Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Pirmiausia reikia nutarti štai ką: ar turėčiau atsakyti į šį laišką, ar nekreipti į jį dėmesio? Ir vienas, ir kitas variantas gana rizikingas. Jei tai tik lengvabūdiškas pasiūlymas — galbūt net vieno žmogaus, kuriam tam kartui aptemo protas — tuomet reaguoti rimtai gal ir neišmintinga. Bet jeigu rašė ryžtingai nusiteikusi grupė, sujais tikriausiai derėtų kalbėtis. Gal šitaip pavyktųnuleisti garą. Be to, taip būtų lengviau išsiaiškinti, kas čia drumsčia vandenį. — O jei sučiupsi tuos drumstėjus už rankos — kas tada? — paklausė kapitonas savęs. — Bene sukaustysi grandinėmis?

— Manau, reikia bandyti su jais kalbėtis, — patarė Kaldoras. Problemos paprastai niekur neišnyksta, jei nekreipi į jas dėmesio.

— Sutinku, — atsiliepė kapitono padėjėjas Malina. — Vis dėlto esu tikras, kad niekas iš variklį ar generatorius aptarnaujančios įgulos čia neprikišo nagų. Visus juos pažįstu nuo pat universiteto baigimo laikų… ar netgi dar seniau.

Gali būti, kad tavęs laukia viena kita staigmena, tyliai pats sau pagalvojo Kaldoras. Argi kas nors gali iš tikrųjų kiaurai pažinti kitą?

— Ką gi, gerai, — pasakė kapitonas atsistodamas. — Šitaip aš jau nusprendžiau ir pats. Beje, dėl viso pikto būtų neprošal šiek tiek iš naujo pasidomėti istorija. Kiek prisimenu, ir pats Magelanas turėjo kažkokių rūpesčių dėl savo įgulos.

— Taip ir buvo, — patvirtino Kaldoras. — Vis dėlto tikiuosi, jums neteks nė vieno jų išlaipinti negyvenamoje saloje.

Arba pakarti ant stiebo kurio nors savo padėjėjų, mintyse pridūrė, bet nebepasakė jis; užsiminti apie šį konkretų istorijos epizodą būtų labai jau netaktiška.

Būtų netgi dar blogiau, jei jam šautų į galvą priminti kapitonui Bėjui — nors jis vargu bau galėjo tai užmiršti! — kad didysis jūrininkas pats buvo nužudytas anksčiau, nei baigė savo kelionę.

Šįsyk sugrįžimas į gyvųjų pasaulį toli gražu nebuvo taip kruopščiai parengtas iš anksto. Prisikelti antrąkartąLorenui Lorensonui anaiptol nebuvo taip malonu, kaip pirmąjį; priešingai, jis jautėsi taip bjauriai, kad protarpiais net imdavo gailėtis išsprūdęs iš nebūties.

Vos atsitokėjęs, jis greitai panoro vėl kuo skubiau nugrimzti į užmarštį. Jo gerklėje styrojo kažkokie vamzdeliai, o prie rankų ir kojų buvo pritvirtintos vielos. Vielos! Jis iškart prisiminė tą neįveikiamą tempimą žemyn, įgelmę, ir akimirkai jį vėl apėmė panika, bet valios pastangomis jis suėmė save į nagą. Tačiau tuoj pat ir vėl apniko baimė: jam pasirodė, kad jis nekvėpuoja, bent jau nejuto jokių diafragmos judesių. Labai keista… a, turbūt plaučiai vėdinami dirbtinai…

Tikriausiai ligoninės seselė atkreipė dėmesį į prietaisų parodymus — jis išgirdo tylų balsąprie pat ausies, o ant akių vokų, kurių bent kilstelėti jam neužteko jėgų, krito šešėlis.

— Sveikstate kuo dailiausiai, pone Lorensonai. Nėra ko nerimauti. Dar kelios dienos — ir pastatysime jus ant kojų. Tik nebandykite kalbėti.

Ir neketinu, pagalvojo Lorenas. Labai gerai žinau, kas atsitiko…

Tyliai sušnypštė poodinis injektorius; Lorenas pajuto stingdantį šaltį rankoje, o paskui — ir vėl — nugrimzdo į palaimingąužmarštį.

Kitąkartą, didžiam jo palengvėjimui, viskas buvo jau visai kitaip. Vamzdeliai ir vielos išnykę. Nors ir visiškai išsekęs, jis nebejautė jokio diskomforto. Ir dar — suprato vėl kvėpuojąs, ramiai, ritmingai.

— Labas, — iš kažkur visai netoli atsklido sodrus vyriškas balsas. — Sveikas sugrįžęs.

Lorenas pasuko galvągarso link ir lyg per miglągretimoje lovoje išvydo sutvarstytą išskydusį pavidalą.

— Nesitikiu, kad atpažinsite mane, pone Lorensonai. Aš — leitenantas Bilas Hortonas, komunikacijų inžinierius — ir buvęs banglentininkas.

