Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Turėjau iškart prisiminti, — pasakė Kaldoras. — Krakano vaikas.

— Na žinoma, — atsiliepė Lorenas. — Po mūsų atvykimo jis taip suaktyvėjo pirmąkartą. Juk kaip tik šitaip ir užgimė visos trys salos.

— Taip… vulkaninės sąnašos be paliovos lėtai slenka įrytus. Galbūt po kelių tūkstančių metų lasai jau turės visą archipelagą.

Juodu dar kelias minutes suko ratus danguje, o paskui nuskrido atgal, Rytinės salos link. Daugumai stebėtojų šis povandeninis, dar tik besistengiantis gimti vulkanas būtų buvęs išties bauginantis reginys.

Daugumai — bet tik ne tiems, kurie savo akimis regėjo visos Saulės sistemos žūtį.

Prezidentinė jachta, kitaip dar vadinama Pirmuoju Tarpsaliniu Keltu, plaukiojo jau ištisus tris šimtmečius, tačiau dar nė viena proga nebuvo taip prašmatniai išpuošta. Dabar ji ne tik plazdėjo vėliavėlių girliandomis, bet puikavosi ir baltutėliu, kątik perdažytu korpusu. Nelaimei, šiek tiek anksčiau, nei darbas buvo galutinai užbaigtas, išseko ar dažai, ar dažytojų entuziazmas, tad kapitonui teko nežiopsoti ir prisišvartuoti taip, kad nuo kranto matytųsi tik dešinysis bortas.

Nuo jachtos neatsiliko ir pats prezidentas Faradainas, ta proga išsipustęs pritrenkiančiais pašvitais (jais pasirūpino ponia prezidentienė); dabar jis vienu metu priminė ir senovės Romos imperatorių, ir vieną iš pirmųjų astronautų. Vis dėlto neatrodė, kad šitaip išsigražinęs jis jaustųsi itin jaukiai; kapitonui Sirdarui Bėjui liko tik džiaugtis, kad jos paties šventinę uniformą sudaro paprasčiausios baltos trumpkelnės, marškiniai atviru kaklu, antpečiai ir auksu siuvinėta kepurė, kuri tiko jam kaip čia buvusi ir nėmaž nevaržė, nors kapitonas nė nebeprisiminė, kada paskutinį kartą ją dėvėjo.

Nepaisant to, kad prezidentas nuolat klupinėjo, primynęs togos kraštą, oficialioji kelionė praėjo itin sklandžiai; dailus nedidukas šaldymo įmonės modelis denyje irgi veikė be priekaištų. Jis neribotais kiekiais tiekė plokščius šešiakampius ledokšnius — kaip tik tokio dydžio, kad tilptų į gaivaus gėrimo taurę. Kažin, ar galima kaltinti svečius dėl to, kad nesugebėjo įvertinti taiklaus pavadinimo „Snieguolė” — sniegą ar snaiges išvis mačiusius lasus buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.

Ikvaliai pasimėgavę modeliu, visi patraukė apžiūrėti tikrosios įmonės, užėmusios kelis hektarus Tarnos pakrantės. Truko gana ilgai, kol prezidentas su visa svita, kapitonas Bėjus bei jo personalas ir kiti jachta atplaukę svečiai išsilaipino į krantą. Bet dabar, lėtai blėstančioje vakaro šviesoje, visi pagarbiai stovėjo išsirikiavę palei šešiakampio, dvidešimties metrų skersmens ir dviejų metrų storio ledo luistą. Šitokios milžiniškos sušalusio vandens masės dar niekad nebuvo matęs nė vienas čiabuvių, maža to, ko gero, tai buvo pati didžiausia ledo lytis visoje planetoje. Netgi ašigaliuose ledo lyčių beveik nepasitaikydavo. Planetoje nebuvo jokių didelių žemynų, taigi, niekas neužtverdavo kelio vandens judėjimui ir sraunios, nuo pusiaujo atplūstančios povandeninės tėkmės sparčiai ištirpindavo dar tik pradėjusius formuotis ledkalnius.

— Kodėl jų forma būtent tokia? — paklausė prezidentas. Kapitono padėjėjas Malina atsiduso: neabejojo, kad šitai jau aiškinta ne vieną kartą.

— Užduotis padengti bet kokį paviršių identiškomis plokštėmis — jau labai sena, — kantriai ėmė dėstyti jis. — Rinktis galima tik iš trijų variantų: plokštės turi būti keturkampės, trikampės arba šešiakampės. Mūsų atveju šešiakampio forma šiek tiek efektyvesnė už kitas, be to, šešiakampes plokštes ir sumontuoti lengviau. Daugiau nei du šimtus tokių plokščių, kurių kiekviena sveria šešis šjmtus tonų, jungsime vieną su kita, suformuodami skydą. Tai bus kažkas panašaus į ledinį trisluoksnį sumuštinį. Kol laivas didins greitį, visos plokštės susilydys į visumą— į vienąmilžinišką diską. Ar, tiksliau sakant, bukanosį kūgį.

