Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Jį vėl užgraužė ta pati problema: ką daryti toliau? Ouvenas Flečeris buvo inžinierius, ne politikas — nors gana sparčiai judėjo politikos kryptimi — ir niekaip negalėjo sumąstyti, kaip prisivilioti daugiau rėmėjų, neišlendant viešumon.

Galimybės jam liko tik dvi. Pirmoji — ir lengviausiai įgyvendinama — buvo tiesiog palaukti, kol priartės išvykimo laikas, ir tuomet nešdintis iš laivo — o jau tada būtų niekų darbas paprasčiausiai dingti iš akių. Kapitonas Bėjus darbų turės per akis, tad kažin ar, netgi norėdamas, imsis ieškoti Flečerio ir jo bendrų, o net jeigu ir taip — bičiuliai lasai tikrai padės jiems išsislapstyti tol, kol „Magelanas” išskris.

Tačiau tai būtų dvigubas dezertyravimas — negirdėtas dalykas glaudžiai sumegztoje Sabrųbendruomenėje. Jis pasitrauktų ne tik iš laivo, bet dar ir likimo valiai pamestų miegančius saviškius, tarp jų — netgi savo brolį bei seserį. Kąjie pagalvos apie jį, kai, po trijų šimtmečių pabudę priešiškoje Sagano Du planetoje, sužinos, kad jis galėjęs atverti jiems visiems Rojaus vartus — bet nesugebėjęs to padaryti?

Jis žinojo, kad jįjau labai smarkiai spaudžia laikas. Visi tie kompiuteriniai apskaičiavimai ir dvigubos spartos grafiko derinimai galėjo reikšti tik viena. Nors apie tai Flečeris dar nė puse žodžio neužsiminė draugams, tačiau nematė kitos išeities — tik imtis veikti.

Vis dėlto pats žodis sabotažas skambėjo labai jau nemaloniai — jis susigūždavo vien pagalvojęs apie tai.

Roza Kilian kaip gyva nebuvo girdėjusi apie Dalilą, o jei kam šautų į galvąjas palyginti, ji tikrai pasibaisėtų. Roza buvo visiškai paprasta, netgi naivi Šiaurinės salos mergina, kuriai — ir ne jai vienai, o daugeliui jaunų lasų — visai galvą susuko svečių iš Žemės spindesys. Ji užmezgė romaną su Karlu Boslėjumi, ir netrukus tai išaugo į pirmąjį nepaprastai gilų emocinį išgyvenimą — ne tikjai, bet irjam.

Jiems abiem plyšo širdis vien pagalvojus apie išsiskyrimą. Vieną vėlyvą vakarą, kai Roza karčiomis ašaromis laistė jam petį, Karlas pajuto nebeištversiąs jos sielvarto.

— Prižadėk, kad niekam, ničniekam neprasitarsi, — sukuždėjo jis, glostydamas jam ant krūtinės išdrikusias jos plaukų sruogas. — Turiu tau gerų žinių. Bet tai didžiulė paslaptis — kol kas dar niekas apie tai nenutuokia. Laivas niekur nebeišskris. Mes visi liekame čia, Talasoje.

Roza apstulbo taip, kad vos neišgriuvo iš lovos.

— O gal sakai taip vien tam, kad mane pradžiugintum?

— Ne, iš tikrųjų taip ir bus. Tik neprasitark niekam nė žodeliu. Šitos paslapties neturi sužinoti visiškai niekas.

— Na žinoma, brangusis.

Tačiau Rozos geriausia draugė Meriona irgi liejo ašaras dėl savo mylimojo iš Zemės, tad jąbūtinai reikėjo paguosti…..savo ruožtu Meriona tą nuostabią žinią šnipštelėjo Paulinai… o ši neatsispyrė pagundai papasakoti Svetlanai… o pastaroji paslaptį patikėjo Kristelei…

O Kristelė buvo prezidento duktė.

Bjaurus reikalas, krimtosi kapitonas Bėjus. Ouvenas Flečeris — geras vyras, aš pats patvirtinau jo kandidatūrąkelionei… Kaip jis galėjo šitaip pasielgti?

Tikriausiai priežasties būta ne vienos. Jei jis nebūtų vienas iš Sabrų ir jei nebūtų pamilęs tos merginos, gal niekad nė nebūtų taip atsitikę. Kaip vadinasi tas reiškinys, kai sudėjus vieną ir vienągaunama daugiau nei du? Sin… kaipgi ten? Ak taip, sinergija. Vis dėlto kapitonas niekaip neatsikratė pojūčio, jog čia slypi ir kažkas daugiau — kažkas, ko jis tikriausiai niekada nesužinos.

Jis prisiminė vienąKaldoro pastabą, — šis, regis, turėjo pasiruošęs po frazę kiekvienam įmanomam atvejui — išsakytą tada, kai juodu kalbėjosi apie įgulos psichologiją.

— Mes visi esame luošiai, kapitone, nesvarbu, pripažįstame tai ar ne. Nė vienas iš mūsų, pergyvenusiųjų tuos paskutiniuosius metus Žemėje, negalėjo likti nesužalotas. Ir dar visus mus kamuoja tas pats kaltės jausmas.

