Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Merė Voldron galėjo tiesiog sumindyti nedidukę jo slaugę ir įsiveržti pas jį bet kuriuo metu; laimė, jos vizitai niekad nesutapdavo su Mirisos. Kai merė prisistatė pirmą kartą, Lorenas apsimetė kone gulįs mirties patale, bet įsitikino pasirinkęs užvis la biausiai nevykusią taktiką iš visų įmanomų, mat vaduodamasis mirtimi jis niekaip negalėjo išvengti aistringųjos bučinių. Kai ji pasirodė antrąkartą— laimė, apie tai jis sužinojo dešimt minučių iš anksto — Lorenas sėdėjo paramstytas pagalvėmis ir visiškai sąmoningas. Deja, keistas atsitiktinumas lėmė, jog kaip tik tuo metu jam buvo atliekami sudėtingi kvėpavimo sistemos tyrimai ir iš burnos kyšojo vamzdelis, tad šnekučiuotis jis negalėjo, kad ir kaip norėdamas. Patikra pasibaigė praėjus maždaug trisdešimčiai sekundžių po to, kai merė pasišalino.

Kartąiš mandagumo jį aplankė Brantas Falkoneris, bet šis susitikimas buvo nemenkas išbandymas jiems abiem. Juodu draugiškai pasikalbėjo apie skorpionus, apie darbų, vykstančių Mangrovių įlankos šaldymo įmonėje, eigą, apie Šiaurinės salos politiką — trumpiau tariant, apie viską, išskyrus Mirisą. Lorenas matė, kad Brantas susirūpinęs, netgi sutrikęs, tačiau ko tikėjosi iš jo visų mažiausiai — tai atsiprašymo. Brantas sugebėjo tai iš savęs išspausti tik prieš pat išeidamas.

— Žinai, Lorenai, — nenoromis pareiškė jis, — kai plūstelėjo ta banga, aš nieko daugiau negalėjau padaryti. Jei būčiau ir toliau plaukęs kranto link, su visu laivu būtume atsitrenkę į rifą ir ištiškę į šipulius. Gaila, nepavyko laiku išvesti „Kalipso” į gilius vandenis.

— Nė trupučio neabejoju, — visiškai nuoširdžiai atsakė Lorenas, — kad su šia užduotimi niekas nebūtų susidorojęs geriau nei tu.

— Aš — eee… man labai malonu, kad tu tai supranti.

Plika akimi buvo matyti: Brantas lengviau atsikvėpė, o Lorenas netikėtai pajuto jam užuojautą, netgi gailestį. Ar tik nebus taip, kad kažkam šovė į galvą suabejoti, ar Brantas — tikrai toks jau patyręs jūrininkas? Jei taip, šiam turėjo būti išties labai skaudu — Brantas nepaprastai didžiavosi savaisiais jūrininko sugebėjimais.

— Kaip suprantu, roges pavyko išgelbėti?

— Taip, netrukus jas sutaisysime — bus kaip naujutėlės.

— Kaip ir aš.

Juodu abu nusijuokė ir trumpą valandėlę vėl kone pasijuto draugais — ir kaip tik tuo metu Lorenui dingtelėjo ironiška mintis.

Kažin, pagalvojo jis, ar Brantas kada nors bent kiek graužėsi dėl to, kad Kumaras — toks narsus?

Kodėl jam prisisapnavo Kilimandžaras?

Keistas žodis, neabejotinai, kažkoks vardas, bet — kieno?

Mozė Kaldoras gulėjo skalaujamas blyškiai pilkšvos Talasos priešaušrio šviesos; lėtai bundantįjįpasiekė pirmieji Tarnos garsai. Tiesa, tokią ankstyvą valandąjų buvo nedaug, tik kažkur tolumoje dūzgė smėlio rogės, matyt, skubančios į pakrantę pasitikti grįžtančių žvejų.

Kilimandžaras.

Nors ir nebuvo užkietėjęs pagyrūnas, vis dėlto Kaldoras smarkiai abejojo, ar atsirastų bent vienas kitas žmogus, perskaitęs tokią daugybę senovinių knygų tokiomis įvairiomis temomis. Be to, jis buvo apsirūpinęs ir kelių terabaitų talpos atminties implantu — nors tokiu būdu saugomos informacijos iš tiesų nepavadinsi žiniomis, tačiau, prisiminęs priėjimo kodą, iš ten galėjai iškapstyti viską, ko reikia.

Tokiu metu imtis varginti smegenis dar lyg ir truputėlį per anksti, be to, Kaldoras abejojo, ar tai, kas jam parūpo, — iš tiesų svarbu. Vis dėlto ilgainiui jis įprato nenumoti ranka į sapnus; senukas Zigmundas Froidas prieš porą tūkstančių metų išmąstė bent kelias įtikinamas priežastis, kodėl sapnai būna reikšmingi. Be to, užmigti vis vien nebepavyks…

Kaldoras užsimerkė, aktyvavo paieškos funkcijąir ėmė laukti. Nors tai tebuvo gryniausia vaizduotės apraiška — procesas vyko griežtai pasąmoniniame lygmenyje — vis dėlto Kaldorui dingojosi, kad jis įžiūri kažkur smegenų gelmėse žybčiojančius miriadus kilobaitų.

