Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Taigi, įskriejęs į stacionarią orbitą, „Magelanas” įjungs kvantinius variklius — tik visai nedidelę maksimalaus pajėgumo dalelę — kad suveiktų kaip deglas. Jis ištirpins ledą, tuo pat metu skaidydamas garus į laisvą deguonį ir vandenilį. Vandenilis greitai išgaruos į atvirą kosmosą; jeigu prireiks, mes patys padėsime jam specialiai sureguliuotais lazeriais.

Pakaks vos dvidešimties metų, kad Sagano Du atmosferoje susikauptų dešimt procentų deguonies; tiesa, joje vis dar tebebus pernelyg daug azoto oksidų bei kitų nuodingų dujų, kad tiktų kvėpuoti. Maždaug tuo metu planetoje pradėsime diegti tam tikras specialiai išaugintas bakterijas, galbūt netgi augalus, ir šitaip paspartinsime procesą. Tačiau planetoje vis dar bus gerokai per šalta, kad galėtume gyventi: temperatūra laikysis žemiau nulio visur, išskyrus nebent siaurąpusiaujo juostą— ir tai sušils tik kelioms valandoms, maždaug apie vidurdienį.

Štai tada mums teks vėl pasinaudoti kvantiniais varikliais galbūt paskutinį kartą. „Magelanas”, visą savo amžių praleidęs kosmose, galiausiai pirmą kartą nusileis ant planetos paviršiaus.

O tada, maždaug penkiolikai minučių kasdien, tiksliai nustatytu metu, mes įjungsime variklius — maksimaliu galingumu, kokį tik įstengs atlaikyti paties laivo konstrukcįja ir pamatinės uolienos, ant kurių jis stovės. Kol neatlikti pirmieji bandymai, neįmanoma pasakyti, kiek laiko truks ši operacija; gali atsitikti ir taip, kad teks perkelti laivą į kitą vietą, jei paaiškėtų, kad pirminis pagrindas geologiškai nestabilus.

Apytikriai apskaičiavimai leidžia spėti, kad šitaip kasdien jungti variklius mums teks maždaug trisdešimt metų — kol planetos judėjimas sulėtės ir ji priartės prie vietinės saulės tiek, kad susiformuotų vidutinių platumų klimatas. Dar dvidešimt penkerius metus naudosime variklius tam, kad stabilizuotume taisyklingą planetos orbitą. Tačiau didžiąją visų tų dešimtmečių dalį Saganas Du jau bus tinkamas gyventi — žinoma, kol planeta galutinai įskries į stabiliąnaująją orbitą, žiemos bus iš tikrųjų nuožmios.

Taigi, galų gale turėsime nelytėtą, negyvenamą planetą šiek tiek didesnę už Žemę, su maždaug keturiasdešimt procentų ploto užimančiais vandenynais ir vidutine dvidešimt penkių laipsnių oro temperatūra. Deguonies atmosfcroje, palyginus su žemiškąja, bus apie septyniasdešimt procentų, bet šis kiekis pamažu augs. Štai tada ir ateis metas pažadinti devynis šimtus tūkstančių hibernacinėse kamerose vis dar miegančių žmonių ir pasveikinti juos naujajame pasaulyje.

Štai tokį veiksmų planą esame numatę ir ketiname jo laikytis, jeigu nesutrukdys kokie nors netikėtumai — arba nauji atradimai nepakiš kokių kitų sumanymų. O jeigu atsitiktų blogiausia…

Daktarė Varlej sudvejojo, paskui niauriai šyptelėjo.

— Ne — kad ir kas atsitiktų, čia mūsų jūs nebepamatysite. Jei galutinai paaiškės, kad Sagane Du tikrai nieko nepešime, teks keliauti toliau — už dar trisdešimties šviesmečių yra kita potencialiai tinkama planeta. Galbūt netgi geresnė.

Gali atsitikti ir taip, kad ilgainiui mes kolonizuosime jas abi. Bet tai jau parodys tolima ateitis.

Diskusijos įsisiūbavo ne iš karto: dauguma akademikų atrodė visiškai priblokšti, nors jų aplodismentai buvo neabejotinai nuoširdūs. Ledus pralaužė prezidentas, kuris, ilgametės patirties pamokytas, visuomet iš anksto pasiruošdavo bent kelis klausimus.

— Gal tai ir nelabai svarbu, daktare Varlej, bet vis tik smalsu: kieno vardu pavadinta Sagano Du planeta?

— Ta pavarde vadinosi vienas mokslinės fantastikos rašytojas, gyvenęs trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Pirmasis žingsnis žengtas: kaip ir tikėjosi prezidentas, dabar išsijudino ir kiti.

— Daktare, minėjote, kad aplink SaganąDu sukasi mažiausiai vienas palydovas. Kas nutiks jam, kai pakeisite planetos orbitą?

— Nieko, išskyrus nebent nežymius paviršiaus virpesius. Palydovas pasislinks drauge su pačia planeta.

— O jeigu toji… kokių ten metų? 3500ųjų?.. direktyva…

— 3505ųjų.