— O, man šovė į galvą viena mintis! — Pirmąsyk per visą popietę prezidentas taip pagyvėjo. — Talasoje mes dar niekad neturėjome čiuožyklos. O juk dailusis čiuožimas kadaise buvo išties žavi sporto šaka. Tiesa, dar buvo ir žaidimas, vadinamas ledo rituliu, bet kai prisimenu, kąmačiau įrašuose, kyla abejonių, ar tikrai norėčiau atgaivinti ir jį… Vis dėlto būtų išties nuostabu, jeigu Olimpiadai įrengtumėte mums čiuožyklą. Kažin, ar tai įmanoma?

— Reikia pagalvoti, — lyg prismaugtas išspaudė kapitono padėjėjas Malina. — Sumanymas tikrai labai įdomus. Tikiuosi, pranešite, kiek ledo jums prireiks.

— Su didžiausiu malonumu. Be to, ir norėdami nerastumėte geresnio būdo panaudoti visątąšaldymo įrangą, kai ji jau bus atlikusi savo tiesioginį darbą.

Netikėtas sprogimas išgelbėjo Malinąnuo būtinybės atsakyti. Supoškėjo fejerverkai, ir po to ištisas dvidešimt minučių dangus virš salos žaižaravo įvairiaspalviais kibirkščių spiečiais.

Lasai dievino fejerverkus ir mėgaudavosi jais kiekviena pasitaikiusia proga. Kibirkščiuojančių šviesų spektaklį paįvairino ir lazeriu kuriami paveikslai — dar įspūdingesni ir neabejotinai saugesni, tačiau stokojantys to užburiančio parako kvapo.

Kai šventė pagaliau baigėsi ir vietinė valdžia grįžo į laivą, susimąstęs prašneko kapitono padėjėjas Malina:

— Prezidentas išties kupinas staigmenų, nors jo mąstymas ir plaukia viena vagą. Tos jo prakeiktos Olimpinės žaidynės man jau lenda per gerklę, bet išlieti čiuožyklą— mintis tikrai nuostabi; be kita ko, šitaip pelnytume dar daugiau čionykščių palankumo.

— Vis dėlto lažybas aš laimėjau, — pareiškė trečiojo rango kapitonas Lorensonas.

— Dėl ko lažinotės? — susidomėjo kapitonas Bėjus. Malina nusijuokė.

— Nė už kąnebūčiau patikėjęs! Kartais atrodo, kad lasams apskritai svetimas bet koks smalsumas — viskas jiems atrodo savaime suprantama. Turbūt turėtume pasįjusti tik pamaloninti dėl to, kad jie šitaip pasitiki mūsų technologiniu išprusimu… Tikriausiai jie mano, kad mes sugebėjome įvaldyti antigravitaciją!

Tai Lorenas pakišo mintį, jog per informacinę paskaitą apie tai užsiminti nebūtina — ir ką gi, neklydo. Prezidentui Faradainui net į galvąneatėjo paklausti to, ko aš būčiau klausęs pirmų pirmiausia: kaip mes ketiname užkelti į „Magelaną” šimtąpenkiasdešimt tūkstančių tonų ledo.

Mozė Kaldoras nepaprastai mėgavosi tomis valandomis ir net ištisomis dienomis, kai, atsiplėšęs nuo kitų darbų, vienumoje nugrimzdavo į Pirmojo Nusileidimo šventovės ramybę. Čia jis tarytum vėl grįždavo į jaunystę, atsidūręs priešais neaprėpiamus žmonijos žiniųbei meno lobynus. Džiugaus jaudulio apimtas, jis vis tik jausdavosi ir prislėgtas: jo pirštų galiukų liečiama, vėrėsi ištisa visata, tačiau ta jos dalelytė, kuriąjis pajėgtų ištyrinėti kad ir per visą gyvenimą, buvo tokia neįsivaizduojamai menka, jog kitąsyk Mozė sunkiai nusikratydavo kaustančios nevilties. Jis buvo tarsi išbadėjęs vargeta, netikėtai atsidūręs puotoje, kur vaišėmis lūžtantis stalas tęsėsi tiek, kiek aprėpė akys — ir nuo tokios kvaitinančios gausos jam išvis prapuolė apetitas.

Vis dėlto visi šie išminties bei kultūros turtai tebuvo tik menka žmonijos palikimo dalelė. Čia trūko labai daug ko, ką Mozė Kaldoras pažinojo ir mėgo — ir šitą stoką, kąjis puikiai žinojo, lėmė ne koks nelemtas atsitiktinumas, o kruopšti ir apgalvota atranka.

Prieš tūkstantį metų genialūs ir gerų norų kupini žmonės perrašė istoriją ir peržiūrėjo ištisas Žemės bibliotekas spręsdami, kąreikėtų išgelbėti, o ką— palikti liepsnų valiai. Atrankos kriterijai buvo visai paprasti, nors kitąsyk — labai sunkiai pritaikomi. \ sėklinių laivų atmintį turėjo pakliūti tik tie literatūros kūriniai ar praeities įrašai, kurie galėjo pasitarnauti išgyvenimui naujuose pasauliuose ir kuriant ten socialinį stabilumą.