Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Lorenas netvėrė savame kailyje, nekantraudamas išvysti, kaip sureaguos Brantas, pamatęs naktį netikėtai juos aplankiusį svečią.

Kanalas, betonu sutvirtintomis sienomis, kuriuo jūros vanduo atitekėdavo į šaldymo įmonę, buvo šimto metrų ilgio ir baigėsi apskritu tvenkiniu, kuriame vandens tilpo kaip tik tiek, kiek reikėjo vienai snieguolei. Kadangi grynas ledas buvo neutrali statybinė medžiaga, reikėjo jį sutvirtinti, o ilgapluoščiai Didžiosios Rytinės Prerijos jūrų dumbliai kuo puikiausiai tam tiko, be to, ir jų gavyba beveik nieko nekainavo. Sušaldytas dumblių ir vandens mišinys buvo pramintas ledonu — ir, priešingai nei grynas ledas, tikrai neturėjo ištirpti per tas savaites bei mėnesius, kol „Magelanas” didins greitį.

— Štaijis, žiūrėk.

Lorenas drauge su Brantu Falkoneriu stovėjo ant tvenkinio kranto ir pro proplaišą susipynusios jūrų augmenijos kilime žvelgė žemyn. Padaras, su pasimėgavimu dorojantis dumblius, kūno sandara šiek tiek priminė žemiškąjį krabą, tačiau dydžio buvo sulig dviem vyrais.

— Ar esi kada matęs bent ką nors panašaus?

— Ne, — skubiai atsakė Brantas, — ir tikrai nepasakyčiau, kad dėl to apgailestauju. Tai bent pabaisa! Kaip jūs jį sugavote?

— O mes ir nesugavome. Jis atplaukė — ar atšliaužė pats, kanalu iš jūros. Čia surado dumblių ir nutarė nepraleisti progos užkąsti.

— Nenuostabu, kad jo šitokios žnyplės — dumblių stiebeliai pakankamai tvirti.

— Galime pasiguosti bent tuo, kad jis — vegetaras.

— Nesu tikras, kad norėčiau įsitikinti, ar tikrai…

— Tikėjausi, kad galėsi kąnors apie jįpapasakoti.

— Mes nepažįstame nė šimtosios Talasos vandenynų gyvūnijos dalies. Tikiuosi, kada nors pasistatysime povandeninių laivų tyrinėjimams, tada galėsime nusileisti ir į gelmes. Tačiau yra tiek daug svarbesnių darbų, o žmonių, kuriems tai būtų įdomu — pernelyg maža…

Netrukus jų gerokai padaugės, niauriai pagalvojo Lorenas. Nagi palūkėkime, Brantas kai kąturėtų pastebėti pats…

— Mūsų mokslininkė Varlej peržiūrėjo įrašus. Sakė, jog prieš milijonus metų Žemės vandenyse gyveno labai panašus padaras. Paleontologai labai jau taikliai parinko jam vardą — jūrų skorpionas. Reikia manyti, tie senoviniai vandenynai išties buvo pilni visokių įdomybių.

— Kaip tik tokių, kokias Kumarui labai patiktų medžioti, — pareiškė Brantas. — Kąketinate su juo daryti?

— Apžiūrėsime ir paleisime.

— Bet, kaip matau, jau suskubote jį pasižymėti. Aha, vadinasi, pastebėjo, pagalvojo Lorenas. Gerai.

— Ne, mes prie jo nė piršto nekišome. Pažiūrėk atidžiau. Brantas atsiklaupė prie pat tvenkinio krašto, jo veide išsiliejo nuostaba. Milžiniškas skorpionas nekreipė į jį jokio dėmesio galingomis žnyplėmis toliau ramiai sau šienavo jūržoles.

Viena tų žnyplių buvo ne visai tokia, kokią sukūrė gamta. Dešiniąjąties sąnariu puošė tarytum kokia grubaus darbo apyrankė — keliskart apie galūnę apvyniota viela.

Brantas atpažino vielą. Jam net žandikaulis atkaro; valandėlę jis nepajėgė išspausti nė žodžio.

— Vadinasi, atspėjau, — vėl prašneko Lorensonas. — Taigi, dabar jau žinai, kas gadino tavuosius žuvų spąstus. Manding, reikėtų kuo skubiau vėl šnektelėti su daktare Varlej — ir, žinoma, su jūsiškiais mokslininkais.

— Juk aš — astronomė! — pasipiktino Ana Varlej; ji sėdėjo savo kabinete „Magelane”. — O jums reikalingas mokslininkas, kuris vienu metu būtų ir zoologas, ir paleontologas, ir etologas — ir dar bent kelių sričių specialistas. Vis dėlto padariau, kągalėjau, sudariau paieškos programą, o rezultatus rasite perkeltus į jūsiškį duomenų banką, faile „SCORP”. Tad dabar jums belieka knaisiotis ten — sėkmės.

