Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Lorenas buvo jau beužmingąs — kaip vylėsi pats, paskutinį kartą ligoninėje — kai į palatą įsiveržė Kumaras, nešinas įspūdingo didumo buteliu, kurį triumfiiodamas iškėlė virš galvos.

— Atspėk!

— Nė nenutuokiu, — atsakė Lorenas, nors tai vargu bau galėjo būti tiesa.

— Pirmasis šių metų derliaus vynas iš Krakano! Sako, šiųmetinis bus ypač nuostabus.

— Iš kur tu išvis kąnors apie tai nutuoki?

— Mūsų šeima jau daugiau nei šimtąmetų turi ten vynuogyną. Liūto prekinis ženklas — pats garsiausias visame pasaulyje!

Kumaras išnaršė kambarį, galiausiai rado dvi stiklines ir į abi nesikuklindamas šliūkštelėjo gėrimo. Lorenas atsargiai gurkštelėjo; vynas jo skoniui buvo kiek per saldus, tačiau labai, labai švelnus, be jokio aitrumo.

— Kaip jis vadinasi? — paklausė Lorenas.

— „Krakano ypatingasis”.

— Kartą Krakanas manęs vos nepribaigė — kažin, ar verta rizikuoti gerti?

— Pamatysi, net jokių pagirių nebus.

Lorenas gurkštelėjo dar kartą, šįsyk jau drąsiau. Stiklinė ištuštėjo neįtikėtinai greitai. Bet vėl prisipildė — dar greičiau.

Ar tik nebus tai pats šauniausias būdas praleisti paskutinę naktį ligoninėje? — pagalvojo Lorenas jausdamas, kaip jau įprastas jo dėkingumas Kumarui plečiasi, apglėbdamas visąpasaulį. Dabar jis nesiraukytų net tuo atveju, jei jį dar kartą aplankytų merė Voldron.

— Beje, kaip laikosi Brantas? Nemačiau jo jau visą savaitę.

— Jis vis dar Siaurinėje saloje — organizuoja laivo remonto darbus ir kalbasi su jūrų biologais. Visi tiesiog pakvaišo dėl tų skorpionų. Tik niekaip negali nuspręsti, ką su jais daryti. Jei išvis kąnors reikia daryti.

— Žinai, aš lygiai taip pat jaučiuosi Branto atžvilgiu. Kumaras nusijuokė.

— Nesijaudink. Jis įsitaisė draugę Šiaurinėje saloje.

— Štai kaip. Mirisa žino?

— Savaime aišku.

— Ir neprieštarauja?

— Kodėl turėtų? Brantas juk myli ją ir visuomet sugrįš. Lorenas lėtai virškino šiąinformaciją. Tik dabar jam dingtelėjo, kad jis — tik naujas kintamasis ir šiaip jau gana sudėtingoje lygtyje. Kažin, ar Mirisa turi ir kitų meilužių? O jis pats — ar tikrai norėtų tai sužinoti? Ar reikėtų paklausti?

— Šiaip ar taip, — tęsė Kumaras, eilinį kartą pripildamas taures, — iš tikrųjų svarbu yra tik tai, kad jų abiejų genetinis tinkamumas patvirtintas — ir jau užregistruotas leidimas jiems susilaukti sūnaus. Kai jis gims, viskas pasikeis. Jokių kitų nebereikės, jie visiškai pasitenkins vienas kitu. Argi Žemėje būdavo kitaip?

— Kartais būdavo kaip tik taip, — atsakė Lorenas. Vadinasi, Kumaras dar nieko nežino; kol kas tai — vien Mirisos ir Loreno paslaptis.

Aš bent jau pamatysiu savo sūnų, pagalvojo Lorenas, tiesa, būti su juo galėsiu vos kelis mėnesius. Paskui…

Lorenas su siaubu pajuto, kad skruostais rieda ašaros. Kada jis verkė paskutinį kartą? Prieš du šimtus metų, žvelgdamas į liepsnų apsiaustą Žemę…

— Kas tau? — subruzdo Kumaras. — Ar pagalvojai apie savo žmoną? — Jis taip nuoširdžiai susirūpino, kad Lorenas ir norėdamas nebūtų įstengęs įsižeisti dėl tokio tiesmukiškumo — ar dėl to, kad vaikinukas užsiminė apie tai, apie kąneišsakytu abipusiu sutarimu niekad nebuvo kalbama, nes šitai niekaip nesisiejo su visu tuo, kas egzistavo čia ir dabar. Nuo Žemės jį skyrė su šimtai metų į praeitį, o nuo Sagano Du — trys šimtai metų į ateitį — šito kio atstumo jo emocijos išvis neįstengė aprėpti, o ypač dabar, kai jis tokios gana apgailėtinos būklės.

— Ne, Kumarai, aš… apie savo žmoną… nepagalvojau…

— Ar tu… ar kada nors… papasakosi jai… apie Mirisą?

