Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Savo ruožtu Lorenas toli gražu neliko sužavėtas tokiu įvykių posūkiu. Jei kas nors ir gali būti dar blogiau už nepageidaujamą partnerį, tai tik tradicinis kliuvinys — tarsi lapas prilipęs įkyrus mažasis broliukas.

— Vis dar neįstengiu patikėti, Lorenai, — kraipė galvą Brantas Falkoneris. — Tu niekad, mefctt/neplaukiojai valtimi? Nei laivu?

— Na, lyg ir prisimenu: kadaise, rodos, mažyte gumine valtele yriausi per kažkokią balą. Man tuomet buvo gal kokie penkeri.

— Vadinasi, dabar patirsi tikrą malonumą. Jūra rami — nė bangelės, taigi pavojus, kad skrandis ims lipti per gerklę, negresia. Galbūt mums net pavyks tave įtikinti nerti į gelmę drauge su mumis.

— Na jau ne, ačiū. Vienam kartui man pakaks ir vieno naujo įspūdžio. Be to, jau kadai įsikaliau į galvątaisyklę: kai žmonės dirba, nesipainiok jiems po kojų.

Brantas nesuklydo: Lorenui iš tikrųjų vis labiau patiko plaukti mažyčiu trimaranu, kurį hidroreaktyviniai varikliai beveik be garso stūmė rifo link. Tačiau kai, vos įlipęs į laivelį, išvydo sparčiai tolstančią saugaus ir tvirto kranto liniją, akimirkai jį užvaldęs jausmas labai jau panėšėjo į tikrąpaniką.

Nedaug trūko, kad būtų surengęs jiems tikrą spektaklį ir beviltiškai apsijuokęs; Lorenąišgelbėjo tik tai, kad spėjo suvokti, kokia iš tiesų komiška ši situacija. Jis sukorė penkiasdešimt šviesmečių — patį didžiausią atstumą, kokį kada nors yra tekę įveikti žmogui — ir galiausiai pasiekė šį tašką. O štai dabar šiurpsta dėl niekingų kelių šimtų metrų, skiriančių jį nuo artimiausio kranto!

Vis dėlto nepriimti šio iššūkio jis irgi negalėjo. Atsipalaidavęs Lorenas išsitiesė laivugalyje ir užsižiūrėjo į stovintį prie vairo Falkonerį (iš kur tas baltas randas, skersai kertantis jo pečius? Ak taip, juk pats užsiminė prieš daugelį metų patyręs avariją su mikroskraidykle…). Įdomu, svarstė Lorenas, kokios mintys šiuo metu sukasi laso galvoje?

Sunku buvo patikėti, kad gali egzistuoti bet kokia žmonių visuomenė, tegul ir labai išsilavinusi, labai nerūpestinga, kuri būtų visiškai išsivadavusi iš pavydo bei vienokio ar kitokio seksualinio savininkiškumo. Tiesa, bent jau kol kas, kad ir kaip gaila, Brantui ir nėra dėl ko pavyduliauti.

Lorenas abejojo, ar išvis yra ištaręs Mirisai daugiau nei šimtąžodžių; beveik visada jie tik persimesdavo viena kita fraze, ir tai — dažniausiai jos vyro akivaizdoje. Na, ne visai taip: Talasoje vyro ir žmonos sąvokos pradedamos vartoti tik tada, kai gimsta pirmasis kūdikis. Jeigu tai būna berniukas, motina dažniausiai nors ir ne visada — prisiima vyro pavardę. O jei pirmagimis būna mergaitė, abiem tėvams tenka motinos pavardė — mažų mažiausiai tol, kol gims antrasis, ir paskutinis, vaikas.

Buvo išties labai nedaug tokių dalykų, kurie galėjo pašiurpinti lasus. Vienas jų — žiaurumas, ypač — žiaurus elgesys su vaikais. O kitas — trečias nėštumas šitame pasaulyje, kuriame visas sausumos plotas siekia vos dvidešimt tūkstančių kvadratinių kilometrų.

Kūdikių mirtingumas buvo toks menkas, kad, norint išlaikyti stabilų gyventojų skaičių, visiškai pakakdavo retkarčiais gimstančių dvynukų ar trynukų. Tiesa, kadaise buvo vienas plačiai pagarsėjęs ir iki šiol neužmirštas atvejis — vienas vienintelis per visąTalasos istoriją— kai šeima sulaukė, nežinia, palaiminimo ar prakeikimo — dviejų penketukų. Vargu bau dėl to galima kaltinti vargšę motiną, tačiau jos atminimą gaubė tokia pat absoliutaus, neįtikėtino ištvirkimo aura, kokia kadaise Žemėje supo Lukrecijos Bordžijos, Mesalinos ar Faustinos vardus.

Teks suktis labai, labai atsargiai, tarė sau Lorenas. Jam jau nebuvo paslaptis, kad Mirisąjis irgi traukia. Tai aiškiai bylojo jos veido išraiška, balso intonacija. Buvo ir dar rimtesnių įrodymų: retsykiais ji lyg netyčia užkliudydavo jį ranka ar praeidama brūkštelėdavo kūnu — ir tokie prisilietimai užtrukdavo vos vos ilgėliau nei neišvengiamai būtina.