Nors ir tvirtino, esątai visiškai ne jos sritis, daktarė Varlej, kaip visuomet, padirbėjo iš peties naršydama kone neaprėpiamas žinių atsargas, sukauptas laivo pagrindiniuose duomenų bankuose. Pradėjo aiškėti šiokie tokie kontūrai, o tuo tarpu jų dėmesio objektas ir toliau ramiai ganėsi tvenkinyje, iš pažiūros nė nepastebėdamas pulkais plūstančių smalsuolių, ateinančių jo apžiūrinėti ar tiesiog pavėpsoti.

Nors ir labai šiurpios išvaizdos — galėjai pamanyti, jog tos ne mažiau nei pusės metro ilgumo žnyplės vienu čekštelėjimu nesunkiai nugnybtų žmogui galvą — vis dėlto padaras atrodė visiškai neagresyvus. Bėgti jis net nebandė — galbūt dėl to, kad netikėtai aptiko tokį gausų vaišių stalą. Stebėtojai netgi linko manyti, jog kaip tik jūržolėse esančių kažkokių cheminių medžiagų pėdsakas ir atviliojo gyvį čionai.

Jei padaras ir mokėjo plaukti, jis nerodė jokio noro plaukioti — patenkintas ropinėjo sau, remdamasis šešiomis stambiomis gumbuotomis kojomis. Keturių metrų ilgio jo kūną dengė ryškių, besimainančių spalvų segmentinis egzoskeletas — dėl tokios šio sandaros gyvio lankstumas tiesiog stulbino.

Dar vienas žvilgsnį prikaustantis jo bruožas buvo žiedas ūse lių, o gal smulkių čiuptuvėlių, supančių snapąprimenančias žiotis. Net nejauku buvo žiūrėti: tos ataugos stulbinančiai priminė trumpus, storus žmogaus pirštus, iš pažiūros atrodė ir vikrios kaip tikri pirštai. Nors pagrindinė jų funkcija tikriausiai buvo šluoti į žabtus maistą, čiuptuvėliai neabejotinai galėjo ir kur kas daugiau; susibūrusieji krante užgniaužę kvapąstebėjo, kaip skorpionas manipuliuoja tais savotiškais pirštais, talkindamas jiems žnyplėmis.

Akių jis turėjo dvi poras: vieną— didžiulių ir tikriausiai puikiai prisitaikiusių matyti prietemoje, kadangi dienos šviesoje šios visąlaik buvo užmerktos; reikia manyti, šitokios sistemos dėka padaro regėjimas buvo ypač aštrus. Stulbino ir gausūs, išsivystę organai, skirti tyrinėti aplinkąbei manipuliuoti daiktais — o tai juk ne kas kita, kaip pirminė prielaida vystytis mąstymui.

Vis dėlto niekam lyg ir nešautų į galvą įtarti, kad šitoks keistas padaras galėtų būti mąstantis — jeigu ne ta viela, akivaizdžiai tikslingai apvyniota aplink dešiniosios žnyplės sąnarį. Tačiau ir tai dar nieko neįrodė. Įrašai bylojo, jog Žemėje irgi būta gyvūnų, kurie rinkdavo pasipainiojusius, dažnai — žmogaus rankų darbo daiktus ir panaudodavo juos pačiais netikėčiausiais būdais.

Jei ne tikslūs, įrodymais pagrįsti aprašymai, niekas nė nepatikėtų Australijoje gyvenančio atlasinio šėtrininko ar Šiaurės Amerikos žiurkių manija rankioti ir kaupti blizgančius bei ryškiaspalvius daikčiukus — gyvūnai iš vogtų brangenybių net sudėliodavo tikrus meno kūrinius. Žemėje netrūko visokiausių paslaptingų gyvūnijos pasaulio apraiškų, kurių jau niekad nebelemta išsiaiškinti. Galbūt panašios keistos savybės būdingos ir Talasos skorpionui — ir jų priežastys tokios pat neperprantamos?

Teorijų buvo sukurta net keletas. Pati populiariausia — dėl to, kad užvis mažiausiai priskirianti skorpionui protinius sugebėjimus — bylojo, neva iš vielos susukta apyrankė — tik paprasčiausia puošmena. Tiesa, norint šitaip apvynioti vielą aplink sąnarį, būtinas šioks toks rankų miklumas, tad kilo nemaža ginčų bandant aiškintis, ar gyvis galėjo padaryti tai pats, be niekieno pagalbos.

Padėti jam, savaime aišku, galėjo ir žmogus. Galbūt tas skorpionas — kokio nors ekscentriško mokslininko naminis gyvulėlis, pabėgęs iš namų? Vis dėlto šitokia versija buvo labai jau menkai tikėtina. Talasoje visi pažinojo visus kitus, tad niekam nebūtų pavykę šitokio padaro slapstyti ilgai. Buvo sukurta ir dar viena teorija, užvis labiausiai neįtikėtina, bet tuo pačiu — ir užvis labiausiai gundanti.