Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Ir pagaliau, takoskyroje tarp dviejų pasaulių, juodu susiliejo į viena.

Talasos Mokslų Akademijai galėjo priklausyti tik griežtai ribojamas narių skaičius; išreikštas dvejetainėje sistemoje, jis atrodė labai gražiai — 100000000, o tiems, kurie linkę skaičiuoti pirštais, Akademijos narių buvo 256. „Magelano” mokslų darbuotoja šitokį prašmatnumą įvertino — tai bylojo apie pakankamai aukštus standartus. Akademija skrupulingai saugojo savo gerą vardąir skirtas pareigas vertino labai rimtai; prezidentas viešniai net prisipažino, jog tikrųjų narių šiuo metu esama tik 241, mat į likusias laisvas vietas taip ir neatsiradę pakankamai kvalifikuotų darbuotojų.

Iš tų du šimtai keturiasdešimt vieno asmeniškai dalyvavo ne mažiau nei šimtas penki nariai, dar šimtas penkiolika prisijungė komo ryšiu. Kitaip sakant, klausytojų susirinko rekordiškai daug, ir dėl to daktarė Ana Varlej jautėsi ypač pamaloninta, nors ir neįstengė visiškai užgniaužti smalsumo, kur galėjo prašapti tie dvidešimt, kurių trūko.

Ją šiek tiek trikdė ir tai, kad buvo pristatyta kaip viena iškiliausių Žemės astronomių — nors, deja, tuo metu, kai „Magelanas” pakilo į žvaigždes, tai jau buvo šventa teisybė. Tik Laikas ir Atsitiktinumas suteikė šiai paskutiniajai — paskutiniosios Šklovskio Mėnulio observatorijos direktorei unikaliąprogąišgyventi. Ji pati puikiausiai suprato, kad, palyginti su tokiais milžinais kaip Akerlėjus, Čandrasekaras ar Heršelis, ji tebūtų daugmaž vidutinio lygio specialistė, o vertinant pagal Galilėjaus, Koperniko ar Ptolemėjaus standartus — nesiektų nė tiek.

— Tai štai, — pradėjo ji. — Neabejoju, kad visi jūs jau matėte šį Sagano Du žemėlapį — sudarėme jį kiek įmanoma tikslesnį pagal radiohologramas bei atvaizdus, kuriuos persiuntė prie planetos priartėję zondai. Detalumas, savaime aišku, labai menkas, net geriausiu atveju užfiksuotų reljefo detalių dydis siekia ne mažiau dešimties kilometrų, tačiau ir to pakanka, norint suprasti esminius faktus.

Planetos skersmuo — penkiolika tūkstančių kilometrų, taigi, ji šiek tiek didesnė už Žemę. Itin tanki atmosfera, sudaryta beveik vien tik iš azoto. Ir nė menkiausio deguonies pėdsako — visa lai~ mė.

Čia ji visada ištardavo „visa laimė” — ši frazė visuomet prikaustydavo klausytojų dėmesį, net apsnūdusiems išblaškydama visus miegus.

— Jūsų nuostaba visiškai suprantama; juk išankstine daugelio žmonių nuomone, nieko negali būti svarbiau už galimybę kvėpuoti. Tačiau per kelis paskutiniuosius dešimtmečius, likusius iki Di džiojo Kraustimosi, atsitiko nemaža įvykių, kurie iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į Visatą.

Tai, kad Saulės sistemoje niekada nebūta jokių kitų gyvų būtybių, o taip pat ir visos, nepaisant atkaklių pastangų, per šešiolika šimtmečių patirtos nežemiško proto paieškų nesėkmės įtikino iš esmės visus, jog gyvybė Visatoje — reiškinys ypač retas ir dėl to nepaprastai vertingas.

Iš čia sekė nuostata, jog gerbti ir puoselėti būtina kiekvieną gyvybės formą. Buvo netgi tokių, kurie tvirtino, esąnevalia naikinti netgi patologijas lemiančių virusų ar ligų sukėlėjų — juos neva irgi reikia išsaugoti griežtai izoliavus ir parūpinus patikimąapsaugą. „Pagarba gyvybei” buvo viena populiariausių frazių Paskutiniosiomis Dienomis — ir tik labai nedaugelis taikė jąišimtinai žmogaus gyvybei.

Patvirtinus biologinio nesikišimo principus, nebebuvo įmanoma išvengti tam tikrų praktinių pasekmių. Jau seniai buvo nuspręsta, kad mums nevalia net mėginti įsikurti tokioje planetoje, kurioje esama mąstančių gyvybės formų; žmonija spėjo pakankamai pasišiukšlinti ir gimtojoje planetoje. Laimei — ar nelaimei praktiškai su šitokia situacija mes niekad ir nesusidūrėme.