Jie abu žinojo, kad anksčiau ar vėliau tai turi įvykti. Žinojo ir Brantas — ar bent jau Lorenas tuo nėmaž neabejojo. Ir vis dėlto, nepaisant abiejų jaučiamos įtampos, kol kas vyrai bendravo pakankamai draugiškai.

Prislopintas variklių pulsavimas visai nutilo; dar šiek tiek slystelėjusi vandens paviršiumi, valtis sustojo netoli didelio skaidraus, švelniai siūbuojančio plūduro.

— O štai ir mūsų elektros energijos atsargų saugykla, — paaiškino Brantas. — Mums visiškai užtenka kelių šimtų vatų, tad puikiausiai išsiverčiame su saulės baterijos elementais. Tuo ir pranašesnės mūsų beveik gėlavandenės jūros. Žemėje tai niekaip nebūtų įmanoma. Jūsų vandenynai pernelyg druskingi — surytų begalę kilovatų.

— Ar tikrai nepersigalvosi, dėde? — išsišiepė Kumaras. Lorenas papurtė galvą. Iš pat pradžių jis gerokai suglumo,

bet dabar jau apsiprato, kad jį, kaip ir visus kitus vyresniuosius, jauni lasai tituluoja dėde. Netikėtai paaiškėjo, kad visai malonu nei iš šio, nei iš to staiga įgyti dešimtis dukterėčių bei sūnėnų.

— Ne, ačiū. Verčiau liksiu čia ir žiūrėsiu pro povandeninį langą — dėl viso pikto, jei kartais jus sužiaumotų rykliai.

— Ak, rykliai… — ilgesingai atsiduso Kumaras. — Nuostabūs, nuostabūs gyvūnai! Būtų išties puiku, jei čia turėtume bent vieną kitą. Tada ir nardyti būtų žymiai smagiau.

Lorenas su techniko susidomėjimu stebėjo, kaip Brantas ir Kumaras tvarko įrangą. Palyginus su visa amunicija, kuriątenka tempti ant kupros atvirame kosmose, narų apranga atrodė stulbinančiai paprasta — o suslėgto oro talpykla buvo toks mažytis žaisliukas, kad nesunkiai galėjo tilpti delne.

— Tai bent deguonies talpykla, — pratarė jis. — Nė manyt nepamanyčiau, kad jos užtenka ilgiau nei porai minučių.

Brantas ir Kumaras nudelbė jį priekaištingais žvilgsniais.

— Deguonis! — purkštelėjo Brantas. — Deguonis dvidešimties metrų gylyje — mirtini nuodai. Šitas butelaitis pripildytas oro, be to, tai atsarga, skirta nelaimės atvejui — jos užtenka penkiolikai minučių.

Jis dūrė pirštu į kažkokį darinį, primenantį žiaunas, įtaisytą kuprinėje, kuriąKumaras jau buvo spėjęs užsiversti ant pečių.

— Jūros vandenyje išsiskaidžiusio deguonies yra į valias, tereikia sugebėti jį išgauti. Bet tam būtina energija, taigi, privalai neštis maitinimo baterijąsiurbliams bei filtrams. Apsirūpinęs šita įranga, jei panorėčiau, galėčiau tūnoti po vandeniu kad ir ištisą savaitę.

Jis patapšnojo miniatiūrinio kompiuterio displėjų, žalsvai švytintį ant kairiojo riešo.

— Štai šis daikčiukas suteikia man visąbūtinąinformaciją: nurodo gylį, maitinimo baterijos būklę, išnėrimo laiką, sustojimus slėgio sumažinimui…

Lorenas ryžosi prasižioti dar vienam kvailam klausimui.

— O kodėl tu dėvi apsauginę kaukę, kai Kumaras tuo tarpu ne?

— Aš irgi su kauke, — Kumaras išsišiepė. — Tik pažiūrėk atidžiau.

— A… taip, matau. Labai sumanu.

— Užtat nepatogu, — atsiliepė Brantas. — Nebent kone apsigyventum vandenyje — štai kaip Kumaras. Sykį išbandžiau kontaktinius lęšius ir aš, bet jie man graužia akis. Tad verčiau dėvėsiu seną gerą apsauginę kaukę — kur kas mažiau vargo. Na kaip, pasiruošęs?

— Pasiruošęs, škiperi.

Abu vienu metu persirito vienas — per kairįjį, kitas — per dešinįjį bortą; judesiai buvo suderinti taip tiksliai, kad valtis beveik nė nesusiūbavo. Per storą stiklo plokštę, įtaisytą dugne valties pirmagalyje, Lorenas stebėjo, kaip tuodu be jokių pastangų slysta žemyn, prie povandeninių uolų. Jis žinojo, kad rifąnuo paviršiaus skiria geri dvidešimt metrų, tačiau žiūrint iš valties uolos atrodė žymiai arčiau.