Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Jis — ne iš tų, kuriuos lengva perprasti, — atsakė Mozė Kaldoras. — Kažin, ar pats esu kalbėjęs su juo akis į akį daugiau nei kokį tuziną kartų. Be to, jis — vienintelis žmogus laive, į kurį kiti kreipiasi „pone” — visada. Na, gal nebent kapitono padėjėjas Malina — ne, ir tai tik tada, kai juodu lieka vienu du… Beje, šito skelbimo nieku gyvu negalima vadinti tikra Bėrkūnija — pernelyg specialus pranešimas. Spėju, kad jį iš tikrųjų bus sukurpusios mokslo darbuotoja Varlej ir sekretorė LeRoi. Kapitonas Bėjus puikiai išmano inžinerijos principus — kur kas geriau nei aš — bet pirmų pirmiausia jis — administratorius. O kartais, kai prispaudžia būtinybė, tampa ir vyriausiosios vadovybės įsikūnijimu.

— Aš negalėčiau ištverti šitokios atsakomybės.

— Tai toks darbas, kurį kas nors būtinai turi nudirbti. Kasdie nes problemas dažniausiai galima išspręsti pasitarus su vyresniaisiais įvairių sričių bendradarbiais ar pasiknaisiojus kompiuterio duomenų bankuose. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai sprendimąprivalo priimti vienas asmuo — toks, kuriam pakanka galios priversti visus kitus su juo sutikti. Štai tam ir reikalingas kapitonas. Kokia nors vadovybės taryba laivui vadovauti negali — bent jau ne visada.

— Manding, kaip tik tokia yra valdžios sistema ir Talasoje. Ar galite įsivaizduoti mūsiškį prezidentą Faradainą ko nors kapitonu?

— Iš tiesų nuostabūs persikai, — mandagiai pareiškė Kaldoras, imdamas dar vieną vaisių, nors ir puikiai suprato, kad jie skirti Lorenui. — Vis dėlto jums labai pasisekė: per ištisus septynis šimtus metų — nė vienos rimtesnės krizės! Ar tik ne vienas jūsiškiųkažkuriądienąpasakė: „Talasa neturi istorijos — tiktai statistiką”?

— Kąjūs kalbate! Nejaugi pamiršote Krakano išsiveržimą?

— Tai buvo stichinė nelaimė — ir iš esmės netgi be katastrofiškų padarinių. O aš turėjau omeny, na, politines krizes: visuomenės neramumus ir panašius reiškinius.

— Už tai mes turėtume dėkoti Žemei. Iš jūsų mes perėmėme Džefersono Trečiąją Konstituciją — kažkas išvadino ją utopija, sutalpinta dviejuose megabaituose — ir ji veikia čia stebėtinai sėkmingai. Programos nekeičiame štai jau trys šimtai metų. Iki pat šiol tebegalioja Šeštoji Pataisa.

— Ir lai galioja dar antra tiek! — karštai šūktelėjo Kaldoras. Baisu net pagalvoti, kad, jeigu jums teks priimti septintąją, atsakomybė už tai kristų ant mūsų galvų.

— Net jeigu iš tikrųjų taip atsitiks, pataisos variantas pirmiausia bus visapusiškai patikrintas Archyvų duomenų bankuose. Sakykite, kada dar kartą mus aplankysite? Norėčiau parodyti jums begalę dalykų.

— Ir vis vien dar ne tiek daug, kiek norėčiau pamatyti pats. Reikia manyti, čia esama labai daug ko, kuo mes galėtume pasinaudoti Sagane Du, nors tas pasaulis ir smarkiai skiriasi nuo jūsiškio. — Ir, švelniai tariant, toli gražu ne toks patrauklus, pridūrėjismintyse.

Kol juodu kalbėjosi, į svečių kambarį tyliai įslinko Lorenas; akivaizdu: jis traukė iš sporto salės į dušą. Mūvėjo tik trumputė les sportines kelnaites, užsimetęs ant nuogų pečių, nešėsi rankšluostį. Išvydus jįtokį, Mirisai pakirto kojas.

— Kaip kažin ką, vėl būsi nušlavęs visus iš eilės, — tarstelėjo jam Kaldoras. — Nejaugi tau dar nelenda per gerklę?

Lorenas kreivai šyptelėjo.

— Kai kuriems jauniesiems lasams sekasi visai neblogai, jie daro pažangą. Vienas štai ką tik atėmė iš manęs tris taškus. Tiesa, aš, savaime aišku, žaidžiau kaire ranka.

— Jei jis iki pat šiol nepasigyrė tau pats, kuo labai sunku patikėti, — Kaldoras grįžtelėjo į Mirisą, — teks pasakyti man: Lorenas kadaise buvo stalo teniso Žemės čempionas.

— Na jau, nepersūdyk, Moze. Buvau viso labo gal koks penktas, o ir žaidėjų lygis į pabaigą smarkiai smuko. Bet kuris trečiojo tūkstantmečio Kinijos tenisininkas būtų sutrynęs mane į miltus.

— Tikriausiai tau nešovė į galvą mintis pamokyti žaisti ir Brantą? — šelmiškai mirktelėjo Kaldoras. — Būtų įdomu.

