Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Aklai už grynąpinigąnepriimk nieko iš viso to, ko tau prišnekėjau. Netikėk tuo vien todėl, kad taip sakiau aš. Nė viena rimta filosofinė problema dar nėra iki galo išspręsta. Omega vis dar tebeegzistuoja — o kartais aš susimąstau ir apie Alfą…

Ji vardu Karina; jai aštuoniolika metų ir, nors dabar ji pirmą kartą naktį išplaukė Kumaro valtimi, bet toli gražu nebe pirmąkart jis spaudė jąglėbyje. Tikriausiai kaip tikji turėjo teisę įtai, dėl ko visų šitiek ginčytasi, — vadintis Kumaro mergina.

Saulė buvo nusileidusi jau prieš geras dvi valandas, bet švietė mėnulio pilnatis; artimesnysis iš dviejų planetos palydovų, gerokai ryškesnis, gerokai artesnis nei pražuvęs Žemės Mėnulis, šalta melsva šviesa skalavo už puskilometrio likusį paplūdimį. Už pirmųjų pakrantės palmių žioravo laužo ugnelė — ten visu smarkumu tebevyko vakarėlis. Protarpiais per visiškai tylų, pačiu mažiausiu galingumu veikiančio hidroreaktyvinio variklio murmesį prasimušdavo ūžtelėjęs muzikos šuoras. Svarbiausiąjįtikslą Kumaras jau pasiekė, tad pernelyg nė nesiskubino kur nors kitur. Vis dėlto, kaip tikras jūrininkas — koks ir buvo — retkarčiais jis atšlydavo nuo merginos, tarstelėdavo vienąkitąnuorodąautopilotui ir paskubomis apžvelgdavo horizontą.

O Kumaras iš tiesų sakė tiesą, — palaimingai tingios mintys slinko Karinos galvoje. Tikrai, tas ritmingas, švelnus valties siūbavimas — nepaprastai erotiškas, o ypač jei dar guli ant pripučiamo čiužinio… Kažin, ar po šito dar kada nors pavyks patirti šitokį pasitenkinimą, mylintis ant kietos žemės?

Be to, Kumaras, priešingai nei kai kurie kiti jauni Tarnos vaikinai, kuriuos galėjo paminėti Karina, buvo nepaprastai švelnus ir dėmesingas. Jis nebuvo iš tų vyrų, kuriems terūpi jų pačių pasitenkinimas — visiškąpalaimąjis galėjo patirti tik tada, kai šis pojūtis būdavo abipusis. Kol jis manyje, galvojo Karina, jaučiuosi taip, tarsi būčiau vienintelė mergina jo visatoje — nors ir puikiai žinau, kad iš tikrųjų yra anaiptol ne taip.

Karina miglotai suvokė, kad jie vis dar iš lėto tolsta nuo kaimo, bet tai jai nerūpėjo. Ji troško, kad ši akimirka užsitęstų amžinai, kažin ar būtų prieštaravusi, jei valtis visu greičiu lėktų tiesiog į atvirą vandenyną, kur priekyje nelaukia jokia žemė — nebent apsukęs visąplanetos rutulį, pasiektum kitątos pačios, gim tosios salos krantą. Kumaras puikiai žinojo, kądarąs — ir netgi ne viena prasme. Nemenka dalimi beribį malonumą, kurį išgyveno mergina, lėmė tas nepajudinamas, Kumaro tiesiog skleidžiamas pasitikėjimas — jo glėbyje išnykdavo visi jos rūpesčiai, visos problemos. Ateitis liaudavosi egzistuoti — likdavo tik ištįsusi iki begalybės, laikui nepavaldi dabartis.

Vis dėlto laikas slinko, artesnysis mėnulis užkopė dangaus skliautu jau gerokai aukščiau. Aistrai atlėgus, jų lūpos vis dar mieguistai tyrinėjo meilės teritorijas, bet čia tykus variklio pukšėjimas visai nutrūko, valtis dar minutėlę slydo vandeniu ir pagaliau sustojo.

— Atvykome, — ištarė Kumaras, jo balse virptelėjo džiugus jaudulys.

Kur atvykome? — tingiai pagalvojo Karina, kai juodu nusirito vienas nuo kito. Jai dingojosi, kad į krantąji nesižvalgė jau bent kelias valandas… jeigu tas krantas dar išvis kur nors matyti…

Ji lėtai atsistojo, tvirtai įsispirdama kojomis į siūbuojančios valties dugną, ir išplėtusi akis sužiuro į Stebuklų šalį, kuri dar visai neseniai buvo niūri, pažliugusi klampynė, viltingai, bet anaiptol ne tiksliai pavadinta Mangrovių įlanka.

Savaime aišku, ji jau ne pirmą kartą matė technologijų stebuklus; metalų lydymo įmonė bei pagrindinis replikatorius Šiaurinėje saloje buvo kur kas didesnės gamyklos, o ir atrodė įspūdingiau. Vis dėlto dabar ji išvydo skaisčiai apšviestą vamzdynų labirintą bei saugyklų rezervuarus, keliamuosius kranus bei aptarnavimo mechanizmus — visątąjudrų, gyvą organizmą, primenantį laivų statyklą, sujungtą su chemijos gamykla, tyliai ir efektyviai triūsiantį po žvaigždėmis, nors aplinkui nematyti nė vieno žmogaus — šitoks reginys jai sukėlė tikrąir vaizdinį, ir psichologinį šoką.

