Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Įrankiai bei vielos ritiniai jau buvo nugramzdinti ten anksčiau, tad abu narai nedelsdami kibo taisyti sutraukytus tinklus. Protarpiais jie persimesdavo vienu kitu paslaptingu skiemeniu, bet daugiausiai triūsė išvis tylėdami. Abu puikiai išmanė savo darbą — ir taip pat puikiai pažinojo vienas kitą, tad kalbėtis jiems nė nereikėjo.

Lorenui laikas bėgo greitai; jis jautėsi žvelgiąs į visiškai naująpasaulį, kaip iš tikrųjų ir buvo. Nors buvo matęs begales filmuotos medžiagos iš Žemės vandenynų gelmių, vis dėlto čia beveik visos apačioje judančios gyvybės formos buvo jam nepažįstamos. Jis pastebėjo kažkokių sūkuriuojančių diskų ir pulsuojančių drebutienos krešulių, banguojančių kilimų ir spiralių, susisukusių tarsi kamščiatraukis — tačiau tokių padarų, kuriuos, pasitel kus vaizduotę, bent iš mandagumo galėtum pavadinti žuvimis, beveik išvis nepasitaikė. Tik vieną vienintelį kartą akies kraštu užkliudė greitai judančią aptakią torpedą, kurią lyg ir atpažino. Jei tik nesuklydo, ji, kaip ir jis pats, irgi buvo tremtinė iš Žemės. Lorenas jau manė, kad Brantas ir Kumaras visiškai jį užmiršo, tad net krūptelėjo, išgirdęs balsąpovandeninio interkomo ryšiu.

— Išneriame. Po dvidešimties minučių būsime pas tave. Viskas gerai?

— Viskas puiku, — atsakė Lorenas. — Ar toji visai neseniai praplaukusi žuvis — tikrai iš Žemės?

— Nepastebėjau jokios žuvies.

— Dėdė neapsiriko, Brantai — prieš penketą minučių praplaukė gerų dvidešimties kilogramų upėtakis mutantas. Išbaidei jį savo elektriniu suvirinimo lanku.

Jie jau atitrūko nuo jūros dugno ir palengva kilo aukštyn palei liauną inkaro grandinę. Kai iki paviršiaus liko kokie penki metrai, narai sustojo.

— Pati nuobodžiausia kiekvieno panėrimo dalis, — pareiškė Brantas. — Teks palūkėti čia penkiolika minučių. Prašau, nustatyk antrąjį kanalą… ačiū. Tik gal ne taip garsiai…

Muziką, skirtąprasklaidyti dekompresijos nuobodulį, parinko veikiausiai Kumaras; nervingas, trūkčiojantis ritmas visiškai nederėjo su povandeninės scenos ramybe. Lorenas iš visos širdies džiaugėsi, kad mirkti ten nereikia jam pačiam; ne mažiau apsidžiaugė ir išjungdamas muziką — tą pat akimirką, kai abu narai vėl pajudėjo aukštyn.

— Sįryt visai neblogai padirbėjome, — pareiškė Brantas, vos įsiropštęs į valtį. — Įtampa normali, srovė teka tvarkingai. Galime ramiai sukti namolio.

Lorenas padėjo jiems išsipakuoti iš kostiumų — nors, dėl patirties stokos, ir labai negrabiai, bet Brantas ir Kumaras su dėkingumu priėmė jo pagalbą. Abu narai buvo pavargę ir sušalę, bet greitai atsigavo, išmaukę po kelis puodelius karšto, saldaus skysčio, kurį lasai vadino „arbata”, nors jis niekuo nepriminė jokio taip pat vadinamo Žemės gėrimo.

Kumaras užvedė variklį ir stojo prie vairo, o Brantas tuo tarpu ėmė raustis įrangos, sumestos valties dugne, krūvoje, kol galiausiai iškapstė nedidelę, ryškiai nudažytą dėžutę. — Ne, ačiū, — atsisakė Lorenas, kai Brantas pasiūlė jam silpno narkotiko piliulę. — Nenorėčiau įjunkti į kokius nors vietinius džiaugsmus, nuo kurių paskui sunku būtų atprasti.

Jis pasigailėjo ištaręs šiąfrazę tąpat akimirksnį, kai ji nusprūdo nuo liežuvio; ar tik nebus jos pakišęs koks nors užgaidžios pasąmonės impulsas — o gal gnybtelėjęs kaltės jausmas? Tačiau Brantas, regis, jokios potekstės nepastebėjo — ramiai išsitiesė aukštielninkas, sunėrė rankas po galva ir užsižiūrėjo į giedrą, be menkiausio debesėlio dangų.

— Dienos metu galima pamatyti „Magelaną”, — paskubomis išbėrė Lorenas, norėdatmas kuo greičiau pakeisti temą. — Tik reikia tiksliai žinoti, kur žiūrėti. Vis dėlto aš pats niekad nebandžiau jo ieškoti.

