Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Skorpionai be paliovos landžiojo pro skyles čia vidun, čia laukan — visai kaip kokie biurų pastato mieste tarnautojai tais laikais, kai dar nebuvo plačiai paplitusios telekomunikacijos, dingtelėjo Lorenui. Jam jų veikla atrodė visiškai beprasmė — bet turbūt lygiai taip ir skorpionams atrodytų kad ir žmonių prekybos centras. — Ei! — šūktelėjo kažkuris kitas iš „Kalipso” denyje įsitaisiusių stebėtojų. — O kas gi tail Štai ten, dešinėje — ar galima prisislinkti arčiau?

Iš už jo suvokimo sferos ribų netikėtai įsibrovęs balsas supurtė Loreną; akimirkai jis pasijuto išplėštas iš jūros dugno ir nudrėbtas atgal į išorinį pasaulį.

Panoraminis vaizdas staiga pasviro — zondas aštriai pakeitė kryptį. Paskui viskas vėl grįžo į vietas, tik dabar jau kamera lėtai slinko link vienišos akmeninės piramidės, kurios aukštis — palyginus su dviem prie pagrindo tupinčiais skorpionais — galėjo siekti apie dešimt metrų. Piramidės šone žiojėjo viena vienintelė urvo anga. Iš pradžių Lorenas nepastebėjo nieko neįprasto, bet po truputį ėmė suvokti šiokias tokias keistenybes — netikėtas detales, lyg ir ne visai tinkančiais tam Skorpvilio vaizdui, prie kurio akis spėjo priprasti.

Visi kiti skorpionai nesustodami šmižinėjo kažkokiais savais reikalais. Tuo tarpu piramidės papėdėje įsitaisiusi porelė tupėjo net nekrustelėdami, tiktai jų galvos siūbavo pirmyn atgal. Ir dar kažkas…

Šitie skorpionai buvo stambūs. Gelmėje įvertinti dydžius toli gražu nebuvo lengva, tad tik tada, kai pro šalį prasiskubino dar keletas, Lorenas įsitikino, jog šiuodu beveik penkiasdešimčia procentų stambesni už vidutinius.

— Ką jie čia veikia? — sukuždėjo kažkas.

— Nesunku įspėti, — atsiliepė kitas balsas. — Stovi sargyboje. Sykį ištarta prielaida atrodė tokia akivaizdi, kad niekas nesuabejojo.

— Kažin, kąjie saugo?

— Gal karalienę, jei tokios jų bendruomenėje esama? O gal Skorpvilio Centrinį banką?

— Kaip mums išsiaiškinus? Rogės per didelės, kad įsmuktų vidun — net jeigu jie leistųmums pamėginti.

Nuo tos akimirkos galimybė liko nebent teoriniams ginčams. Robotaszondas atsidūrė mažiau nei per dešimt metrų virš piramidės viršūnės, tad operatorius įjungė trumpą vieno variklių pliūpsnį, sustabdydamas aparatą, kad šis daugiau nebegrimztų.

Atrodo, variklio garsas, o gal vibracįja sukėlė ant kojų sargybinius. Abu vienu metu atsistojo piestu, ir Lorenas tiesiog prieš akis išvydo košmarą iš akių santalkos, siūbuojančių čiuptu vėlių bei milžiniškų žnyplių. Kokia laimė, kad iš tikrųjų nesu dugne, nors ir jaučiuosi esąs ten, tarė sau Lorenas. Ir dar mums smarkiai pasisekė, kad tie padarai nemoka plaukti.

Tačiau jei plaukti jie ir nemokėjo, tai karstytis sugebėjo kuo puikiausiai. Stulbinančiu greičiu abu sargybiniai įsiropštė į pačią piramidės viršūnę ir atsidūrė vos per kelis metrus po rogėmis su aparatūra.

— Reikia nešdintis iš ten, kol jiems nešovė į galvą stryktelėti, — perspėjo operatorius. — Tos žnyplės nurėš mūsų kabelį tarsi medvilninį siūlą.

Tačiau šaukštai jau buvo popiet. Vienas skorpionų atsispyrė nuo uolos ir po kelių akimirkų žnyple stvėrė apatinę rogių pavažą.

Vis dėlto žmogiškoji operatoriaus reakcija buvo tokia pat staigi, be to, jam pakluso kur kas pranašesnės technologijos. Tą pat akimirkąjis visu galingumu įjungė atbulinę eigą ir antpuoliui nukreipė roboto galūnę. Ir dar, kas, ko gero, padėjo labiausiai, vienu gaistu įjungė visus žibintus.

Reikia manyti, skorpionas liko visiškai apakintas. Jis skėstelėjo žnyplėmis — tokia pritrenkiančiai žmogiška apstulbimo išraiška — ir dribo ant dugno anksčiau, nei mechaninė roboto ranka spėjo įsivelti į kautynes.