— Gal. O gal ir ne. Tiesą sakant, nežinau. Šitaip marina miegas… Nejaugi mudu ištuštinome visąbutelį? Kumarai? Kumarai!

Naktį įėjusi seselė neištvėrė nesukikenusi; tramdydama juoką, ji apkamšė juos antklode, kad nė vienas neišsiverstų iš lovos.

Lorenas pabudo pirmas. Net krūptelėjo atpažinęs gulintįjį šalia, bet tuoj pat prapliupo juoktis.

— Kas tau juokinga? — vis dar gerokai apdujęs paklausė Kumaras, rangydamasis iš lovos.

— Jeigu tikrai nori žinoti, štai, klausiu savęs: kažin, ar Mirisa pavyduliaus?

Kumaras kreivai vyptelėjo.

— Gal ir buvau kiek nukaušęs, — pareiškė, — bet esu visiškai tikras: nieko neatsitiko.

— Aš irgi.

Vis dėlto Lorenas suprato, kad iš tikrųjų myli Kumarą — ne dėl to, kad šis išgelbėjo jam gyvybę, ir netgi ne dėl to, kad šis buvo Mirisos brolis — o paprasčiausiai dėl to, kad Kumaras buvo Kumaras. Ir seksas čia visiškai niekuo dėtas — vien mintis apie tai abiem pasirodė ne tiek gluminanti, kiek juokinga. Na ir gerai. Gyvenimas Tarnoje ir be šito pakankamai sudėtingas.

— Pasirodo, — pridūrė Lorenas, — apie „Krakano Ypatingąjį” tu sakei tiesą. Manęs visiškai nekamuoja pagirios. Priešingai, jaučiuosi nuostabiai. Ar galėtum atsiųsti keletąbutelių man į laivą? O dar geriau — kelis šimtus litrų.

Klausimas skambėjo visai paprastai, tačiau atsakymas į jį kažin ar galėjo būti toks pat paprastas: kas nutiks su disciplina „Magelane”, jeigu teks balsuoti dėl pačios laivo misijos tikslo?

Savaime aišku, kad ir kokie būtų balsavimo rezultatai, lemiamos reikšmės jie neturės: jei prireiks, kapitonas panaikins juos tiesioginiu savo įsaku. O kaip tik taip jis ir privalės pasielgti, jei didžioji įgulos dalis nubalsuos pasilikti (tiesa, jis nė akimirkos netikėjo, kad šitaip gali iš tikrųjų atsitikti…). Tačiau šitokia baigmė psichologiniam klimatui laive būtų triuškinanti. Įgula suskiltų į dvi priešiškai nusiteikusias stovyklas, o jau tada grėstų ir tokios situacijos, apie kurias jam nė pagalvoti nesinorėjo.

Ir vis dėlto — tikras laivo vadas privalo būti tvirtas, tačiau ne kietakaktis. Pasiūlymas likti toli gražu nebuvo visai iš piršto laužtas, priešingai — ir pakankamai pagrįstas, ir pakankamai patrauklus. Šiaip ar taip, kapitonas ir pats neatsisakydavo pasimėgauti prezidento svetingumu, o ir su ta mergužėle, dešimtkovės čempione, ketino dar ne kartą susitikti, vos ištaikęs progą. Šitas pasaulis buvo iš tiesų žavingas; juk visai įmanoma, kad jiems pavyktų gerokai paspartinti lėtą žemynų formavimosi procesą taip, kad netrukus vietos čia pakaktų bent keliems papildomiems milijonams gyventojų. Ir padaryti tai — nėra ko nė lyginti — būtų žymiai, žymiai lengviau nei kolonizuoti Saganą Du.

Be kita ko, dar galėjo atsitikti ir taip, kad Sagano Du jie išvis niekada nepasieks. Nors apskaičiuotas laivo funkcinis patikimumas vis dar siekė devyniasdešimt aštuonis procentus, vis dėlto galėjo pasitaikyti tokių išorinių pavojų, kurių niekas neįstengtų numatyti iš anksto. Tik keletas iš pačių patikimiausiųjų įgulos narių žinojo apie ledo skydo luistą, pamestą kažkur keturiasdešimt aštuntajame šviesmetyje. Jei tas tarpžvaigždinis meteoroidas, ar kas ten buvo, būtų skriejęs bent keliais metrais arčiau laivo…

Kažkas išsakė prielaidą, jog tai galėjęs būti kažkada labai seniai iš Žemės paleistas kosminis zondas. Vis dėlto šitokia tikimybė buvo išties astronomiškai menka, o įrodyti tokios ironiškos hipotezės — ir išvis neįmanoma.

Šitie nežinomi peticijos įteikėjai jau spėjo pasivadinti naujaisiais talasiečiais. Kažin, svarstė kapitonas Bėjus, ar tai reiškia, kad jų yra daug, kad jie jau spėjo susivienyti į organizuotąpolitinį judėjimą? O jeigu tikrai taip, tuomet reikėtų ištraukti juos į dienos šviesą kaip įmanoma greičiau.