Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Užduotis, savaime suprantama, buvo ir neįvykdoma, ir nepaprastai skausminga. Su ašaromis akyse atrankos grupės šlavė lauk Vedas, Bibliją, Tripitakąir Koraną, ir visą tą milžinišką grožinės ir negrožinės literatūros, sukurtos remiantis šiomis knygomis, sankaupą. Nepaisant visų šių veikalų grožio bei išminties perlų, nebuvo galima leisti, kad šitos knygos užkrėstų nelytėtas planetas religine neapykanta, tikėjimu antgamtiniais reiškiniais ir pamaldžiu veblenimu, kuo anais laikais guosdavosi nesuskaičiuojami milijardai vyrų bei moterų, tuo pačiu jaukdami sau protą.

Į didįjį naikinimo katiląpakliuvo ir kone visi didžiųjų rasytojų, poetų, dramaturgų veikalai, kurių šiaip ar taip neįmanoma suprasti be filosofinio bei kultūrinio konteksto. Homeras, Šekspyras, Miltonas, Tolstojus, Melvilis, Prustas — iškiliausias tų laikų, kol elektroninė revoliucija dar nebuvo prarijusi spausdinto žodžio, rašytojas… Visa, kas liko iš jų kūrybos, buvo keli šimtai tūkstančių kruopščiai atrinktų puslapių. Į Archyvus stengtasi neįsileisti nieko, kas būtų susiję su karais, nusikaltimais, smurtu bei destruktyviomis aistromis. Jeigu iš naujo perkurti — ir, kaip buvo tikimasi, geresni — Homo sapiens įpėdiniai patys atrastų tokius dalykus, jie, be jokios abejonės, patys prirašytų ir atitinkamos literatūros. Nebuvo jokio reikalo skatinti juos tam iš anksto.

Savo ruožtu muzikai — išskyrus operą — pasisekė labiau; taip pat ir vaizduojamiesiems menams. Ir vis tiek vien medžiagos apimtis buvo tokia, kad atranka tapo neišvengiama, nors neretai atrinkinėtojai savavališkai vadovaudavosi vien subjektyvia nuomone. Ateities kartos daugelyje pasaulių tikriausiai dar ilgai laužys galvas, kur galėjo pradingti pirmosios trisdešimt aštuonios Mocarto simfonijos, antroji ir ketvirtoji — Bethoveno ar keturios Sibelijaus — nuo trečiosios iki šeštosios.

Mozė Kaldoras giliai suvokė savo atsakomybę, bet tuo pat metu ir žinojo nepajėgsiąs — nepajėgtų joks žmogus, kad ir koks būtų talentingas — tinkamai susidoroti su laukiančia jo užduotimi. Orbitoje skriejančio „Magelano” neaprėpiamuose duomenųbankuose buvo saugoma daugybė Talasos žmonėms niekad negirdėtų žinių, gausybė informacijos, kuriąjie godžiai stvertų ir pasimėgaudami tyrinėtų netgi tuo atveju, jei nepajėgtų iki galo suprasti. Štai kad ir tobulai dvidešimt penktame amžiuje perkurta „Odisėja”, karinė klasika, kupina kančios net žvelgiant per pusę tūkstantmečio trukusios taikos atstumą, Šekspyro tragedijos puikus Feinbergo vertimas į bendrąją kalbą, Li Čou „Karo ir taikos” versija — norint vien išvardyti visas galimybes, prireiktų ištisų valandų, netgi dienų.

Retsykiais, betūnant Pirmojo Nusileidimo Komplekso bibliotekoje, Kaldorą apnikdavo pagunda įsijausti į dievo vaidmenį ir mažumėlę sujudinti šituos pakankamai viskuo patenkintus ir jau kadai nekaltybę praradusius žmones. Kartais jis imdavosi lyginti vietinių duomenų bankų įrašus su laivo Archyvais fiksuodamas, kurios medžiagos dalys išbraukytos ar sutrumpintos. Nors iš esmės jokios rūšies cenzūra nebuvo jam prie širdies, neretai Kaldoras nori nenori turėdavo pripažinti, jog kai kurie epizodai pašalinti labai apgalvotai — išmintingas sprendimas bent jau tiems laikams, kai kolonija dar tik kūrėsi. Tačiau dabar ji jau sėkmingai įsišaknijusi ir klestinti, tad gal jai visai nepakenktų, jei kas šiek tiek sudrumstų vandenį ar įlietų trupučiuką kūrybingumo…

Protarpiais kas nors sutrukdydavo ir jam: skambučiai iš laivo arba jaunų lasų grupelės, drauge su vadovais apžiūrinėjančios savosios istorijos ištakas. Dėl tokių trikdžių Kaldoras nepykdavo, o vieno gaišintojo netgi nekantriai laukdavo pats.

