Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Ji įtarė — nors buvo pernelyg taktiška, kad bent puse lūpų užsimintų apie tai savo bičiuliams lasams — kad dėl ankstyvos tragiškos Zoltano mirties jo reputacija išaugo kaip ant mielių, o prisiminimus apie jį užpildė jau niekad neišsipildysiančios svajonės apie tai, kas galėjo būti. Netgi jo žūties aplinkybės — jis dingo jūroje, išplaukęs iš Šiaurinės salos — tapo dirva, kurioje suvešėjo visa puokštė romantiškų mitų bei teorijų: kalbėta apie nelaimingą meilę, pavydžius varžovus, nesugebėjimąrasti esminių įrodymų, pačios hiperbegalybės baimę — nors nė vienos šių versįjų niekas negalėjo pagrįsti jokiais faktais. Visa tai gerokai prisidėjo prie iškiliausio Talasos genijaus, kurį mirtis pakirto pačiame jėgų žydėjime, populiarumo.

Kąten kalba senasis profesorius? O Dievulėliau… Kai tik ateina metas klausimams, visuomet būtiniausiai turi išlįsti koks nors tipas, kuris imasi narstyti absoliučiai pašalinę temą arba pasinaudoja proga viešai išdėstyti kokiąniekam neįdomiąteoriją. Per ilga daktarė Varlej sukaupė nemaža patirties, kaip susidoroti su tokiais įsibrovėliais ir net pasijuokti jų sąskaita. Tačiau su DSŽ, apsuptu didžiai jį gerbiančių kolegų, ir dar jo paties teritorijoje, teks elgtis mandagiai.

— Profesoriau — eee… Vinsdeilai, — „Vinsleidas” — primygtinai sukuždėjo pirmininkas, bet ji nutarė, kad pasitaisydama tik dar labiau pablogintų situacįją, — jūsų užduotas klausimas iš tiesų labai įdomus, tačiau tai turėtų būti kitos paskaitos tema. Ar net viso paskaitų ciklo — ir netgi tuomet kažin ar mums pavyktų temą išsemti.

Vis dėlto į pirmąją jo dalį mėginsiu atsakyti. Panašių priekaištų mums jau teko išgirsti, bet iš tikrųjų jie visai nepagrįsti. Mes net nebandėme, jūsų žodžiais tariant, „įslaptinti” kvantinio variklio. Visa teorinė medžiaga apie jį saugoma laivo Archyvuose — ir yra tarp kitos informacijos, kuriąmes perkeliame į jūsiškius.

Vis dėlto nenorėčiau, kad, remdamiesi šiais mano žodžiais, imtumėte puoselėti tuščias viltis. Tiesą pasakius, šiuo metu dirbančioje laivo įguloje nesama nė vieno tokio, kuris iš tikrųjų suprastų variklio sandarą. Mes tiesiog mokame juo naudotis — štai ir viskas.

Tiesa, hibernacinėje kameroje užšaldyti miega trys mokslininkai — patyrę variklio specialistai. Tačiau nepasiekę Sagano Du, mes juos pažadintume tik tuo atveju, jei pakliūtume į rimtą bėdą.

Žmonės kitąsyk išprotėdavo, mėgindami vaizdžiai įsivaizduoti geometrodinaminę supererdvės struktūrą ir svarstydami, kodėl pirminė visata egzistavo vienuolikoje matmenų, o ne, tarkime, dešimtyje ar dvylikoje — juk porinis skaičius atrodytų lyg ir gražiau. Kai aš pati nutariau išklausyti varomosios jėgos pagrindų kursą, instruktorius man pasakė štai ką: „Jeigu sugebėtum perprasti kvantinį variklį, tavęs čia nebūtų — sėdėtum Lagranže Vienas, aukštesnio lygio studijų institute.” Ir dar pateikė labai pravartų palyginimą — jis padėjo man vėl ramiai užmigti naktimis kaip tik tada, kai mane kamavo košmarai, bebandant įsivaizduoti, kas iš tikrųjų yra viena dešimtoji minus trisdešimt trečiuoju laipsniu centimetro dalis.

„Visa, ką reikia žinoti „Magelano „įgulai — tai kaip variklis veikia, — bylojo man instruktorius. — Pamėginkime palyginti įgulos narius su inžinieriais, atsakingais už elektros paskirstymo tinklą. Jeigu jie puikiai išmano, kaip perjunginėti elektros srovę, jiems visai nereikia žinoti, kaip ji generuojama. Tarkime, jų elektros energijos šaltinis — koks nors visiškai paprastas, na, kad ir naftos kurąnaudojantis generatorius arba saulės baterija, arba vandens turbina. Inžinieriai, savaime aišku, supras, kaip šitie prietaisai veikia — tačiau, norint tobulai atlikti savo darbą, to jiems nė nereikės.