— Taigi, jei toji direktyva būtų ratifikuota anksčiau, ar mes dabar gyventume čia? Turiu omeny, Talasa juk atsidurtų tarp tų draudžiamųjų pasaulių.

— Geras klausimas; mes patys ne kartą jį aptarinėjome. 2751ųjų sėklinimo misija — tai yra jūsų Motininio laivo nusileidimas Pietinėje saloje — be jokios abejonės, neatitiktų direktyvos nuostatų. Laimė, ši problema taip ir neiškilo. Kadangi čia nėra jokių sausumos gyvūnų, nesikišimo principai pažeisti nebuvo.

— Tokie svarstymai labai jau teoriniai, — prašneko vienas jauniausiųjų akademikų, tuo sukeldamas šypseną daugeliui vyresniųjų. — Tarkime, deguonis atmosferoje išties yra patikimas gyvybės liudytojas. Bet kaip jūs galite tvirtinti, kad teisingas ir atvirkščias teiginys? Juk gali egzistuoti pačių įvairiausių gyvybės formų netgi mąstančių — ir tokiose planetose, kur deguonies nėra; jų gali būti ir ten, kur išvis nėra atmosferos. Sakykime, evoliucijos eigoje žmogaus įpėdiniu taps kokios nors mąstančios mašinos tokią hipotezę ne kartąsiūlė filosofai. Be jokios abejonės, joms netgi dar labiau tiktų tokia atmosfera, kurioje jos nerūdytų. Ar jūs bent numanote, kokio amžiaus yra Sagano Du planeta? Galbūt deguonimi kvėpuojančių biologinių būtybių laikotarpis ten jau praeitas etapas, gal jūsų ten laukia mašinų civilizacija?

Vienas kitas tarp klausytojų pasitaikęs atskalūnas išraiškingai sudejavo, kažkas akivaizdžiai pasibjaurėjęs burbtelėjo: „Mokslinė fantastika!” Daktarė Varlej luktelėjo, kol aprims sujudimas, tada pernelyg neišsiplėsdama atsakė:

— Dėl to mes labai nesukame galvos. O jeigu iš tikrųjų susidursime su mašinų civilizacija, kažin, ar nesikišimo principai dar kąnors reikš. Tada jau reikėtų rūpintis, kąjos padarys mums, o ne atvirkščiai.

Kambario gale, pačiame pasienyje, lėtai ėmė stotis kažkoks senis — pats seniausias žmogus iš visų, kuriuos daktarei Varlej teko regėti Talasoje. Pirmininkas paskubomis kažkąpaskrebeno ant popieriaus skiautės ir padavė pranešėjai. Daktarė Varlej perskaitė: „Profesorius Derekas Vinsleidas — 115 — T. mokslo DSŽ

— istorikas.” Kelias sekundes ji laužė galvą, ką galėtų reikšti santrumpa DSŽ, kol netikėtas įžvalgos tvyksnis pakuždėjo jai, jog tai

— „Didis Senas Žmogus”.

Būtų netgi labai iškalbinga, pagalvojo ji, jeigu visam Talasos mokslui vadovautų istorikas. Per septynis šimtus istorijos metų Trys salos subrandino vos saujelę savų mąstytojų.

Vis dėlto kažin ar dėl to tikrai dera juos kritikuoti. Lasai juk buvo priversti kurti civilizacijos infrastruktūrąnuo nulio tiesiogine prasme; ne kažin kiek buvo paskatų, akstinų ar pagaliau — progų

užsiimti kokiais nors tyrinėjimais, kurių negalėjai čia pat panaudoti praktiškai. Be to, egzistavo ir dar viena, rimtesnė ir kur kas subtilesnė — gyventojų skaičiaus — problema. Bet kuriuo duotuoju metu nė vienoje mokslo šakoje Talasoje nebuvo ir nebus tiek darbuotojų, kad susiformuotų „kritinė masė” — minimalus skaičius pagaulių protų, kurie įpliekstų fundamentalių tyrinėjimų kibirkštį kokioje nors naujoje žinių srityje.

Retų šios taisyklės išimčių protarpiais pasitaiko nebent matematikoje — arba muzikoje. Vienišas genijus, toks, kaip Ramanudžanas arba Mocartas, galėjo išdygti tarytum iš niekur ir vienas pats plaukti nesuvokiamomis minties jūromis. Garsiausiu tokios išimties pavyzdžiu Talasos moksle laikytinas Frensis Zoltanas (214–242); jo vardas vis dar buvo gerbiamas net ir praslinkus penkiems šimtams metų po jo mirties, tačiau daktarė Varlej netgi neabejotinus jo talentus vertino su išlygomis. Jai atrodė, kad niekas taip ir nesugebėjo iš tikrųjų suprasti jo atradimų hipertranzityvinių skaičių srityje, tad juo labiau niekas nesiėmė ir tęsti jo pradėtų darbų — o kaip tik tyrinėjimų tąsa paprastai ir būna pats patikimiausias didžių perversmų moksle patvirtinimas. Iki pat šiol niekas nepasirūpino nei įrodyti, nei tvirtai paneigti jo „Paskutiniosios Hipotezės”.