Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Po to, kai — laimė, laikinai — žuvo daktaras Lorensonas, visi mes jaučiame bent jau emocinį susidomėjimą. Tačiau jei ir ne tai, skorpionai vis vien atrodo stulbinančios būtybės. Kad ir ką būtų įmanoma išsiaiškinti apie svetimą protą, bet kokios žinios kada nors gali pasirodyti gyvybiškai svarbios. Beje, jums — kur kas labiau nei mums, juk jie trainiojasi palei jūsų duris.

— Su tuo tikrai nesiginčysiu. Tikriausiai mums pasisekė, kad užimame tokias skirtingas ekologines nišas.

Tik ar ilgai taip bus? — pagalvojo mokslininkė. Jeigu Mozė Kaldoras neklysta…

— Paaiškinkite, kaip veikia tasai žvalgybinis rutuliukas. Pavadinimas skamba išties intriguojančiai…

— Šitokie prietaisai buvo sukurti jau prieš gerus du tūkstant mečius — naudojami apsaugai ir šnipinėjimui, galima išvardyti ir daugybę kitų jų paskirčių. Kai kurie būdavo neką didesni už smeigtuko galvutę. Tas, kurį naudotume mes, didumo sulig futbolo kamuoliu.

Varlej ant direktoriaus stalo paskleidė brėžinius.

— Stai šis sukurtas specialiai žvalgybai po vandeniu — keista, kad nieko nesate apie tokius girdėję, mat pirmąkart žmonija išrado kažką panašaus dar 2045aisiais. Techninių duomenų banke mes radome smulkų prietaiso aprašą ir suvedėme jį į replikatorių. Pirmasis gautas prietaisas kažkodėl neveikė — kodėl, nežinome iki šiol — bet antrasis kuo puikiausiai išlaikė visus bandymus.

Štai čia yra akustiniai generatoriai — dešimties megahercų tad skiriamosios gebos tikslumas siekia milimetrą. Na taip, kokybės su vaizdo įrašais nepalyginsi, bet vis vien ji pakankamai nebloga.

Signalo procesorius — gana protingas įtaisas. Įjungtas žvalgybinis rutuliukas pasiunčia atskirą impulsą, kuris sukuria akustinę hologramą visko, kas yra dvidešimties ar trisdešimties metrų atstumu nuo jo. Informaciją siauru dviejų šimtų kilohercų spinduliu jis perduoda į bują viršutinėje dalyje, kuri savo ruožtu persiunčia jąįbazę. Pirmasis atvaizdas susiformuoja per dešimt sekundžių, tada žvalgybinis rutuliukas siunčia kitą impulsą.

Jeigu situacija nesikeičia, jis pasiunčia tuščią signalą. Bet jei tik kas nors atsitinka, jis tuojau pat perduoda naują informaciją ir tada generuojamas atnaujintas vaizdas.

Vadinasi, galų gale mes gauname tarytum fotografijas, daromas dešimties sekundžių intervalu — daugeliu atvejų šito visiškai pakanka. Savaime aišku, jei kokie nors įvykiai klostosi itin sparčiai, susiliejusiame vaizde kažin ko neįžiūrėsi. Tačiau juk negalima norėti visko iš karto; ši sistema veiks bet kokiomis sąlygomis, netgi visiškoje tamsoje, be to, prietaisą sunku pastebėti — be to, jis ekonomiškas.

Direktorius akivaizdžiai susidomėjo — ir taip pat akivaizdžiai bandė tai nuslėpti.

— Taip, prašmatnus žaisliukas, mūsų darbe jis tikrai gali praversti. Ar galėsite perduoti mums techninį aprašą ir dar keletą modelių?

— Techninį aprašą jūs, savaime suprantama, gausite, be to, pasirūpinsime, kad jo formatas atitiktų jūsiškį replikatorių — tuo met patys pasigaminsite kopijų tiek, kiek tik norėsite. O mes pirmąjį veikiantį modelį — ir galbūt dar kokius du ar tris — norėtume nuleisti į Skorpvilį.

O tada paprasčiausiai sėdėsime ir žiūrėsime, kas bus.

Vaizdas buvo grūdėtas ir kitąsyk sunkiai suprantamas, nepaisant dirbtinio spalvinio kodavimo, išryškinančio detales, kurių kitaip akis neįžiūrėtų. Paveiksle matėsi plokščia trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių jūros dugno panorama; kairėje pusėje tolumoje buvo matyti jūros dumblių sąvašynai, centre — keletas uolienų atodangų, dešinėje vėl raizgėsi dumbliai. Nors vaizdas priminė nejudančiąfotografiją, vis dėlto apie slenkantį laikąbylojo skaičiai, blykčiojantys apatiniame dešiniajame paveikslo kampe; protarpiais scena staigiai krūptelėjusi pasikeisdavo — kai informacijos bloką siunčiantį spindulį sutrikdydavo koks nors krustelėjimas.