Tačiau elektros energijągali generuoti ir sudėtingesni įrenginiai — pavyzdžiui, branduolinis ar termobranduolinis reaktorius arba miuonų katalizatorius, arba Penrouzo mazgas, arba HokingoŠvarcšildo branduolys — supranti, ką turiu omeny? Anksčiau ar vėliau mano išvardytoje grandinėje jiems tektų palaidoti visas viltis suprasti elektrą gaminantį mechanizmą; tačiau ir nesuprasdami to, jie vis vien liktųpuikiai savo darbąišmanančiais inžinieriais ir sugebėtų nukreipti elektros srovę tada ir ten, kur tik reikėtų.”

Lygiai taip pat ir mes galime nukreipti „Magelaną” iš Žemės į Talasą ir, tikiuosi, iš Talasos — į Saganą Du, nors iš tikrųjų patys dorai nežinodami, ką darome. Vis dėlto kada nors ateis tokia diena — galbūt labai negreit, gal po kelių šimtmečių — kai mūsuose užgims nauji genijai, galintys prilygti tiems, kurie sukūrė kvantinį variklį.

O gal — kas žino? — gal jums pavyks tai padaryti pirmiems. Galbūt ateityje Talasoje atsiras naujas Frensis Zoltanas. Ir tada 'jaujūs atkeliausite aplankyti mūsų.

Pati daktarė Varlej nelabai tuo tikėjo. Tačiau šitokia paskaitos pabaiga buvo ideali — ir susilaukė griausmingų aplodismentų.

— Tai padaryti mes galime, ir net be didesnio vargo, — susimąstęs pasakė kapitonas Bėjus. — Planavimo darbai iš esmės jau baigti, — atrodo, kompresorių vibracijos problėmą pavyko išspręsti — sklypas irgi ruošiamas pralenkiant grafiką. Taigi, galime skirti ir žmonių, ir įrangos, dėl to neverta abejoti. Bet ar sumanymas iš tikrųjų toks geras?

Jis apžvelgė penkis vyresniuosius bendradarbius, susėdusius aplink ovalų stalą Terra Novos personalo pasitarimų kambaryje; lyg susitarę visi jie sužiuro į daktarąKaldorą, kuris tik atsiduso ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis. — Vadinasi, problema — ne vien techninė. Sakykite man viską, kąturėčiau žinoti.

— Štai kokia situacija, — prašneko kapitono padėjėjas Malina. Šviesos prigeso, ir virš stalo išryškėjo Trys salos, pakibusios per centimetrą nuo stalo paviršiaus tarsi koks kruopščiai, iki smulkiausių detalių atkurtas modelis. Vis dėlto tai buvo ne modelis pakankamai išdidinus vaizdą, čia būtų galima stebėti ir pačius lasus, šmirinėjančius savais reikalais.

— Manding, lasai vis dar baiminasi Krakano, nors tasai ugnikalnis elgiasi labai kultūringai — galų gale jis net nėra nieko nužudęsl O jis — visos tarpsalinių ryšių sistemos centras. Jo viršūnė siekia šešis kilometrus virš jūros lygio — savaime aišku, tai pats aukščiausias planetos taškas. Taigi, vieta įtaisyti antenas kuo puikiausia, apie geresnę nėra ko nė svajoti; bet koks didesniu atstumu sklindantis signalas nukreipiamas čionai, o paskui — atgal į kitas dvi salas.

— Niekaip negaliu atsistebėti, — ramiai įsiterpė Kaldoras. Per ištisus du tūkstančius metų mes taip ir nesugebėjome išrasti nieko geriau už radijo bangas.

— Taip jau nutiko, kad Visata susiprato apsirūpinti tik vienu elektromagnetinių bangų spektru, daktare Kaldorai, tad mums ir tenka kuo geriau juo pasinaudoti. O lasams netgi labai pasisekė: net atokiausius Šiaurinės ir Pietinės salų taškus skiria ne daugiau kaip trys šimtai kilometrų, tad Krakano kalne įtaisyta antena aprėpia visą plotą. Jie gali kuo puikiausiai išsiversti ir be ryšio palydovų.

Vienintelė rimta problema — į Krakaną sunku nusigauti, be to, trukdo ir orai. Vietiniai kartais juokauja, jog Krakanas — vienintelė vieta visoje planetoje, kur jų išvis yra. Kas keletąmetų kam nors vis tenka įsiropšti į kalną, suremontuoti keletą antenų, pakeisti vienąkitąsaulės baterijos elementą— ir, žinoma, nukasti baisybę sniego. Iš esmės užduotis ne tokia jau kebli — tiktai daugybė sunkaus fizinio darbo.