Stojo neilga tyla. Paskui Lorenas atsakė — ne be pasitenkinimo savimi, bet trumpai ir aiškiai:

— Būtų nesąžininga.

— Beje, — įsiterpė Mirisa. — Brantas norėtų kai ką parodyti tau.

— Štai kaip?

— Sakei, kad niekad nesi plaukiojęs valtimi.

— Tikrai nesu.

— Tuomet perduodu tau kvietimą: rytoj, pusę devynių ryto, nueik į trečiąjąprieplauką, ten susitiksi su Brantu ir Kumaru.

Lorenas atsigręžė į Kaldorą.

— Kaip manai, ar galėsiu tokiame žygyje jaustis saugiai? apsimestinai rimtai paklausė. — Juk aš nemoku plaukti.

— Tavim dėtas, nesukčiau sau galvos, — paslaugiai atsakė Kaldoras. — Jeigu jie numatė tau kelionę tik į vienąpusę, koks skirtumas, moki tu plaukti ar ne.

Visą Kumaro Leonido gyvenimą — ištisus aštuoniolika metų — temdė viena vienintelė tragedįja: iki trokštamo ūgio jam visuomet trūko kokių dešimties centimetrų. Nieko nuostabaus, kad jį slapčia pravardžiuodavo „Mažuoju Liūtu” — tiesa, niekas nedrįsdavo šitaip pavadinti jo į akis.

Siekdamas kompensuoti ūgio trūkumą, Kumaras be paliovos plūkėsi, stengdamasis ištobulinti jeigu ne aukštį, tai ilgįbei plotį. Mirisa ne kartą bandė bartis — suirzusi, bet vis vien su šypsena: „Kumarai, jei smegenų lavinimui tu skirtum tiek pat laiko, kiek sugaišti treniruodamas kūną, jau dabar būtum neprilygstamas Talasos proto bokštas.” Tačiau kai ko ji niekada jam nesakė nelabai tenorėjo prisipažinti net pačiai sau, kad, stebint kasrytinę jo mankštą, krūtinėje jai neretai sukyla toli gražu ne seseriški jausmai, o drauge gnybteli ir šioks toks pavydas visiems tiems gerbėjams, kurie susirinkdavo paspoksoti. Dauguma jų būdavo maždaug paties Kumaro amžiaus. Ir, nors pavyduolių skleidžiami gandai, neva Kumaras jau spėjęs pasimylėti su visomis Tarnos mergaitėmis ir gera puse vaikinų, buvo smarkiai perdėti, visgi tiesos grūdas juose slypėjo — ir nemenkas.

Vis dėlto, nors Kumarą nuo sesers ir skyrė neįveikiama intelektualinė praraja, nebuvo jis ir koks beviltiškai bukas raumenų kalnas. Jeigu rimtai kuo nors susidomėdavo, vaikinas nenurimdavo tol, kol neišsiaiškindavo visko iki panagių, kad ir kaip ilgai tai truktų. Jau dabar jis buvo puikus jūrininkas, be to, retsykiais pagalbon pasitelkdamas Brantą, bene antrus metus rentė elegantiškąkajaką. Laivelio korpusas buvo jau baigtas, bet meistrauti viršaus Kumaras dar net nepradėjo.

Kada nors ateis tokia diena, saikstėsi vaikinas, kai jis paleisiąs kajaką į vandenį, ir tada pasprings visi tie pašaipūnai, kurie dabar iš jo juokiasi. O tuo tarpu frazė „Kumaro kajakas” tvirtai įsišaknijo vietinių žodyne — ji reiškė bet kokį nebaigtą darbą, o tokių Tarnos apylinkėse buvo anaiptol nemažai.

Be polinkio amžiais viską vilkinti bei gaišuoti, kas būdinga daugumai lasų, Kumarui nebuvo svetimos ir kai kurios kitos ydos: jis buvo užkietėjęs nuotykiautojas, be to, neatsispirdavo pagundai iškrėsti kokį nelabai gražų pokštą, kartais — netgi pavojingą. Visų aplinkinių manymu, per šitokius juokus vaikinas anksčiau ar vėliau galėjo įklampoti į rimtąbėdą.

Tačiau niršti net dėl pačių bjauriausių jo išdaigų buvo stačiai neįmanoma, mat Kumaras krėsdavo jas be lašelio pykčio. Jis buvo absoliučiai atviras, kone skaidrus; niekas negalėjo net įsivaiz duoti jį meluojantį. Kaip tik už tai visi už daug ką galėdavo jam atleisti, kas dažniausiai ir nutikdavo.

Svečių iš Žemės apsilankymas, savaime aišku, tapo labiausiai jaudinančiu įvykiu jo gyvenime. Vaikinąpakerėjo jų įranga, jų atsigabenti garso, vaizdo bei jutiminiai įrašai, jų pasakojamos istorijos — trumpiau tariant viskas, kas siejosi su jais. O kadangi dažniau nei bet kurį kitą jis matydavo Loreną, tad nenuostabu, jog prie jo ir prisirišo.