Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

O gal ji anaiptol ne laiminga, o tik paprasčiausiai patenkinta? Tad ko gi ji iš tikrųjų nori? Nežinia, ar tai, ko trokšta širdis, įmanoma surasti tarp tų atklydėlių iš žvaigždžių, bet Mirisa tvirtai nusprendė suskubsianti pabandyti, kol jie dar neiškeliavo iš Talasos visiems laikams. Tos pačios dienos rytą pas merę Voldron apsilankė ir Brantas — kai jis nudrėbė savųjų spąstų žuvims skivytus ant jos stalo, ši pasisveikino su juo jau nebe taip maloniai ir šiltai, kaip sveikindavosi visada.

— Žinau, dabar tau galvą kvaršina kur kas svarbesni dalykai, — pasakė jis, — bet vis dėlto: ką darysime su šituol

Merė be jokio entuziazmo dėbtelėjo į sumaigytų vielų raizginį. Po svaiginančio tarpžvaigždinės politikos aptarinėjimo toli gražu nebuvo lengva sutelkti dėmesį į kasdienius rūpesčius.

— O kaip tu manai, kas ten atsitiko? — paklausė ji.

— Plika akimi matyti, jog kažkas padarė tai tyčia — tu tik pasižiūrėk: štai šią vielą kažkas kantriai lankstė tol, kol ji perlūžo. Maža to, kad tinklas suniokotas, nemenkąjo sklypąkažkas dar ir išsinešė. Esu tikras: niekas iš Pietinės salos negalėjo prikišti nagų. Kuriems galams jiems šitaip elgtis? Anksčiau ar vėliau aš būtinai išsiaiškinsiu, kieno tai darbelis, ir…

Reikšmingu nutylėjimu Brantas aiškiai davė suprasti, kas bus tada.

— Ir ką tu įtari?

— Nuo pat tos dienos, kai pradėjau eksperimentuoti su elektriniais spąstais, man pagalius į ratus kaišioja ne tik Tausotojai, bet dar ir ta kuoktelėjusi publika — na, tie, kurie ambrija, neva visas maistas privalo būti tik sintetinis, mat žiauru vartoti maistui gyvus padarus, tokius kaip gyvūnai ar netgi augalai.

— Tiesą sakant, Tausotojai gal ir ne visiškai niekus porina. Jeigu tavieji spąstai išties bus tokie efektyvūs, kaip žadi tu pats, gali sutrikti ekologinė pusiausvyra, apie kuriątik ir kalba jie.

— Mes reguliariai tikrinsime, ar nesumažėjo žuvies ties rifu, tad, jei iškils koks nors pavojus, iškart ir sužinosime. Tada kuriam laikui spąstus išjungsime. Šiaip ar taip, iš tiesų mane domina atviros jūros gyventojai — atrodo, mano įjungtas elektrinis laukas privilioja juos net iš trijų ar keturių kilometrų nuotolio. O netgi jei visi, kas gyvas Trijose salose, staiga liautųsi valgę viską, išskyrus žuvį, vandenyno populiacijos mes, švelniai tariant, vis vien neišnaikinsime.

— Neabejoju, kad sakai tiesą — ypač apie tas vietines pseudo žuvis. Tik štai naudos iš jų — jokios, dauguma — pernelyg nuodingos, kad vertėtų su jomis terliotis, apie perdirbimą nėra ko nė šnekėti. O ar esi tikras, kad saugios liks žemiškosios žuvys? Ar neatsitiks taip, kad tu būsi tas paskutinis lašas, kaip sakydavo senovėje?

Brantas pažvelgė į merę su pagarba; ji amžinai priblokšdavo jį kokiu nors įžvalgiu klausimu — kad ir tokiu kaip šis. Jam niekad nė nedingtelėjo, kad ji tikrai šitaip ilgai neišsilaikytų pareigose, jei nebūtų kur kas daugiau, nei matyti plika akimi.

— Bijau, kad tunai anksčiau ar vėliau pasmerkti išnykti — praeis dar bent keli milijardai metų, kol vandenynai jiems taps pakankamai druskingi. Tačiau upėtakiai ir lašišos gyvuoja kuo puikiausiai.

— Ir jie, be jokios abejonės, nepaprastai gardūs; galbūt net padėtų įveikti moralinius Sintetininkų skrupulus. Vis dėlto negaliu tvirtinti, kad visiškai tikiu tokia įdomia tavo teorija. Tie žmonės tik mala liežuviais, bet daryti nieko nedaro.

— Prieš porąmetųjie išleido laisvėn visą bandą galvijų iš tos eksperimentinės fermos.

— Nori pasakyti — bandė išleisti, mat karvės tiesiu taikymu patraukė atgal namolio. Visi juokėsi susiriesdami, tad jiems išgaravo noras imtis dar kokių nors veiksmų. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad jie ryžtųsi šitaip vargintis. — Ji mostelėjo į sudraskytą tinklą.

— Tai padaryti ne taip jau sunku — pakaktų poros narų. Išplauktų naktį mažyte valtele… Vandens gylis ten siekia vos dvidešimt metrų.

