Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Atrodė, kad skorpionas visiškai niekur neskuba; per dešimt dienų jis tingiai nurėpliojo penkiasdešimt kilometrų. Ultragarso švyturėlis, kurį, tiesa, rie be vargo, pavyko pritvirtinti prie įpykusio padaro šarvo, netrukus atskleidė vieną įdomų faktą: skorpionas keliavo jūros dugnu visiškai tiesia linija, tarsi gerai žinodamas, kur traukia.

Kad ir koks būtų jo žygio tikslas, atrodė, kad galų gale skorpionas jį pasiekė — dviejų šimtų penkiasdešimties metrų gylyje. Tiesa, ir po to jis nesustojo, bet šįkart judėjo jau labai ribotame plote. Iš ten signalai sklido dar dvi dienas, o paskui be jokio perspėjimo staiga nutrūko.

Aiškinimas, kad skorpionągalėjo suryti koks nors dar stambesnis ir nuožmesnis už jįpadaras, atrodė pernelyg naivus. Švyturėlis buvo sumontuotas tvirtame metaliniame cilindre, tad bet kokie nagai, dantys, čiuptuvai ar dar galažin kas jį čiaumodami geriausiu atveju būtų sugaišę bent kelias minutes, o jei koks padaras būtų prarijęs prietaisą su visu cilindru, ultragarso švyturėlis būtų sėkmingai toliau siuntęs signalus iš šio pilvo.

Vadinasi, tikėtinos prielaidos liko dvi, tačiau pirmąjąpasipiktinę tučtuojau paneigė Šiaurinės salos povandeninės laboratorijos darbuotojai.

— Sumontavome kiekvieno, net paties menkiausio komponento dubliuojančiąsistemą, — pareiškė direktorius. — Maža to, vos dvi sekundės prieš nutrūkstant signalui, sulaukėme diagnostinio impulso — viskas veikė be priekaištų. Taigi, apie prietaiso gedimąnegali būti nė kalbos.

Tad galima versija liko tik viena. Švyturėlį kažkas išjungė. O norint tai padaryti, būtinai reikėjo pašalinti apsauginį strypelį.

O kad šitaip nutiktų netyčia, buvo visiškai neįmanoma: nulupti apsaugątegalėjo koks nors smalsuolis, rakinėjantis mechanizmą, — arba tas, kuris ir siekė jį išjungti.

Dvidešimties metrų ilgio „Kalipso” dvigubu korpusu buvo ne tik pats didžiausias laivas visoje Talasoje, bet ir vienintelis, pritaikytas tyrinėti vandenyno gelmes. Nuolatinė jo bazė buvo Šiaurinėje saloje, ir Lorenas kone mėgavosi nuolatiniu apsisvaidymu kandžiomis, bet nepiktomis replikomis, kurių vieni kitiems negailėjo mokslinės ekspedicijos nariai ir jų svečiai iš Tarnos, kuriuos pirmieji apsimetinėjo laikąpaprasčiausiais netašytais žvejais. Savo ruožtu neliko skolingi ir Pietinės salos gyventojai: nepraleisdavo nė menkiausios progos vis pasigirti šiauriečiams, jog skorpionus aptikę kaip tik jie. Lorenas nė neketino priminti jiems, jog šis tvirtinimas ne visiškai sutampa su tiesa.

Lorenas patyrė šiokį tokį šoką vėl susitikęs Brantą, nors ir turėjo numatyti tai iš anksto: Brantas juk buvo vienas iš tų, kurie rūpinosi naująja „Kalipso” įranga. Abu vyrai pasisveikino mandagiai, nors gana šaltai, nekreipdami dėmesio į smalsius kitų keleivių žvilgsnius. Talasoje nebuvo beveik jokių paslapčių, tad visi žinojo, kas dabar gyvena Leonidų namų didžiajame svečių kambaryje.

Nedideles, prie juto pritaisytas povandenines roges būtų atpažinęs kone kiekvienas pastarųjų dviejų tūkstantmečių vandenynųtyrinėtojas. Metaliniame jų korpuse buvo sumontuotos trys televizijos kameros ir visas komplektas hidroreaktyvinių variklių, kurių dėka įtaisas galėjo judėti bet kuria kryptimi, o taip pat — vielinis krepšys, skirtas sukrauti pavyzdžius, kuriuos rinko nuotoliniu būdu valdomas čiuptuvas. Specialus robotas tyrinėtojas, vos nuleistas per bortą, galėjo iškart pradėti siųsti į laivą vaizdus bei informaciją, perduodamas juos optinio pluošto kabeliu, ne storesniu už pieštuko šerdį. Visa ši įranga buvo šimtmečių senumo, tačiau vis dar puikiausiai dirbo savo darbą.