Ji net krūptelėjo, kai visiškoje nakties tyloje kažkas netikėtai pliaukštelėjo — tai Kumaras švystelėjo už borto inkarą.

— Eime! — valiūkiškai tarstelėjo jis. — Noriu kai kątau parodyti.

— Ar čia nepavojinga?

— Nė truputėlio — lankiausi čia daugybę kartų.

Ir, savaime aišku, ne vienas, dingtelėjo Karinai. Tačiau jai nespėjus nė prasižioti, jis jau stryktelėjo per bortą.

Seklus vanduo vos siekė juosmenį ir buvo kone nemaloniai šiltas — iš jo dar nespėjo išsivadėti dienos kaitra. Susikibę už rankų, Karina ir Kumaras patraukė kranto link, įkaitusius kūnus glostė vėsus, gaivinantis nakties vėjelis. Juodu brido per smulkias, vos vos raibuliuojančias pakrantės bangeles tarsi naujieji Adomas ir Ieva, kuriems atiteko mechanizuoto Rojaus raktai.

— Nesibaimink! — maldė draugę Kumaras. — Aš įmonę pažįstu kaip savo penkis pirštus. Daktaras Lorensonas man viskąpaaiškino. Tačiau aš aptikau kai ką, ko, neabejoju, nežino netgiy'/s.

Juodu ėjo palei storu izoliaciniu sluoksniu padengtus vamzdynus, išsiraizgiusius per metrąnuo žemės paviršiaus; dabar jau Karina išgirdo ir gana aiškų garsą: ritmingą tvinkčiojimą siurblių, varinėjančių šaldymo skystį vandentiekio bei šilumos apykaitos vamzdžiais, supančiais juos iš visų pusių.

Netrukus jie priėjo ir garsųjį rezervuarą, kuriame buvo aptiktas skorpionas. Vandens jame matėsi visai nedaug: beveik visąjo paviršių dengė susiraizgiusiųjūros dumblių kilimas. Nors Talasoje nesiveisė jokie ropliai, vis dėlto stangrūs, elastingi jūržolių stiebeliai Karinai priminė knibždantį gyvačių lizdą.

Jie ėjo pro drenažo vamzdžių eiles ir nedidelius šliuzus — šie visi dabar buvo uždaryti — kol pasiekė didelį erdvų plotą, esantį gana toli nuo pagrindinės įmonės. Jiems išeidinėjant iš centrinio komplekso, Kumaras linksmai pamojavo atvirai kyšančiai apsaugos kamerai. Vėliau niekas taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, kodėl lemiamu momentu ši buvo išjungta.

— Šaldymo rezervuarai, — paaiškino Kumaras. — Kiekviename — šešių šimtų tonų masė. Devyniasdešimt penki procentai vandens, penki — jūros dumblių. Kas tau juokinga?

— Ne, ne juokinga, tik labai keista — vis dar šypsodamasi atsakė Karina. — Ar gali įsivaizduoti — mūsiškių jūrų augmenijos dalelei lemta iškeliauti į žvaigždes! Kas būtų galėjęs pagalvoti! Bet juk ne dėl šito atsivedei mane čionai.

— Ne, — tyliai atsakė Kumaras. — Žiūrėk…

Ji ne iš karto susigaudė, kąjis rodo. Bet sąmonė užfiksavo tai, kas blykčiojo pačiame regėjimo lauko pakraštyje, ir ji suprato.

Savaime aišku, šitas stebuklas buvo nebe naujas. Žmonės darė tai jau ištisą tūkstantmetį daugelyje pasaulių. Tačiau išvydus tai savo akimis, galėjo ne šiaip atimti žadą— pagarbi baimė kone stingdė kraujągyslose.

Kai jie prisiartino prie paskutiniojo rezervuaro, Karina įžiū rėjo tai jau aiškiau. Plonytis šviesos siūlelis — ne daugiau nei poros centimetrųplatumo! — driekėsi tiesiog įžvaigždes, žvilgantis ir tiesus tarsi lazerio spindulys. Karina sekė jį žvilgsniu tol, kol visiškai susiaurėjęs jis dingo iš akių, tarsi masindamas įžvelgti tašką, kuriame visiškai išnyko. Vis dėlto žvilgsnis nesulaikomai slydo dar toliau, kol apkvaito galva, kol Karina pasįjuto žvelgianti į patį zenitą — į vienišą žvaigždę, kuri nemirksėdama kabojo vienoje vietoje, kai tuo tarpu visos kitos, blausesnės ir gamtos sukurtos jos sesės lėtai ir tolygiai slinko į vakarus. Tarsi koks slėpiningas kosminis voras „Magelanas” nuleido į planetą spindintį voratinklio siūlą — ir netrukus jau kels viršun pageidaujamą laimikį iš apačioje plytinčio pasaulio.