Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Taip, jau pats metas sušaukti Laivo tarybą.

Mozės Kaldoro atsakymas buvo greitas ir mandagus: — Ne, kapitone, įsitraukti į debatus aš niekaip negaliu — nepasisakysiu nei už, nei prieš. Jei pasielgčiau kitaip, įgula jau niekad nebetikėtų mano bešališkumu. Tačiau sutikčiau eiti pirmininko ar tarpininko pareigas — vadinkite, kaip norite. — Sutinku, — nedelsdamas atsakė kapitonas Bėjus; nieko daugiau jis iš tikrųjų ir nesitikėjo. — O kas mums pristatys pasiūlymus? Juk negalime viltis, kad naujieji talasiečiai taip ims ir atsiskleis — ir išdėstys savo argumentus.

— Būtų geriausia, jei galėtume iš karto skelbti balsavimąbe jokių argumentų ir aptarinėjimų, — nusiskundė kapitono padėjėjas Malina.

Širdies gilumoje kapitonas Bėjus visiškai su juo sutiko. Tačiau įgula — demokratiška bendruomenė, jos nariai — atsakingi, išsilavinę žmonės — ir laivo nuostatuose buvo į tai atsižvelgta. Naujieji talasiečiai prašė sušaukti tarybą, norėdami paviešinti savo požiūrį; neleisdamas jiems to padaryti, jis peržengtų savo įgaliojimus ir nepateisintų pasitikėjimo, suteikto jam Žemėje prieš su šimtus metų.

Sušaukti tarybątoli gražu nebuvo taip paprasta. Kadangi galimybę balsuoti reikėjo suteikti visiems be išimties, teko gerokai paplušėti perorganizuojant darbotvarkę, poilsio režimas irgi buvo sutrikdytas. O dėl to, kad gera pusė įgulos narių dirbo Talasoje, iškilo dar viena problema, su kuria anksčiau neteko susidurti, saugumo. Kad ir kokie galiausiai būtų rezultatai, kapitonas visiškai nepageidavo, kad lasai nuklausytų, kas bus kalbama debatuose…

Susirinkimui prasidėjus, Lorenas Lorensonas liko vienas pirmąsyk, kiek tik įstengė prisiminti, užsirakinęs savo kabineto Tarnoje duris. Jis vėl užsimaukšlino viso vaizdo akinius — bet šįkart jau nebeplūduriavo tarp milžiniškų povandeninio miško kamienų. Lorenas atsidūrė „Magelane”, puikiai pažįstamoje susirinkimų salėje; jis žvelgė į bendražygių veidus, o kaskart, kai pakeisdavo regėjimo kampą, prieš akis atsidurdavo ekranas, kuriame bus pateikiami kiekvieno komentarai, o galiausiai — ir nutarimas. Kol kas ekrane tebuvo vienas trumpas įrašas:

SIŪLYMAS: Žvaigždėlaivis „Magelanas” užbaigia misijąTalasoje, kadangi visus numatytus tikslus galima pasiekti čia.

Tai štai kaip, Mozė, pasirodo, laive, pagalvojo Lorenas, peržvelgęs susirinkusiųjų veidus, o aš svarsčiau, kodėl pastaruoju metu jo niekur nematyti. Atrodo pavargęs, beje, kaip ir kapitonas. Ar tik visa šitai nebus kur kas rimčiau, nei maniau… Kaldoras pabarbeno pirštais, prašydamas visų dėmesio.

— Kapitone, pareigūnai, bičiuliai įgulos nariai — nors tai pirmasis mūsų susirinkimas, procedūros taisykles žinote visi. Jeigu norėsite kalbėti — pakelkite ranką, ir jums bus suteiktas žodis. Jei norėsite pasisakyti raštu — naudokitės klaviatūra; siekiant užtikrinti anonimiškumą, pasisakančiojo tapatybės nuorodos ištrinamos. Abiem atvejais pasistenkite kalbėti kaip įmanoma trumpiau.

Jeigu klausimų nėra, pradėsime susirinkimąnuo punkto nulis nulis vienas.

Naujieji talasiečiai savo peticijąpapildė dar keliais argumentais, bet iš esmės punktas 001 tebebuvo tas pats memorandumas, kuris supurtė kapitoną Bėjų prieš dvi savaites — ir per tą laikąjis nepažengė nė žingsnelio įpriekį, stengdamasis išsiaiškinti pareiškimo autorius.

Turbūt pats svariausias papildomas argumentas buvo primygtinai peršama mintis, jog pasilikti Talasoje esanti žemiečių pareiga — neva lasams jie reikalingi — techniniu, kultūriniu, genetiniu požiūriu. Tai jau kažin, pagalvojo Lorenas, nors ir jautė stiprią pagundą su tuo sutikti. Šiaip ar taip, juk pirmų pirmiausia turėtume paklausti pačių lasų nuomonės. Mes — ne kokie seno sukirpimo užkariautojai… o gal kaip tik tokie ir esame?