Vis dėlto ši tema dar anaiptol nebuvo išsemta. Nueita netgi dar toliau: o kaip reikėtų elgtis tuomet, jeigu aptiktume planetą, apgyventą vos pradėjusių vystytis gyvūnų? Ar ir tada mums derėtų atsitraukti ir leisti evoliucijai tvarkytis savo nuožiūra, remiantis tikimybe, jog po galažin kiek megametų čia gali įsižiebti proto kibirkštėlė?

Ir tai dar ne viskas: o kas, jei planetoje gyvuotų tik augalai? O jei — tik vienaląsčiai pirmuonys? Mikrobai?

Gal jums ir pasirodys keista, kad tokiu metu, kai ant plauko pakibo pati žmonijos egzistencija, žmonės dar suko galvas ginčydamiesi dėl tokių moralinių bei filosofinių abstrakcijų. Tačiau Mirtis kaip tik ir nukreipia mūsų dėmesį į iš tikrųjų reikšmingus klausimus: kodėl mes esame ir kąturėtume daryti?

Tuo metu nepaprastai išpopuliarėjo ir „Metaįstatymo” koncepcija — neabejoju, šią sąvoką visi esate girdėję. Ar įmanoma suformuluoti tokį teisinį bei moralinį kodeksą, kurį būtų galima taikyti visoms protingoms būtybėms, o ne vien dvikojams, oru kvėpuojantiems žinduoliams, neilgą laiką dominavusiems Žemės planetoje? Beje, daktaras Kaldoras buvo vienas aktyviausių tų debatų dalyvių. Ir pakankamai nepopuliarus tarp tų, kurie tvirtino, neva dėl to, kad Homo sapiens yra vienintelė žinoma mąstančių būtybių rasė, jos išlikimo klausimas yra svarbesnis už bet kokius kitus svarstymus. Kažkas net sukurpė plačiai pasklidusį šūkį: „Jei reikia rinktis tarp Žmogaus ir Dumblinių Pelėsių, aš balsuoju už Žmogų!”

Laimė, jokių tiesioginių susidūrimų iki šiol taip ir nepasitaikė — bent kiek mums žinoma. Tiesa, praeis tikriausiai dar keli šimtmečiai, kol sulauksime žinios iš visų paleistų sėklinių laivų. O jei vienas kitas jų niekada neatsilieps — ką gi, galbūt tai reikš, kad vis dėlto laimėjo dumbliniai pelėsiai…

3505-aisiais, per paskutiniąjąpasaulio Parlamento sesiją, galiausiai buvo nubrėžtos konkrečios būsimojo planetų kolonizavimo gairės — suformuluota garsioji Ženevos Direktyva. Dauguma manė, jog šie principai — pernelyg idealistiniai, be to, net ir neįmanoma sugalvoti būdo, kaip juos griežtai pritaikyti. Tai buvo tiesiog įvardyti ketinimai — paskutinioji geros valios Visatos atžvilgiu apraiška, Visatos, kuri šito galbūt niekada nesugebės įvertinti.

Tiktai viena iš direktyvos gairių tiesiogiai siejasi su mumis kaip tik dėl jos ginčytasi užvis daugiausiai, kadangi jos laikantis, tektų atsisakyti keleto pačių perspektyviausių pasaulių.

Jei planetos atmosferoje esama kiek daugiau nei kelių procentų deguonies, tai laikoma patikimu įrodymu, jog planetoje egzistuoja gyvybė. Deguonis — pernelyg aktyvus reagentas, tad laisvų jo molekulių nė negali būti, jeigu jų kiekio nuolat nepapildo augalai ar koks nors augalų atitikmuo. Žinoma, deguonies perteklius dar visiškai nereiškia, jog planetoje yra gyvūnų, bet jo buvimas sudaro sąlygas jiems vystytis. Ir net jei remsimės prielaida, kad gebėjimąmąstyti gyvūnai įgyja ypač retai, vis tiek teks pripažinti, kad iki šiol nebuvo mėginta net kurti jokios kitos proto išsivystymo teorijos.

Taigi, laikantis Metaįstatymo reikalavimų, kelias į visas atmosferoje deguonies turinčias planetas mums užkirstas. Atvirai šnekant, aš smarkiai abejoju, ar šitoks drastiškas sprendimas kada nors būtų priimtas, jei kvantinis variklis nebūtų suteikęs mums galimybės įveikti beveik neribotus nuotolius — ir beveik neribotos galios.

O dabar norėčiau išdėstyti, kokių veiksmų ketiname imtis, pasiekę SaganąDu. Kaip matyti žemėlapyje, daugiau nei pen kiasdešimt procentų planetos paviršiaus dengia ledas, apytiksliais apskaičiavimais jo storis siekia maždaug tris kilometrus. Neįtikėtina deguonies saugykla — šitiek mes niekad neįstengsime iškvėpuoti!