad gyventojų skaičius niekad nepasiektų ribinio. O jei kada nors jiems kiltų pagunda ženkliau pagausinti savo tautą — ką gi, jie gali įrašuose pasižiūrėti, kaip atrodė Žemės miestų lūšnynų rajonai, ir šitokio šiurpaus perspėjimo turėtų pakakti.

Lasai — tikrai labai graži, pasigėrėtina tauta, ir dėl to sunku atsispirti pagundai padėti jiems, užuot leidus patiems vystyti savo kultūrą. Juk tam tikra prasme jie — mūsų vaikai, o bet kuriam tėvui ar motinai anaiptol nelengva susitaikyti su mintimi, jog anks čiau ar vėliau ateis toks metas, kai jiems nebederės kištis ir nurodinėti vaikui, kaip gyventi.

Žinoma, iki tam tikros ribos į jų gyvenimąmes vis dėlto kišamės — tai neišvengiama jau vien dėl paties mūsų buvimo čia. Mes jųplanetoje esame labai jau netikėti — ir, laimė, ne itin nepageidaujami — svečiai. Ir jie nė akimirkai neužmiršta, kad orbitoje, iškart virš atmosferos, skrieja „Magelanas” — paskutinis pasiuntinys iš jų pačių protėvių pasaulio.

Aš dar kartą apsilankiau Pirmojo Nusileidimo — visų jų gimimo — vietoje ir pasivaikščiojau ten, kur bent kartą gyvenime užklysta kiekvienas lasas. Tai savotiškas muziejaus ir šventyklos derinys, vienintelė tokia vieta visoje planetoje, kuriąbent sąlyginai galima vadinti „šventa”. Per septynis šimtus metų čia niekas nepasikeitė. Nors iš sėklinio laivo belikęs tik tuščias kevalas, atrodo jis taip, tarytum būtų ką tik nusileidęs. O aplink jį išsibarsčiusios nutilusios mašinos — ekskavatoriai, konstruktoriai, cheminio perdirbimo įmonės ir jas aptarnaujantys robotai. Ir dar, žinoma, Pirmosios Kartos lopšeliai bei mokyklos.

Apie tuos pirmuosius dešimtmečius neišlikę beveik jokių įrašų — galimas dalykas, jų tyčia nesistengta išsaugoti. Kad ir kokie išmoningi buvo planuotojai, kad ir kokių atsargumo priemonių ėmėsi, reikia manyti, čia neišvengta biologinių klaidų, kurias negailestingai sunaikino pagrindinė programa. O laikotarpiu, kai tiems, kurie neturėjo biologinių tėvų, teko užleisti vietą juos turintiems, reikia manyti, netrūko visokiausių psichologinių traumų.

Tačiau nuo Pradėjimo tragedijų bei liūdesio dabartinę lasų kartą skiria jau keli šimtai metų. Kaip ir pionierių kapus bet kur kitur, čia naujos visuomenės kūrėjai lengva širdimi užmiršo Pirmosios Kartos atstovus.

Išties būčiau laimingas, jeigu galėčiau nugyventi čia visąlikusį gyvenimą; Talasoje apsčiai užtektų medžiagos visai armijai antropologų, fiziologų, visuomenės mokslų specialistų. Nieko kita taip nenorėčiau, kaip susitikti vieną kitą iš kadai mirusių savo kolegų ir papasakoti jiems, jog galų gale atsakyta į daugelį klausimų, dėl kurių mes nuolat įsiveldavome į nepabaigiamus ginčus.

Pasirodo, įmanoma sukurti racionalią ir humanišką kultūrą, tuo pačiu ir visiškai laisvą nuo bet kokių antgamtinių suvaržymų grėsmės. Nors iš principo aš nepateisinu cenzūros, vis dėlto atrodo, jog tiems, kurie ruošė archyvus Talasos kolonijai, pavyko įgyvendinti beveik neįvykdomą užduotį. Jie kruopščiai išravėjo dešimties tūkstančių metų laikotarpio istoriją bei literatūrą — ir rezultatas pateisino jųpastangas. Tad mums teks būti itin apdairiems, jei imsimės atkūrinėti tai, kas prarasta — kad ir kokie gražūs, kad ir kokie jaudinantys meno kūriniai tai būtų.

Talasiečiai niekad nebuvo apnuodyti yrančiomis mirusių religijų liekanomis, o per ištisus septynis šimtus metų čia taip ir neužgimė nė vienas pranašas, kuris imtųsi skelbti naujątikėjimą. Netgi Dievo sąvoka beveik visiškai išnykusi iš jų žodyno; kai ji išsprūsta kuriam nors iš mūsų, jie gerokai nustemba ir kraipo galvas — o gal jiems tai atrodo juokinga.