Visiems pakako laiko dar kartą perskaityti memorandumą; paskui Kaldoras vėl pabarbeno, prašydamas dėmesio.

— Niekas taip ir nepaprašė leidimo pasisakyti už šį pasiūlymą; savaime suprantama, progų tam turėsime ir vėliau. Tad prašysiu leitenantą Elgarą išdėstyti argumentus prieš.

Raimondas Elgaras buvo jaunas, amžinai susimąstęs generatoriaus bei ryšių inžinierius — Lorenas jo beveik nepažinojo; Elgaras buvo apdovanotas muzikiniu talentu ir skelbėsi kuriąs epinę poemąapie kelionę. Mygiamas parodyti bent vienąjos eilutę, atsakydavo visada taip pat: „Palaukite, kol atvyksime į Saganą Du — ir dar vienerius metus.”

Buvo visiškai akivaizdu, kodėl leitenantas Elgaras pasisiūlė savanoriu šiam vaidmeniui (jei tik iš tikrųjų pasisiūlė pats). Tam jį neabejotinai paakino poetinės jo pretenzijos; galėjo būti ir taip, kad jis iš tikrųjų kūrė tą epą. — Kapitone… bičiuliai, bendražygiai… atverkite man savo ausis…

Tai bent frazė! — dingtelėjo Lorenui. Kažin, ar pats sugalvojo?..

— Manau, visi sutiksite, kad mintis pasilikti Talasoje — išties labai patraukli ir protui, ir širdžiai. Vis dėlto būtina apsvarstyti ir šitokias aplinkybes:

Mūsų čia — tik šimtas šešiasdešimt vienas. Ar turime teisę priimti neatšaukiamą sprendimą viso tebemiegančiųjų milijono vardu?

Ir dar — o kaipgi lasai? Buvo išsakyta mintis, kad pasilikdami čia mes jiems padėtume. Bet ar tikrai? Kol nepasirodėme mes, jie gyveno savo gyvenimą— ir, atrodo, buvo visiškai juo patenkinti. Prisiminkite sąlygas, iš kurių kilę mes visi, prisiminkite, ko buvome mokomi — ir pagaliau prisiminkite tikslą, kuriam pasiryžome prieš daugelį metų. Ir tada atsakykite į klausimą: nejaugi tikrai manote, kad milijonas mūsų galėtų sklandžiai įsilieti į Talasos visuomenę, visiškai jos nesugriaudami?

O dar reikėtų paminėti ir pareigą. Ištisos kartos vyrų ir moterų aukojo savo gyvenimus tam, kad ši misija taptų išvis įmanoma — jie suteikė žmonijai šansą išgyventi. Kuo daugiau saulių sugebėsime pasiekti, tuo patikimiau apsidrausime nuo visų galimų katastrofų. Savo akimis matėme, ką sugeba Talasos ugnikalniai — o kas įspės, kokių dar įvykių reikėtų laukti būsimaisiais šimtmečiais?

Taip, girdėjau gražbyliaujant apie tektoninę inžineriją— neva patys sukursime erdvius naujos sausumos plotus, kur ikvaliai užtektų vietos staiga ženkliai pagausėjusiems planetos gyventojams. Norėčiau visiems jums priminti, kad netgi Žemėje, po ištiso tyrinėjimų bei vystimosi tūkstantmečio, tektoninė inžinerija taip ir netapo itin patikimu mokslu. Jūs tik prisiminkite 3167ųjų Naskos geologinės platformos katastrofą! Man tiesiog netelpa galvoj, ar įmanoma sugalvoti didesnę beprotybę už siūlymąkišti nagus prie Talasos gelmėse įkalintų jėgų!

Manding, daugiau nėra kąpridurti. Šiuo klausimu nutartis gali būti tik viena. Privalome palikti lasus jų pačių lemčiai — o mes turime keliauti toliau — į Saganą Du.

Lorenas pernelyg nenustebo išgirdęs vis labiau stiprėjančius aplodismentus. Įdomiausia dabar būtų išsiaiškinti: kažin, kas prie jų neprisideda? Kiek pats galėjo spręsti, plojantieji ir neplojantieji pasidalijo daugmaž po lygiai. Žinoma, kai kurie dalyvaujančiųjų galėjo šitaip tiesiog išreikšti susižavėjimąitin efektingu pasisakymu — bet tai dar nereiškė, kad jų nuomonė tokia pat.

— Dėkoju, leitenante Elgarai, — vėl prašneko pirmininkas Kaldoras. — Ypač vertiname tai, kad sugebėjote viską išdėstyti taip glaustai. O dabar gal kas nors norėtų išsakyti priešingą nuomonę?

Susirinkusieji neramiai subruzdo, paskui stojo gili tyla. Gerą minutę išvis nieko neįvyko. O paskui ekrane ėmė žiebtis raidės.

002. GAL KAPITONAS GALĖTŲ PATEIKTI MISIJOS SĖKMĖS TIKIMYBĖS PROCENTINĘ IŠRAIŠKĄ PASKUTINIŲ APSKAIČIAVIMŲ DUOMENIMIS.