Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Kurio, — įsiterpė vyriausioji laivo gydytoja Niuton, — lasai kiekviena proga stengiasi išvengti. Tiktai nepamanykite, kad kaltinu juos taupant energijąkur kas svarbesniems užsiėmimams, pavyzdžiui, sporto varžyboms.

„Ir mylėjimuisi”, — magėjo pridurti jai, tačiau daugeliui jos kolegų tai jau buvo jautri tema, tad šitokia pastaba jiems vargu ar patiktų.

— O kodėl jiems tenka kopti į kalną? — paklausė Kaldoras. Kodėl jie nepakyla į pačią viršūnę lėktuvu? Juk turi vertikalaus kilimo skraidyklę.

— Tiesa, tačiau viršukalnėje oras labai išretintas — o ir tas pats, kiek jo dar liko, pernelyg mėgsta įsisiautėti. Dėl dažnų audrų lasai ten jau patyrė keletąrimtų avarijų, tad po to nutarė verčiau rinktis sunkesnį, bet patikimesnį kelią.

— Suprantu, — mąsliai numykė Kaldoras. — Vėl susiduriame su sena gera nesikišimo problema. Ar mes tikrai susilpnintume jų pasitikėjimąsavimi? Sakyčiau: net jeigu ir taip, tai visiškai menkai, neverta apie tai net kalbėti. Užtat jeigu atsisakysime patenkinti tokį kuklų prašymą, jie tikriausiai įsižeis. Ir visai pagrįstai, turint omeny, kaip jie padeda mums ledo įmonės statybose.

— Aš manau lygiai taip pat. Gal kas nors nori prieštarauti? Ką gi, puiku. Pone Lorensonai, gal imsies viską organizuoti? Imk bet kurį kosmolėkį, kuris tau pasirodys tinkamas, jei tik šiuo metu jis nereikalingas operacijai „Snieguolė”.

Mozė Kaldoras visuomet žavėjosi kalnais; kalnuose jis pasijusdavo atsidūręs arčiau Dievo, kurio nebuvimas kartais jį vis dar piktindavo.

Nuo didžiulės kalderos briaunos jis galėjo apžvelgti lavos jūrąjau kadai sustingusią, bet pro gausius įtrūkius vis dar protarpiais spjaudančią dūmų sruogas. O dar toliau, vakarų pusėje, aiškiai matyti abi kitos salos, dunksančios horizonte tarsi tamsūs debesys.

Stingdantis šaltis ir pastangos, kurių kaskart prireikdavo norint įkvėpti, tarsi aštriu prieskoniu pagardino kiekvieną akimirką. Kadaise, kažkokioje senovinėje kelionių ar nuotykių knygoje, Kaldoras aptiko frazę: „Oras kaip vynas”. Tąsyk jam labai magėjo paklausti autoriaus, kiek vyno šis prisikvėpavęs pastaruoju metu, bet dabar šis pasakymas jau nebeatrodė toks keistas.

— Viskas iškrauta, Moze. Mes pasiruošę skristi atgal.

— Ačiū, Lorenai. Man labai knieti pabūti čia iki vakaro, kol atskrisi paimti darbininkų, bet šitaip ilgai kiurksoti tokiame aukštyje gali būti pavojinga.

— Inžinieriai, be abejo, atsigabeno deguonies talpyklas. — Turėjau omeny ne vien tai. Mano bendravardis ant kalno sykį jau įklimpo į rimtąbėdą.

— Atleisk, nieko nesupratau.

— Nesvarbu. Šiaip ar taip, tai įvyko jau labai, labai seniai. Kai kosmolėkis atitrūko nuo kraterio briaunos, darbininkų

grupė smagiai pamojavo jiems atsisveikindami. Dabar, kai visi įrankiai bei prietaisai jau buvo iškrauti, jie ėmėsi to, be ko Talasoje nepradedamas joks rimtesnis darbas — kažkas ruošė arbatą. Lorenas atsargiai pilotavo kosmolėkį aukštyn, stengdamasis neužkliudyti nė vienos iš miško kone visų žinomų modelių antenų. Visos jos buvo nukreiptos į dvi salas, dūluojančiais ties vakariniu horizontu. Jei kylantis aparatas sutrikdytų pluoštą antenų siunčiamų spindulių, negrįžtamai pražūtų ištisi gigabaitai informacijos, ir lasai smarkiai pasigailėtų išvis prašę Loreno pagalbos.

— Neketini sukti į Tarną?

— Tuojau pat. Bet pirmiau noriu užmesti akį į kalną. Aha — na štai!

— Kas? Ak taip, supratau. Krakanas!

Iš čiabuvių perimtas keiksmas čia pritiko netgi dvigubai. Apačioje, tiesiog po jais, perplyšusioje žemėje žiojėjo gilus, gal šimto metrų pločio tarpeklis. O jo dugne kunkuliavo pats pragaras.