Sekundės dalelytei regėjimo neteko ir Lorenas — akiniai visiškai aptemo. Bet tuoj pat automatinės kameros elektros grandinės prisitaikė prie gerokai stipresnio apšviestumo — ir Lorenui visai prieš pat akis šmėkštelėjo priblokštas skorpionas, kuris čia pat išslydo iš regėjimo lauko.

Kažkodėl žmogus nėmaž nenustebo, pastebėjęs dvi metalines juosteles, suveržusias dešiniosios padaro žnyplės sąnarį.

Jis iš naujo peržiūrinėjo šiąpaskutiniąjąsceną, o „Kalipso” neskubėdama plaukė atgal į Tarną. Visi jo pojūčiai buvo taip sutelkti į povandeninį pasaulį, kad Lorenas net nepajuto po laivu pravilnijusios pirmosios nedidelės bangos. Bet tuoj pat išgirdo aplink jį suskardėjusius riksmus ir susizgribo, kad laive kilo nemenka sumaištis; „Kalipso” denis staiga pasviro — laivas staigiai pakeitė kursą. Lorenas nusiplėšė akinius ir valandėlę stovėjo mirksėdamas skaisčioje saulėkaitoje.

Akimirkąjis jautėsi visiškai aklas, o paskui, kai akys apsipra to su ryškia šviesa, išvydo, kad nuo palmėmis apaugusio Pietinės salos kranto juos skiria vos keli šimtai metrų. Atsitrenkėme į povandenines uolas, dingtelėjo jam. Brantas jau niekad nebesužinos, kuo viskas baigėsi…

Ir čia jis kai ką išvydo — kai ką, sparčiai kopiantį rytiniu horizontu aukštyn; ramioje, taikingoje Talasoje jis nė už kąnesitikėjo pamatyti ko nors panašaus. Tai buvo grybo pavidalo debesis lygiai toks pat, kokie žmonijai sapnuodavosi košmaruose štai jau du tūkstančius metų.

Po šimts velnių, ka^daro Brantas? Be jokios abejonės, jis turėtų strimgalviais lėkti į krantą — bet ne, užuot skubėjęs į sausumą, jis staigiausiu įmanomu manevru apsukinėjo „Kalipso”, gręždamas ją į atvirąjūrą. Atrodė, kad laivui dabar ir vadovauja jis vienas — visi likusieji prasižioję dėbsojo įrytus.

— Krakanas! — kvėptelėjo vienas šiauriečių mokslininkų, ir Lorenui pasidingojo, kad šis tiesiog plūstasi vieninteliu nuvalkiotu lasų keiksmažodžiu. Bet tuoj pat suprato klydęs, ir visąjo kūną užliejo svaiginantis palengvėjimas. Tik štai — labai jau trumpalaikis.

— Ne, — tarstelėjo Kumaras; Lorenas nė už kąnebūtų patikėjęs, kad vaikinas išvis sugeba šitaip išsigąsti. — Ne Krakanas per arti. Tai Krakano vaikas.

Laivo radijas dabar jau be paliovos plyšojo pavojaus pypčiojimais, retkarčiais pertraukiamais niauriais perspėjančiais pranešimais. Lorenui net nepakako laiko kąnors suprasti — jis pastebėjo, jog kažkas labai keista atsitiko horizontui. Šisjau buvo nebe ten, kur turėjo būti.

Viskas susivėlė į vieną raizginį: Lorenas vis dar neįstengė galutinai atitrūkti nuo povandeninio skorpionų pasaulio, be to, žaižaruojančios jūra bei saulė tebetvilkė jam akis — teko nuolat mirksėti. Tikriausiai kažkas bus nutikę su regėjimu. Nors Lorenas būtų ryžęsis galvą guldyti, kad „Kalipso” nesiūbuoja ir visiškai lygiai plūduriuoja ant vandens, vis dėlto akys bylojo, jog laivas garma stačiai žemyn.

Ne — ne laivas garmėjo žemyn, o kilo pati jūra, ir dar taip riaumodama, kad jos balsas užgožė bet kokius kitus garsus. Lorenas nesiryžo net spėlioti, koks galėtų būti aukštis bangos, griūvančios tiesiog ant jų. Tik dabar jis suprato, kodėl Brantas taip skubėjo išplaukti į gilesnius vandenis, kuo toliau nuo mirtį nešančių seklumų, kuriose cunamis ir išlies visą savo įtūžį.

Milžiniška ranka stvėrė „Kalipso” ir iškėlė pirmagalį aukštyn, tiesiog į dangų. Lorenas pasijuto bejėgiškai slystąs deniu; jis dar bandė įsistverti stovo, bet šis išsprūdo, ir po akimirkos Lorenas pūkštelėjo į vandenį.

Prisimink visas treniruotes, kaip elgtis pavojaus akivaizdoje, karštligiškai kalė jis pats sau. Jūroje, kaip ir atvirame kosmose, galioja tas pats principas. Užvis didžiausiąpavojų kelia panika, tad nepamesk galvos…