Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Tai bent pabaisa! — kvėptelėjo Lorenas, galų gale atsipalaiduodamas po nebežinia kiek įtampos minučių. Jį užliejo šilta pasididžiavimo — netgi kone pakylėjimo — banga. Jis suprato išlaikęs dar vieną išbandymą — pelnęs palankią Branto ir Kumaro nuomonę, už kąjautėsi nuoširdžiai dėkingas.

— Nejaugi tasai padaras… nepavojingasl — paklausė jis.

— Savaime aišku, pavojingas — kam kitam būtume įtaisę perspėjantį plūdurą?

— Tiesą sakant, man niežėtų nagai jį pribaigti.

— Kodėl? — paklausė gerokai priblokštas Brantas. — Kuo jis tau užkliuvo?

— Na… šitokio dydžio išpera, reikia manyti, suryja labai daug žuvies.

— Taip, bet jis ryja tik vietinius, Talasos jūrų gyvius — o ne žuvis, kurios tinka maistui mums. Beje, kaip tik jis pakišo mums vieną įdomią mintį. Ilgąlaikąniekaip negalėjome suprasti, kaip jis sugeba priversti žuvis, netgi pačias kvailiausias, plaukti tiesiog jam į ryklę. Galų gale išsiaiškinome, kad jis išskiria tam tikrą cheminę medžiagą, kuri ir privilioja jam aukų. Tada ir susimąstėme apie elektrinius spąstus. Ak tiesa, būčiau ir užmiršęs…

Brantas ištiesė ranką prie ryšio aparato.

— Tarna Trys kviečia TarnąAutomatinį atsakiklį; kalba Brantas. Tinklą sutaisėme. Viskas funkcionuoja normaliai. Atsakymas nebūtinas. Pranešimo pabaiga.

Vis dėlto atsakymo jie sulaukė — ir tuojau pat, kas gerokai nustebino visus tris. Kalbėjo gerai pažįstamas balsas:

— Sveiki, Brantai, daktare Lorensonai. Džiugi žinia. Tačiau ir aš turiu jums įdomių naujienų. Norite tuoj pat jas ir išgirsti?

— Žinoma, mere, — atsakė Brantas; abu vyrai persimetė susidomėjimo kupinais žvilgsniais. — Įdėmiai klausomės.

— Centrinis Archyvas iškapstė stulbinančių dalykų. Pasirodo, tai, kas įvyko dabar, kartą jau buvo įvykę ir anksčiau. Prieš du šimtus penkiasdešimt metų netoli Šiaurinės salos jau buvo mėginta sukurti dirbtinį rifą, įelektrinant nuosėdas — šis būdas kadaise neblogai praversdavo Žemėje. Tačiau vos po kelių savaičių po vandeniu nutiesti lynai pradėjo trūkinėti, ne šiaip trūkinėti kai kurie buvo pavogti. Niekas net nebandė aiškintis, kas iš tik rųjų atsitiko, nes eksperimentas šiaip ar taip visiškai nepavyko. Vandenyje tiesiog per mažai mineralų, kad vertėtų prasidėti su nuosėdomis. Tad štai — ko gero, Tausotojus būsi apkaltinęs be reikalo. Anais laikais dar nė kvapo nebuvo jokių Tausotojų.

Branto veide atsispindėjo tiek įvairiausių apstulbimo laipsnių, kad Lorenas prapliupo kvatoti.

— O tu dar bandei apstulbinti mane! — pasišaipė jis. — Kągi, pripažįstu: išties įrodei, kad jūroje esama tokių padarų, kokių aš negalėjau net įsivaizduoti.

Bet dabar pradeda atrodyti, jog yra ir tokių dalykų, kurių nė sapnuot nesapnavai ir tu.

Visi, kas gyvas Tarnoje, leipo juokais ir apsimetinėjo nė už ką nepatikėsią.

— Iš pradžių tu porini, neva niekad nesi plaukiojęs valtimi — o dabar dar tvirtini, kad ir dviračiu važiuoti nemoki?

— Gėda pelėda, — patraukė jį per dantį Mirisa žybčiodama akimis. — Juk tai pati efektyviausia iš visų kada nors išrastų transporto priemonių — o tu nesi jos net išbandęs!

— Žvaigždėlaivyje dviračiu nepasivažinėsi, o dideliame mieste — pernelyg pavojinga, — atrėmė Lorenas. — Be to, argi čia yra ko mokytis?

Labai greitai jis įsitikino, kad mokytis tikrai yra ko — paaiškėjo, kad važiuoti dviračiu kur kas sunkiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors ir reikėjo ypatingų sugebėjimų, norint nudribti nuo to nesudėtingo mechanizmo mažais ratais ir žemai įtaisytu svorio centru (Lorenui tai pavyko net kelis kartus), vis dėlto keli pirmieji bandymai stūmė jį į visiškąneviltį. Jam labai magėjo tiesiog spjauti į tąpusę, bet jis atsispyrė pagundai ir atkakliai mokėsi, mat Mirisa užtikrino, jog kaip tik važinėjant dviračiu užvis geriausia artimiau susipažinti su sala — o jis pats vylėsi tuo pačiu artimiau susipažinsiąs ir su Mirisa.