Beveik kiekvienąpopietę, išskyrus tas, kai sutrukdydavo kokie nors neatidėliotini darbai Tarnoje, aplankyti Kaldoro prisistatydavo Mirisa, raita ant savo dailaus sarčio Bobio. Atvykėliai gerokai nustebo išvydę Talasoje dar ir arklių, mat nebuvo matę jų gyvų netgi Žemėje. Tačiau lasai mylėjo gyvūnus ir atkūrė daugybę jų rūšių, pasinaudoję paveldėtais gausiais genetinės informacijos failais. Kitąsyk užsiveisdavo ir tokių gyvūnų, iš kurių nebuvo jokios naudos, netgi atvirkščiai — sakykime, žaviosios nedidukės voverinės beždžionėlės kartais gerokai užerzindavo vagiliaudamos — stverdavo bet kokius po ranka pasipainiojusius smulkius daiktus, netgi iš namų.

Mirisa visuomet atgabendavo kokių nors skanėstų: dažniausiai vaisių arba kurio nors iš daugybės vietinių rūšių sūrio. Kaldoras su dėkingumu priimdavo vaišes. Bet dar labiau nei gardėsiai jį džiugino Mirisos draugija; kas galėjo numatyti, kad žmogus, neretai kalbėdavęs penkiems milijonams klausytojų — daugiau nei pusei paskutiniosios kartos atstovų! — dabar taip džiaugsis turėdamas bent vieną…

— Kadangi esi kilusi iš bibliotekininkų dinastijos, — kalbėjo Mozė Kaldoras, — tu ir mąstai megabaitais. Vis dėlto norėčiau priminti, kad pati bibliotekos sąvoka kildinama iš žodžio, kuris reiškia „knygą”. Ar Talasoje jūs turite knygų?

— Savaime aišku, turime, — pasipūtė Mirisa; ji iki pat šiol taip ir neišmoko atskirti, kada Kaldoras juokauja. — Turime milijonus knygų… na, gal tūkstančius. Šiaurinėje saloje gyvena žmogus, kuris spausdina knygas — maždaug po dešimt per metus, kiekvienas leidimas — keli šimtai egzempliorių. Jo knygos nepaprastai gražios… ir, žinoma, labai brangios. Dažniausiai būna skirtos dovanoti kokia nors ypatinga proga. Vieną tokią aš ir pati gavau dovanų, kai man sukako dvidešimt vieneri — „Alisą stebuklų šalyje”.

— Kada nors labai norėčiau jąpamatyti. Man visuomet patikdavo knygos, laive ir pats turiu jų gal šimtą. Turbūt todėl, vos išgirstu kąnors kalbant baitais, mintyse padalinu iš milijono — ir tada galiu galvoti apie vienąknygą… Vienas gigabaitas atitinka maždaug tūkstantį knygų — ir taip toliau. Tai vienintelis būdas, padedantis man suprasti, kas iš tikrųjų turima omeny, kai kas nors kalba apie duomenų bankus bei informacijos perkėlimą. Sakyk, kokio dydžio jūsų biblioteka?

Mirisa įdėmiai tebežiūrėjo į Kaldorą, o jos pirštai jau lakstė valdymo pulto klaviatūra.

— Štai šito aš irgi taip ir nesugebėjau išmokti, — susižavėjęs ištarė jis. — Kadaise kažkas pasakė, kad, baigiantis dvidešimt pirmajam amžiui, žmonija pasidalijo į dvi rūšis: Žodininkus ir Skaitmenininkus. Žinoma, būtinybės prispirtas, klaviatūra galiu naudotis ir aš, bet man kur kas labiau patinka kalbėtis su elektroniniais kolegomis.

— Pastarojo kasvalandinio surašymo duomenimis, — pranešė Mirisa, — šeši šimtai keturiasdešimt penki terabaitai.

— Hmmm… beveik milijardas knygų. O kokia buvo pradinė bibliotekos apimtis?

— Galiu atsakyti net nežiūrėjusi. Šeši šimtai keturiasdešimf.

— Vadinasi, per septynis šimtus metų…

— Taip, taip — mes sugebėjome išleisti tik kelis milijonus knygu— Nepamanyk, kad kritikuoju; šiaip ar taip, kokybė — kur kas svarbiau nei kiekybė. Labai norėčiau, kad supažindintum mane su tais lasų literatūros kūriniais, kurie, tavo manymu, geriausi. Literatūros… taip pat ir muzikos. Supranti, mums reikia apsispręsti, kągalėtume jums duoti — tai rimta problema. „Magelano” viešojo naudojimo duomenų bankuose mes saugome daugiau nei tūkstantį megaknygų. Ar supranti, ką tai reiškia? — Jei atsakyčiau: taip, atimčiau tau malonumąman paaiškinti. Nesu tokia žiauri.

— Labai ačiū, brangioji. O jeigu rimtai, tai siaubinga problema, neduodanti man ramybės jau daugelį metų. Kartais man atrodo, kad Žemė buvo sunaikinta pačiu laiku: žmoniją šiaip ar taip baigė sutraiškyti jos pačios generuojamos informacijos kiekis.