Šio jauno pasaulio širdyje siaučiančios liepsnos čia vis dar veržėsi įpaviršių, ugnies jūra burbuliavo visai negiliai. O tarpeklio dugnu jūros link tingiai plaukė švytinti geltona srovė, nutaškyta ryškiai raudonais purslais. Kas gali būti tikras, dingtelėjo Kaldorui, kad ugnikalnis iš tiesų nurimo, o ne paprasčiausiai snūduriuoja, telkdamas jėgas naujam išsiveržimui?

Tačiau sudomino juos ne lavos upė. Kiek tolėliau jos žiojėjo nedidelis, gal kilometro skersmens krateris, o ant jo briaunos styrojo vienišas sugriuvusio bokšto strampas. Priskridę kiek arčiau, jie įžiūrėjo, jog šitokių bokštų kadaise būta trijų, vienodais tarpais išdėstytų aplink visą kalderą, bet iš kitų dviejų buvo likę tik pamatai.

Kraterio dugne rangėsi daugybė susiraizgiusių kabelių, mėtėsi metalo lakštai — neabejotinai visa, kas liko iš kadaise čia buvusio didžiulio veidrodinio radijo teleskopo. Pačiame viduryje gu lėjo sumaigyta siųstuvoimtuvo įranga, iki pusės nugrimzdusi ežerėlyje, kurį suformavo dažnai kalną skalbiančios liūtys.

Juodu apsuko ratą aplink tą paskutiniąją sąsają su Žeme; nei vienas, nei kitas nesiryžo drumsti antrojo apmąstymų. Galiausiai tyląnutraukė Lorenas:

— Tai bent šiukšlynas, meška kojąišsisuktų… bet viskąpataisyti nebūtų labai sunku. Saganas Du vos dvylika laipsnių šiauriau — jis arčiau pusiaujo, nei buvo Žemė. Įtaisius antenos atšaką, nukreipti spindulį ten būtų netgi dar lengviau.

— Puiki mintis. Kai tik užbaigsime montuoti skydą, galėsime padėti jiems bent pradėti darbus. Tiesa, kažin kiek pagalbos jiems nė nereikės, mat skubėti tikrai nėra ko. Šiaip ar taip, iš mūsų žinių jie gali sulaukti ne anksčiau kaip po keturių šimtų metų — net jeigu pradėtume transliuoti, vos atvykę į vietą.

Lorenas kruopščiai nufilmavo vietovę ir pasiruošė skristi palei kalno šlaitą žemyn, prieš sukdamas Pietinės salos link. Vos spėjo nusileisti gal tūkstantį metrų, prašneko gerokai suglumęs Kaldoras:

— Pažvelk, kokie ten dūmai šiaurės rytuose? Labai panašu į kažkokį signalą.

Daugmaž pusiaukelėje iki horizonto į akinančiai žydrąTalasos dangų kilo plonytis baltas stulpas. Vos prieš kelias minutes jo ten nebuvo — tai nekėlė jokių abejonių.

— Gal užmeskime akį, kas ten? Bene kokia nors valtis bus pakliuvusi į bėdą?

— Žinai, kąman tai primena? — paklausė Kaldoras. Lorenas atsakė tik tylomis gūžtelėdamas pečiais.

— Banginio čiurkšlę. Iškilę į paviršių įkvėpti oro, šie milžinai iššvirkšdavo vandens garų fontaną. Atrodydavo labai panašiai.

— Teorija įdomi, bet joje akis bado dvi stambios klaidos, — atšovė Lorenas. — Šito stulpo aukštis jau siekia gerąkilometrą. Tai bentbanginiukas!

— Pripažįstu. Be to, banginių čiurkšlės išsisklaidydavo per kelias sekundes — o šitas stulpas rūksta be pertrūkių. O kokia antroji klaida?

— Sprendžiant pagal žemėlapį, stulpas kyla ne iš atviro vandens. Taigi, su pakliuvusios įbėdą valties prielaida irgi galime atsisveikinti.

— Ką tu kalbi, juk visa Talasa — išvien atviras vandenynas… ak taip, supratau. Didžioji Rytinė prerija. Taip, matau jos pakraštį. Beveik galėtum patikėti, kad po ja — sausuma.

Jų link sparčiai artėjo plūduriuojantis žemynas — milžiniškas susiraizgiusių jūržolių kilimas, kokie dengė nemaža dalį Talasos vandenynų ir buvo beveik viso planetos atmosferoje esančio deguonies šaltinis. Didžiulė, vientisa ryškiai žalia, kone akį rėžianti paklodė iš pažiūros buvo tokia tvirta, kad, atrodė, galėtum saugiai ja vaikščioti. Apie tikrąjąplūduriuojančio žoliųkilimo prigimtį bylojo tik tai, kad jis buvo visiškai lygus — nei kalvų, nei kokio kauburėlio.

Tačiau dabar plaukiojančioje prerijoje aiškiai matėsi gal kilometro pločio sklypas, kuris nebebuvo nei lygus, nei vientisas. Po pat paviršiumi kažkas burbuliavo; protarpiais pliūpčiojo didžiuliai garų tumulai ar išrautų susipynusių žolių gniūžtės.