Dar porąkartų nusivožęs žemėn, Lorenas galiausiai perprato gudrybę: suprato, kad užvis geriausia tiesiog nekreipti dėmesio į važiavimą ir palikti su užduotim susidoroti kūno refleksams. Išvada pakankamai logiška: jeigu eidamas žmogus imtųsi svarstyti, kaip žengti kiekvienąžingsnį, paprasčiausias vaikščiojimas taptų neįveikiama užduotimi. Nors protu Lorenas suvokė tai kuo puikiausiai, vis dėlto turėjo praeiti dar šiek tiek laiko, kol jis įsidrąsino pasikliauti savo instinktais. O sykį pralaužęs ledus, pažangą jis ėmė daryti labai sparčiai. Ir pagaliau įvyko tai, ko jis ir vylėsi: Mirisa pasisiūlė parodyti jam atokiausius salos takelius.

Būtų visiškai nesunku patikėti, kad juodu — vieninteliai žmonės visame pasaulyje, ir vis dėlto nuo kaimo juos skyrė vos kokie penki kilometrai. Savaime aišku, iš tikrųjų jie sukorė kur kas daugiau, mat siauras dviračių takelis vingiavo per pačias gražiausias salos vietas, tad kelias išėjo gana ilgas. Nors Lorenas galėjo pasinaudoti rankiniu komu vietos nustatymui, jis nė nemanė to daryti. Smagu buvo jaustis beviltiškai pasiklydusiu.

Mirisa būtų tik dar labiau apsidžiaugusi, jei Lorenas išvis nebūtų pasiėmęs rankinio komo.

— Kuriems galams visur tampaisi tągriozdą? — klausė ji, rodydama į mygtukais pasišiaušusią juostą ant kairiojo jo riešo. Retsykiais visai neprošal pabėgti nuo žmonių.

— Visiškai sutinku, tačiau laivo taisyklės labai griežtos. Jeigu manęs skubiai prireiktų kapitonui Bėjui, o kviečiamas neatsiliepčiau…

— Na, ir ką jis tau padarytų? Sukaustytų grandinėmis?

— Turbūt verčiau jau rinkčiausi grandines, o ne tąpaskaitą, kuriąneabejotinai tektų išklausyti. Šiaip ar taip, nustačiau komą pasyviu režimu. Tad jei laivo komo šaukiniai vis dėlto mane pasieks, tai reikš kokiąnors iš tikrųjų rimtąnelaimę — o tokiu atveju ir pats norėčiau žinoti, kas vyksta.

Kaip ir beveik kiekvienas kitas paskutiniojo tūskantmečio, jei ne daugiau, Žemės žmogus, Lorenas būtų sutikęs jau geriau vaikščioti nuogas nei be rankinio komo. Žemės istorija žinojo begalę šiurpių atsitikimų, ištikusių lengvabūdžius ar pernelyg narsius individus, kurie paguldė galvas, neretai — netgi vos per kelis metrus nuo išsigelbėjimo, vien todėl, kad negalėjo pirštu pasiekti raudono PAVOJAUS mygtuko.

Dviračių takas akivaizdžiai buvo nutiestas neišlaidaujant, taigi, visiškai nepritaikytas transporto spūstims. Jo plotis nesiekė nė metro, tad patirties smarkiai stokojantis Lorenas iš pradžių jautėsi važiuojąs ištempta virš bedugnės virve. Visądėmesįjam teko sutelkti į priekyje minančios Mirisos nugarą (ne tokia jau ir nemaloni prievolė…), kad nenusiverstų į šabakštynus. Vis dėlto, įveikęs kelis pirmuosius kilometrus, jis šiek tiek įgudo ir įgijo pasitikėjimo savimi, tad jau galėjo mėgautis ne vien tuo vienu, bet ir kai kuriais kitais vaizdais. Jeigu jiems tektų susidurti su kuo nors, važiuojančiu priešinga kryptimi, ir vieniems, ir kitiems tektų nulipti nuo dviračių; mintis apie susidūrimą, riedant penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, atrodė tokia siaubinga, kad nesinorėjo apie tai nė galvoti. Labai jau tolimas būtų kelias atgal, jei tektų eiti pėsčiomis ir dar neštis sumaigytus dviračius…

Beveik visą laiką jie mynė apgaubti tylos, tik retsykiais ją sudrumsdavo Mirisa, parodydama kokį nors įdomesnį medį ar ypač gražiąkertelę. Šitokios tylos Lorenas nebuvo patyręs per visą gyvenimą; Žemėje jį visą laiką supo garsai, o laive nė akimirkai nenutrūkdavo raminančių mechaninių dūzgesių simfonija, retsykiais perplėšiama kraująstingdančios pavojaus sirenos.