— Kaltės? — pakartojo tada kapitonas ir nustebęs, ir pasipiktinęs.

— Taip, kaltės, nors mes patys ir nekalti. Mes juk išgyvenome — tiktai mes. O išgyvenusieji visuomet jaučia kaltę dėl to, kad liko gyvi.

Gluminanti pastaba — bet kaip tik ji tikriausiai gali padėti paaiškinti Flečerio elgesį… o taip pat ir daugelį kitų dalykų.

Visi mes esame luošiai.

Kažin, kokia toji tavo žaizda, Moze Kaldorai, ir kaip tu su ja galynėjiesi? Aš savąją gerai žinau — ir sugebėjau panaudoti ją savo gentainių žmonių labui. Jos dėka esu tas, kas esu šiandien, ir galiu tuo didžiuotis.

Galbūt kuriame nors ankstesniame amžiuje būčiau tapęs diktatoriumi ar kokiu karo vadu. Tačiau mūsų laikais sėkmingai panaudojau savo sugebėjimus tarnaudamas Kontinentinės policijos viršininku, paskui tapau erdvėlaivių statybos įmonės vyriausiuoju apsaugininku ir pagaliau — žvaigždėlaivio vadu. Šitaip mano svajonės apie galią išsipildė sėkmingai sutaurintos.

Jis patraukė prie kapitono seifo, nuo kurio tik jis vienas turėjo raktą, ir kyštelėjo į angą specialiu kodu užprogramuotąmetalinį strypelį. Durelės paklusniai atsivėrė — viduje gulėjo tvarkingai sudėlioti popierių ryšuliai, keletas medalių bei kitokių apdovanojimų ir dar — nedidelė plokščia dėžutė su sidabru inkrustuotomis raidėmis S.B.

Kapitonas išėmė dėžutę ir, dėdamas ją ant stalo, pajuto tokį pažįstamą malonų virpulį paslėpsniuose. Paskui nukėlė dangtelį ir užsižiūrėjo į tąblizgantį galios įnagį, jaukiai įsitaisiusį aksomo patale.

Kadaise šitokia užgaida buvo būdinga milijonams. Dažniausiai — pakankamai nekenksminga, primityviose visuomenėse netgi pravarti. Šitas daikčiukas daugybę kartų keitė istorįjos eigą — į gera ar į bloga.

— Žinau, kai kas tave laiko falo simboliu, — sukuždėjo kapitonas. — Bet taip pat tu esi dar ir ginklas. Man jau teko tavimi naudotis — ir jei prireiks, pasinaudosiu dar kartą…

Praeities tvyksnis negalėjo trukti ilgiau nei sekundės dalelytę, tačiau atrodė, kad jis aprėpė daugybę metų. Kai visa nutyko, kapitonas vis dar tebestovėjo prie savo stalo; vos akimirkai šuniui ant uodegos nuėjo visas kruopštus psichoterapeutų darbas, ir vartai į prisiminimus plačiai atsilapojo.

Su kraują stingdančiu siaubu — ir vis dėlto drauge ir su svaiginančiu jauduliu — Sirdaras Bėjus žvalgėsi po tuos paskutiniuosius kunkuliuojančius dešimtmečius, paviršiun išskalavusius visa, kas žmonėse geriausia, ir kas blogiausia. Jis prisiminė, kaip, būdamas dar visai jaunas Kairo policijos inspektorius, pirmąsyk gavo įsakymą šaudyti į maištininkų minią. Šoviniai neva turėję būti ne mirtini, tik išvedantys iš rikiuotės. Bet du žmonės vis tiek mirė.

Dėl ko jie tada maištavo? Bėjus niekada šito nežinojo — paskutiniosiomis dienomis būta neįsivaizduojamai daug visokiausių tiek politinių, tiek religinių judėjimų. Be to, tai buvo tikras aukso amžius aukščiausios kategorijos nusikaltėliams: jie nebeturėjo ką prarasti, neliko jokios ateities, kurie reikėtų rūpintis, tad jie buvo pasiryžę rizikuoti bet kuo. Dauguma jų buvo tikri psichopatai, bet vienas kitas — beveik genialūs. Kapitonas prisiminė DžozefąKi derį, kuriam tik per plauką nepavyko pagrobti kosminio laivo. Niekas nežinojo, kas jam paskui nutiko; retsykiais kapitonąBėjų apnikdavo košmariška fantazija: O kas, jeigu vienas iš miegančiųjų mano laive iš tiknyųyra…

Priverstinis gyventojų skaičiaus mažinimas, 3600aisiais priimtas absoliutus draudimas gimdyti, neginčijamas prioritetas, skirtas kvantinio variklio kūrimui bei „Magelano” klasės laivų statybai — visi šie griežti apribojimai drauge su virš galvos pakibusia neišvengiama lemtimi Žemės visuomenėje sukėlė tokią įtampą, kad dar ir dabar tai, jog kai kam vis dėlto pavyko ištrūkti iš Saulės sistemos, atrodė tarsi koks stebuklas. Su neapsakomu pasigėrėjimu ir dėkingumu kapitonas Bėjus prisiminė žmones, paskutiniuosius savo gyvenimo metus paaukojusius projektui, apie kurio sėkmę ar žlugimąjiems niekada nelemta sužinoti.