Netrukus kažkas ėmė dėtis su fosfinais, be paliovos netvarkingai bruzdančiais kietai užmerktos akies tinklainėje. Vos vos švytinčiame chaose, tarsi mostelėjus burtų lazdele, susiformavo tamsus langas, jame ėmė ryškėti raidės — ir štai, Kaldoras jau galėjo perskaityti tekstą:

KILIMANDŽARAS: Ugnikalnis Afrikoje. Aukštis 5,9 kilometro.

Pirmasis kosminio keltuvo Žemės terminalas. Oho! Ir ką tai galėtų reikšti? Pasitelkęs vaizduotę, Kaldoras ėmėsi narstyti šiąšykščiąinformaciją.

Ar tai kaip nors susiję su kitu ugnikalniu — Krakanu — apie kurį pastarosiomis dienomis mintys sukosi išties pakankamai dažnai? Sąsaja atrodo pernelyg jau pritrempta. Maža to, Kaldoras ir be perspėjimo žinojo, kad tiek pats Krakanas, tiek ir padūkėlė šio atžala gali išsiveržti ir vėl.

Pirmasis kosminis keltuvas? O tai — jau tikrai senovės istorija, savotiškas riboženklis, žymintis pačiąplanetųkolonizacijos pradžią— kaip tik jis ir atvėrė keliąžmonijai be didesnių kliūčių pasiekti bet kurią Saulės sistemos vietą. Netgi čia, Talasoje, atvykėliai pasitelkė tąpačiątechnologįją, superatsparios medžiagos kabeliais tempdami milžiniškus ledo blokus į „Magelaną”, pakibusį stacionarioje orbitoje ties pusiauju.

Vis dėlto ir šiuo atveju reikėtų gerokai pamiklinti vaizduotę, norint susieti tai su anuo Afrikos kalnu. Ryšys pernelyg jau netiesioginis; Kaldoras nėmaž neabejojo: atsakymo reikėtų ieškoti kažkur kitur.

Taigi, bandymai aiškintis sapną tiesiogiai atsitrenkė į akliną sieną. Liko vienintelis būdas mėginti rasti ryšį — jei tik išvis kada nors pavyks jįrasti — palikti jo paieškas laikui ir atsitiktinumui, ir dar nesuvokiamiems pasąmonės veiklos vingiams.

Tad jis pasistengsiąs užmiršti Kilimandžarą — bent jau tol, kol šis nutaikys tinkamiausią metą išsiveržti jo smegenyse.

Po Mirisos pats laukiamiausias — ir pats dažniausias — Loreno svečias buvo Kumaras. Nepaisant pravardės, Lorenui Kumaras vis tik labiau priminė toli gražu ne liūtą, o ištikimą šunį — ar veikiau draugišką šunytį. Tarnoje gyveno koks tuzinas be proto lepinamų šunų; kada nors šunys galbūt apsigyvens ir Sagane Du, šitaip pratęsdami senąpažintį su žmogumi.

Lorenas jau žinojo, kaip smarkiai vaikinas rizikavo, nerdamas gelbėti jo į kunkuliuojančiąjūrą. Jiems abiem nepaprastai pasisekė, kad Kumaras niekad nė kojos nekeldavo į jokį laivą, neprisirišęs prie kojos naro peilio; ir vis vien jis geras tris minutes darbavosi po vandeniu, kol perpjovė Loreno kojas apraizgiusį kabelį. „Kalipso” įgula jau net neabejojo, kad nuskendo jie abu. Nors dabar juodu siejo ypatingas ryšys, Lorenui toli gražu nebuvo lengva kalbėtis su Kumaru. Šiaip ar taip, esama tik riboto skaičiaus būdų, kuriais galima pasakyti „Ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę”, o juodviejų patirtis bei žinios skyrėsi taip smarkiai, kad tekdavo gerokai pavargti, ieškant bendrų temų, kuriomis galėtų nevaržomai pasišnekėti. Jei Lorenas mėgindavo kąnors papasakoti Kumarui apie Žemę ar laivą, prireikdavo kamuotis aiškinant viską iki menkiausių smulkmenų; netrukus Lorenas susizgribo išvis veltui gaištąs laiką. Priešingai nei jo sesuo, Kumaras gyveno dabarties akimirka — jam svarbu buvo tik tai, kas čia ir dabar vyksta Talasoje.

— Kaip aš jam pavydžiu! — kartąprasitarė Kaldoras. — Šis vaikinas — iš tų, kurie gyvena tik dabartimi — nei jį persekioja praeities šmėklos, nei jis baiminasi ateities!