— Kaip matome, — trečiojo rango kapitonė Varlej kreipėsi į Terra Novos salėje susirinkusią kviestinę auditoriją, — kai tik atvykome mes, netoliese nebuvo nė vieno skorpiono. Tačiau tikėtina, kad jie išgirdo — arba pajuto — bumbtelėjimą, kai į jūros dugnąatsitrenkė mūsų — na… dovana. Štai ir pirmasis žvalgas — prisistatė, praėjus minutei dvidešimčiai sekundžių.

Dabar jau kas dešimt sekundžių paveikslas staigiai pasikeisdavo, kiekviename kadre buvo matyti vis daugiau skorpionų.

— Štai šį kol kas sustabdysiu, — kalbėjo mokslininkė, — kad galėtumėte atidžiau apžiūrėti detales. — Matote štai tąskorpionątą, dešinėje? Pažvelkite į kairiąjąjo žnyplę — apsivyniojęs ne mažiau nei penkiomis metalo juostelėmis! Atrodo, šis egzempliorius užima gana aukštąpadėtį visuomenėje — štai, kituose kadruose kiti skorpionai traukiasi jam iš kelio — o štai čia jis jau tyrinėja nuolaužų krūvą, dribtelėjusiątiesiog iš jų dangaus — o šitas vaizdelis ypač įdomus… pažvelkite, kaip tasai padaras vienu metu manipuliuoja ir žnyplėmis, ir žiočių čiuptuvėliais — vieni šių kūno padargų, matyt, skirti naudotis tada, kai reikia jėgos, kiti — kai tikslumo. Štai, dabar jis bando tempti vielą, bet mūsų dovanėlė per sunki, kad taip paprastai pajudintum iš vietos… nagi, pažvelkite, kąjis daro — galvąguldau, perdavinėja nurodymus, nors mes taip ir neužfiksavome jokio signalo, galbūt jų skleidžiami garsai žemiau žmogaus girdimumo ribos… O štai atkėblina dar vienas stambiųjų vyrukų…

Vaizdas staiga pasikeitė, kryptelėdamas neįtikėtinu kampu.

— Aha — pirmyn! Jie tempiasi mus su savimi; jūs neklydote, daktare Kaldorai — jie iš tikrųjų traukia prie to urvo akmeninėje piramidėje… Mūsų kezulas per didelis, į urvo angąnetelpa — savaime aišku, to mes ir siekėme… O dabar — ir iš tikrųjų labai įdomu…

Skorpionams skirta dovanėlė buvo gerai apgalvota. Nors ją iš esmės sudarė įvairiausios nuolaužos, tačiau ne bet kokios, o labai kruopščiai atrinktos. Čia buvo plieno, vario, aliuminio bei švino strypų, medžio pliauskų, plastiko vamzdelių bei plokščių, geležinės grandinės ringė, metalinis veidrodis, kelios skirtingo storumo varinės vielos ritės. Visa kaugė svėrė daugiau nei šimtą kilgramų, be to, suraizgyta buvo taip, kad pajudinti ją iš vietos būtų įmanoma tik visą iš karto. Žvalgybinis rutuliukas kukliai tupėjo kamputyje, pritvirtintas keturiais atskirais trumpais kabeliais.

Dabar jau du didieji skorpionai kibo į nuolaužų kezulą — iš pažiūros labai ryžtingai ir gana planingai. Galingos žnyplės sparčiai susidorojo su ryšulį apraizgiusiomis vielomis; ištaršę visą krūvą, skorpionai nedelsdami metė šalin medžio bei plastiko nuolaužas. Plika akimi buvo matyti, kad juos domina tik metalas.

Suradę veidrodį, jie valandėlei liovėsi rausęsi krūvoje. Veidrodis juos sudomino — gana ilgai jie spoksojo į savo atspindį, kurio, savaime aišku, akustinis žvalgybinio rutuliuko signalas neperdavė.

— Mes lyg ir tikėjomės, kad veidrodį jie puls — įmerkus veidrodį į akvariumą su žuvimis, galima sukelti aršias kautynes. Tačiau gali būti ir taip, kad atspindyje jie atpažino save. O tai jau rodytų netgi visai nemenką mąstymo lygį.

Galiausiai skorpionai paliko veidrodįramybėj, o tai, kas liko iš atliekų krūvos, nusitempė jūros dugnu. Keletas vėlesnių kadrų buvo beviltiškai susilieję. Kai vaizdas vėl stabilizavosi, stebėtojai išvydo jau visai kitąsceną.

— Mus lydėjo sėkmė — viskas susiklostė kaip tik taip, kaip ir tikėjomės. Skorpionai nusitempė žvalgybinį rutuliuką į tą saugomąurvą. Bet ten — anaiptol ne karalienės sosto salė… jei tik iš tikrųjų egzistuoja kokia nors skorpionų karalienė, kuo aš smarkiai abejoju… Ar kas nors gali pasiūlyti kokią hipotezę?