— O, sveikas Bilai. Ir kurgi tu buvai įlindęs… — sukuždėjo Lorenas, bet taip ir neužbaigė klausimo — atskubėjusi seselė nutraukė pokalbį dar viena tiksliai nutaikyta injekcija.

Galų gale jis pasįjuto visiškai sveikas ir tetroško vieno: kad jam kuo greičiau leistų keltis. Laivo gydytoja paprastai laikydavosi nuomonės, jog ligoniams dera tiesiai paaiškinti, kas jiems yra, kas daroma ir kodėl. Net jeigu jie nesuprasdavo, tai bent padėdavo juos apraminti, kad be paliovos bruzdėdami netrukdytų sklandžiam ligoninės darbui.

— Gal tu ivjautiesi visiškai sveikas, Lorenai, — aiškino ji, — bet tavo plaučiams dar reikia kaip reikiant atsigauti, o kol jie vėl ims dirbti visu pajėgumu, jų nieku gyvu negalima perkrauti. Jeigu Talasos vandenynai būtų tokie, kaip Žemės, nebūtų iškilę tokių problemų. Tačiau vietinėse jūrose kur kas mažiau druskų — pats žinai, jų vanduo tinkamas gerti, ir tu prisiplempei jo gerą litrą. Kadangi tavo kūno skysčiai sūresni už jūros vandenį, smarkiai sutriko izotoninė pusiausvyra. Taigi, dėl osmosinio slėgio buvo smarkiai pažeista membrana. Mums teko karštligiškai išrausti laivo Archyvus, kol išsiaiškinome, kaip tave lopyti. Žinai, kosmose žmonėms nedažnai pasitaiko skęsti.

— Gerai, aš būsiu klusnus pacientas, — pažadėjo Lorenas. — Ir nuoširdžiai dėkoju už viską, kąman padarėte. Bet… kada mane kas nors galės aplankyti?

— Viena lankytoja jau dabar trypčioja už durų. Leisime jums pasidžiaugti penkiolika minučių. Paskui slaugė išgrūs jąlauk.

— Ir nekreipkite jokio dėmesio į mane, — įsiterpė Bilas Hortonas. — Aš miegu kaip akmuo.

Mirisąnemaloniai pykino, ir dėl to, be jokios abejonės, buvo kalta Piliulė. Tad ji galėjo guostis nebent ta mintimi, jog šitai jai atsitiks daugių daugiausia dar vienąkartą — tada, kai (ir jei!) jai bus leista susilaukti antrojo vaiko.

Kai pagalvoji, tiesiog neįtikėtina, kad visoms kada nors gyvenusių moterų kartoms tenka pusę gyvenimo kęsti tuos kas mėnesį pasikartojančius nepatogumus. Kažin, svarstė Mirisa, nejaūgi tai, kad vaisingumo ciklas beveik tiksliai sutampa su vienintelio didžiojo Žemės Mėnulio periodu — vien tik atsitiktinumas? O jeigu pamėginsime įsivaizduoti tokį pat atitikimą ir Talasoje, turinčioje du nelabai tolimus palydovus?.. Gal ir nebūtų visai blogai: juk jūrų potvyniai ir atoslūgiai čia vos juntami. Mintis apie be paliovos netvarkingai persimaišančius penkių ir septynių dienų ciklus Mirisai pasirodė tokia komiškai siaubinga, kad ji neištvėrė nenusišypsojusi — ir kaipmat pasijuto kur kas geriau.

Ji svarstė ištisas savaites, kol galų gale apsisprendė; Lorenui kol kas net neužsiminė apie tai, o juo labiau — Brantui, kuris tebegyveno Šiaurinėje saloje dienąnaktįremontuodamas „Kalipso”. Kažin, ar ji būtų ryžusis tam, jei jis — nežiūrint viso triukšmo ir bravūros — nebūtų palikęs jos šitaip — tiesiog pabėgdamas, be kovos?

Ne, šitaip manyti nesąžininga, tai primityvi, netgi veikiau gyvuliška, ne žmogiška reakcija. Ir vis dėlto išrauti šitokius instinktus su šaknimis — ne taip jau lengva. Lorenas kone atsiprašinėdamas prasitarė jai, kad retsykiais juodu su Brantu susiduria kaktomušajo sapnų užkaboriuose.

Branto ji tikrai negalėjo kaltinti, netgi priešingai, galėjo juo didžiuotis. Toli gražu ne bailumas, o atidumas, domesys kitam išginė jį į Šiaurinę salą sulaukti, kol išsispręs jų abiejų likimai.

Ji apsisprendė toli gražu ne skubotai; tik dabar suprato, jog toks sprendimas, ko gero, jau ištisas savaites pleveno kažkur visai netoli, prie pat suvokimo ribos. Laikina Loreno mirtis priminė jai — tarytum dar reikėtų priminti! — jog labai greitai jiems teks skirtis amžiams. Tad ji žinojo, kąbūtina suskubti padaryti anksčiau, nei jis vėl išskris įžvaigždes. Visi instinktai bylojo jai, jog kaip tik šitaip pasielgti bus teisinga.