— O Mirisa žvalgosi į jį, ir net gana dažnai, — įsikišo Kumaras. — Ir net mane išmokė. Tereikia paskambinti į Astronomijos centrą, paklausti, kokiame tiksliai taške laivas yra, o tada išeiti į lauką ir atsigulti ant nugaros. Jis atrodo kaip ryški žvaigždė tiesiai virš galvos ir atrodo, kad visiškai nejuda iš vietos. Bet jeigu vos akimirkai nukreipsi žvilgsnį, paskui nebegalėsi jo surasti.

Netikėtai Kumaras pristabdė variklį, kelias minutes dar slydo pirmyn mažiausiu galingumu, o paskui ir visai sustabdė valtį. Lorenas apsidairė, norėdamas perprasti, kur jie atsidūrė, ir gerokai nustebo išvydęs, kad nuo Tarnos juos skiria jau geras kilometras. Čia pat vandenyje sūpavosi dar vienas plūduras su didele raide P ir plazdančia raudona vėliavėle.

— Kodėl sustojome? — paklausė Lorenas.

Kumaras sukikeno ir kliūstelėjo už borto nedidelio kibirėlio turinį. Laimė, iki pat šiol kubiliukas buvo sandariai uždengtas tiršta pliurė jame įtartinai priminė kraują, tik dvokė kur kas baisiau. Lorenas pasistengė atsitraukti tiek, kiek buvo įmanoma ankštoje valtyje.

— Norime prisišaukti vienąsenąbičiulę, — labai tyliai paaiškino Brantas. — Dabar sėdėk ir nebruzdėk, ir nekelk triukšmo. Ji mažumą nervinga.

Ji? — nepatikėjo savo ausimis Lorenas. Kas čia dedasi?

Geras penkias minutes nieko neįvyko; Lorenas nė už kąnebūtų patikėjęs, kad Kumaras sugebės šitaip ilgai pratūnoti nekrustelėdamas. Paskui už kelių metrų nuo valties jis pastebėjo tamsią išlenktą juostą — visai arti, po pat vandens paviršiumi. Slysdamas ja žvilgsniu Lorenas įsitikino, jog tai žiedas, apjuosęs juos uždaru ratu.

Maždaug tuo pat metu jis suvokė ir dar kai ką: Brantas su Kumaru nė žiūrėt nežiūri į reiškinį vandenyje — juodu stebiyj. Vadinasi, paruošė man kažkokią staigmeną, tarė sau Lorenas, nagi, žiūrėsime, kas čia bus.

Nors, rodos, nusiteikė viskam, kas blogiausia, vis dėlto Lorenui prireikė nemaža valios pastangų, kad užgniaužtų siaubo riksmą, kai iš jūros išniro galažin kas, iš pažiūros primenantis blizgančios — ne, pūvančios — rausvos mėsos sieną. Srūdama vandens čiurkšlėmis, siena iškilo daugmaž sulig puse žmogaus ūgio, suformuodama aplink juos neperžengiamąbarjerą. O kas užvis baisiausia, visas viršutinis jos paviršius rangėsi nesuskaičiuojamų, ryškiai raudonų bei mėlynų gyvačių knibždėlynu.

Atrodė, kad iš gelmių išniro milžiniška, čiuptuvais apsikaišiusi burna, kuri štai jau taikosi juos praryti…

Vis dėlto pavojus jiems lyg ir negrėsė — tai labai jau aiškiai bylojo abiejų čiabuvių veido išraiška.

— Po šimts velnių… tai yra Krakanų… kas gi čia? — sušnibždėjo Loranas, iš paskutiniųjų tvardydamasis, kad nevirpėtų balsas.

— O tu sureagavai iš tiesų šauniai, — susižavėjęs pareiškė Brantas. — Kai kurie kiti tučtuojau neria slėptis į valties dugną. Čia juk Polė — nuo žodžio „polipas”. Gražutė Polė. Kolonijinis bestuburis — milijardai tarpusavyje susijusių ir prisitaikiusių ląstelių. Žemėje kadaise gyveno labai panašūs padarai, tik nemanau, kad užaugdavo šitokie dideli.

— Tokie — tikrai ne, — paskubomis išbėrė Lorenas. — Vis dėlto norėčiau paklausti… o kaip mes iš čia išsikrapštysime?

Brantas linktelėjo Kumarui, kuris čia pat įjungė variklį visu pajėgumu. Stulbinančiu šitokiam milžinui greičiu dar kątik juos supusi gyvoji siena nugrimzdo atgal į gelmę, palikdama paviršiuje tik riebalais žvilgantį raibulį.

— Ją išgąsdino vibracija, — paaiškino Brantas. — Pasižiūrėk pro valties dugno langą — pamatysi tą padarą visą.

Tiesiog po jais įjūros dugnągrimzdo kažkas panašaus į dešimties metrų storumo medžio kamieną. Tik dabar Lorenas suprato, kad paviršiuje jo matytos knibždančios „gyvatės” — iš tiesų ne kas kita kaip liauni čiuptuvėliai; dabar, atsidūrę gimtoje aplinkoje, jie vėl siūbavo tarytum visiškai besvoriai, ieškodami gelmėje ko nors, tinkamo maistui.