Kranto linija galų gale ištirpo tolumoje, ir Lorenas pirmąsyk gyvenime atsidūrė plyname vandenyne, iš visų pusių apsuptas vandens. Jis prisiminė visas savo baimes, apnikusias tada, kai išplaukė su Brantu ir Kumaru, nors tąsyk nutolo nuo kranto ne daugiau nei kilometrą. Šįsyk Lorenas ne be malonumo suprato, kad, nors netoliese sukiojasi varžovas, jis pats jaučiasi kur kas ramiau. Galbūt dėl to, kad plaukė kur kas didesniu laivu…

— Labai keista, — pratarė Brantas. — Kaip gyvas nesu matęs jūros dumblių, želiančių šitaip toli vakaruose.

Iš pradžių Lorenas nieko nepastebėjo, bet netrukus atkreipė dėmesį į priekyje vandenyje tamsuojančią dėmę. Po kelių minučių laivas jau skynėsi keliąper plūduriuojančiųjūržolių sąžalynus; kapitonas visai sumažino greitį — dabar jie vos šliaužė.

— Vis vien jau beveik atvykome į vietą, — pasakė jis. — Nėra prasmės lėkti lyg akis išdegus, šitie dumbliai, žiūrėk, dar užkimš vandens ėmiklius. Neprieštarauji, Brantai?

Brantas patikslino kursorių displėjaus ekrane ir peržvelgė duomenis.

— Taip, atsidūrėme per penkiasdešimt metrų nuo tos vietos, kur praradome švyturėlį. Gylis — du šimtai dešimt. Gal verskime žuvį per bortą.

— Valandėlę! — sulaikė jįvienas šiauriečių mokslininkų. — Tai mašinai mes sugaišome begalę laiko ir išleidome krūvą pinigų, be to, ji — vienintelė tokia pasaulyje. O kas, jeigu ji įsipainios į tuos bjaurybes dumblius?

Visi nutilo ir susimąstė. Bet čia kukliai įsiterpė Kumaras, kuris iki pat šiol tūnojo neįprastai pritilęs ir ramus — matyt, galingos Šiaurinės salos technikos akivaizdoje jįkaustė pagarbi baimė.

— Nėra taip blogai, kaip atrodo iš čia, — pratarė vaikinas. Dešimties metrų gylyje jau nematyti jokių lapų — tik ilgi stiebai, vietos tarp jų — kiek tik nori. Panašu į mišką.

Visiškai teisingai, pagalvojo Lorenas, povandeninis miškas su žuvimis, šmižinėjančiomis tarp liaunų, susivijusiųkamienų. Kol kiti mokslininkai įdėmiai stebėjo pagrindinį ekranąir daugybę instrumentų displėjų, jis užsidėjo viso vaizdo akinius, kurių dėka jo regėjimo laukas aprėpė tik tą povandeninę sceną, kuri buvo tiesiog priešais lėtai grimztantį robotą. Psichologiškai jis jau anaiptol nebesijautė stovįs „Kalipso” denyje, jam atrodė, kad bendražygių balsai atsklinda iš kažkokio kito pasaulio, su kuriuo jis pats visiškai nesusijęs.

Jis virto tyrinėtoju, kuris lėtai žengia į svetimą visatą, nėmaž nenutuokdamas, su kuo ten gali susidurti. Toji visata buvo griežtai apribota, beveik vienspalvė, vien iš blausiai žalsvų bei žydrų atspalvių, o regėjimo nuotolis nesiekė nė trisdešimties metrų. Kad ir kur nukrypdavo žvilgsnis, jis visąlaik matė kokį tuziną liaunų kamienų: vienodais tarpais aplipę dujų pripildytomis pūslėmis, suteikiančiomis jiems plūdrumo, tie siūbuojantys stiebai tįso iš šešėliuotų gelmių, o jų viršūnės pradingdavo švytinčiame „danguje” virš galvos. Protarpiais jam net pasidingodavo, tarytum ūkanotą, apsiūkusią dieną jis einąs per retai susodintų medžių guotą, bet iliuziją čia pat sugriaudavo šmėkstelėjęs žuvų pulkelis.

— Du šimtai penkiasdešimt metrų, — išgirdo jis kažkieno bal są. — Netrukus pamatysime ir dugną. Kaip manote, gal vertėtų jjungti šviesas? Vaizdo kokybė vis labiau prastėja.

Lorenas net nepastebėjo, kad vaizdas drumstųsi, bet tik todėl, kad automatinis valdymas palaikė vienodą apšviestumą. Tik dabar jam dingtelėjo, kad šitokiame gylyje turėtų būti beveik visiškai tamsu — plika akimi žmogus ničnieko nebeįžiūrėtų.

— Ne; kol nėra būtino reikalo, verčiau niekam nedrumskime ramybės. Kol kamera dar veikia, pasitenkinkime tokiu apšvietimu, kokį turime.

— Štai ir dugnas! Gana akmenuotas, smėlio beveik nematyti.

— Savaime suprantama. Macrocystis thalassi reikalingas uolėtas pagrindas, kad turėtų kur įsišaknyti — čia jums ne plūduriuojantys Sargassum.