— Ką gi, gerai, aš paklausinėsiu. O kol kas noriu, kad patenkintum du mano prašymus.

— Kokius? — paklausė Brantas. Jis labai stengėsi, kad klausimas nenuskambėtų įtariai, bet jam visiškai neišdegė.

— Sutaisyk tątinklą— technikos sandėlyje gausi visko, ko tik tau prireiks. O antra: liaukis žarstytis kaltinimais, kol nebūsi įsitikinęs visu šimtu procentų. Mat jeigu paaiškės, kad suklydai, liksi kvailio vietoje, žiūrėk, dar teks ir atsiprašinėti. O jeigu tavo tiesa, nelaikydamas liežuvio už dantų išbaidysi nusikaltėlius anksčiau, nei spėsime juos pričiupti. Viskas aišku?

Brantui net žandikaulis atvipo: kaip gyvas nebuvo matęs merės šitaip aršiai nusiteikusios. Jis susiglobė savo eksponatąir pasišalino kone pabrukęs uodegą.

Gal būtų ir dar labiau susigūžęs — o gal tik šyptelėjęs į ūsą jei būtų nutuokęs, jog merės Voldron meilė jam jau gerokai atvėsusi.

Vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Lorenas Lorensonas tąrytąpadarė gilų įspūdį daugiau nei vienai Tarnos gyventojai.

Šitoks ausį rėžiantis priminimas apie Žemę vargu ar galėjo būti sėkmę nešantis pavadinimas kaimui; niekas net neprisiėmė atsakomybės pavartojęs jį pirmas. Ir vis dėlto toks pavadinimas skambėjo bent šiek tiek gražiau nei paprasčiausiai „bazinė stovykla”, tad netrukus kaimo niekas kitaip ir nevadino.

Iš paruoštų konstrukcijų sumontuotų trobelių kompleksas išdygo stulbinančiu greičiu — per vieną naktį tiesiogine žodžio prasme. Tarnos gyventojams pirmąsyk pasitaikė proga stebėti žemiečius — ar veikiau Žemės robotus — dirbančius, ir tai paliko jiems gilų įspūdį. Netgi Brantas, visuomet manęs, kad iš robotų daugiau bėdos nei naudos ir kad šie tinkami nebent pavojingiems ar itin monotoniškiems darbams, dabar jau lyg ir linko persigalvoti. Tarp kitų buvo vienas elegantiškas, daugiafunkcinis mobilus statybininkas, kuris triūsė tokiu stulbinančiu greičiu, kad akis ne visada suskubdavo sekti jo judesius. Kad ir kur jis traukdavo, jam iš paskos visąlaik kurnėdavo tuntas mažųjų lasų. Jeigu koks mažylis pasipindavo jam po kojomis, robotas nutraukdavo bet kokius darbus ir mandagiai palaukdavo, kol kelias bus laisvas. Brantas nutarė, kad jam šitoks padėjėjas dar ir kaip praverstų; galbūt, jei labai pasistengtų, jam pavyktų įtikinti svečius, kad…

Baigiantis savaitei, Terra Nova jau buvo nepriekaištingai ftmkcionuojanti didžiojo, virš atmosferos skriejančio laivo ląstelė. Kaimelyje įrengti visai paprasti, tačiau patogūs būstai šimtui įgulos narių: čia buvo ne tik visko, ko reikia normaliam gyvenimui, bet dar ir biblioteka, sporto salė, baseinas ir netgi teatras. Visa tai lasai labai greitai įvertino ir ėmė naudotis — netgi su užmoju. Baigėsi tuo, kad Terra Novoje gyventojų paprastai būdavo bene dvigubai daugiau nei numatytasis šimtas.

Dauguma į svečius traukiančių čiabuvių, tiek kviestų, tiek ir nekviestų, netvėrė savaime kailyje norėdami padėti ir kaip įmanydami stengėsi, kad atvykėliai jaustųsi taip patogiai, kaip tik įmanoma. Žemiečiai labai džiaugėsi tokiu draugiškumu ir jį verti no, nors pernelyg dažnai pasitaikydavo ir keblių situacijų. Lasai buvo nepasotinamai smalsūs, o privatumo sąvoka jiems buvo kone visai negirdėta. Kortelę „Prašome netrukdyti” jie neretai suvokdavo kaip asmeninį iššūkį, kas kitąsyk baigdavosi įdomiomis komplikacijomis…

— Visi jūs esate gana aukšto rango pareigūnai, be to, suaugę ir protingi žmonės, — bylojo kapitonas Bėjus per paskutinįjį įgulos susirinkimą laive. — Tad to, ką ketinu, jums gal nė nereikėtų sakyti. Pasistenkite neįsivelti į jokius… na… artimus santykius bent jau tol, kol tiksliai nesužinosime, kąapie tokius dalykus mano lasai. Iš pažiūros jie atrodo labai nerūpestingi, netgi lengvabūdžiai, bet šitoks įspūdis gali būti apgaulingas. Ar ne tiesą sakau, daktare Kaldorai?