Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Staiga liepsnos subliūško, ugnies karūna susmuko atgal į jūrą. Stojo juodžiausia tamsa — bet tik akimirkai.

Kai susidūrė ugnis ir vanduo, į dangų siūbtelėjo žiežirbų fontanas. Ištisi kibirkščių spiečiai čia pat krito atgal į jūrą, tačiau bent keletas žaižaruojančių žiburėlių nesiliovė kilę aukštyn tol, kol visai dingo iš akių.

Šitaip Kumaras Leonidas jau antrą kartą išskriejo į žvaigždes.

Paskutiniosios snieguolės kėlimas turėjo būti džiaugsmingas įvykis — dabar, deja, jis virto niauriu pabaigtuvių pasitenkinimu. Trisdešimties tūkstančių kilometrų aukštyje virš Talasos paskutinis ledo šešiakampis stojo į vietą— ir skydas buvo užbaigtas.

Pirmąsyk per beveik dvejus metus įsijungė laivo kvantinis variklis — tiesa, pačiu mažiausiu galingumu. „Magelanas” išsijudino iš stacionarios orbitos, kurioje prastovėjo šitiek laiko, ir ėmė palengva didinti greitį, siekdamas išmėginti dirbtinio ledkalnio, kurį turėjo išsigabenti į žvaigždes, pusiausvyrą bei vientisumą. Neiškilo visiškai jokiųproblemų: darbas buvo atliktas nepriekaištingai. Galų gale ir kapitonas Bėjus galėjo lengviau atsidusti — jis nė akimirkai neužmiršo, kad Ouvenas Flečeris (šiuo metu pakankamai patikimai saugomas Šiaurinėje saloje) buvo vienas pagrindinių skydo konstruktorių. Kažin, galvojo kapitonas, kokios mintys turėjo suktis Flečerio bei kitų ištremtųjų Sabrų galvose, stebint darbų pabaigos iškilmių ceremoniją?

Šventė prasidėjo video retrospektyvos peržiūra: buvo rodomi šaldymo įmonės statybų darbai, paskui — pirmosios snieguolės pakėlimas. Tada prasidėjo kvapą gniaužiantis pagreitintas kosminis šokis — didžiuliai ledo luistai, sklandžiai manevruojami į vie tą ir prijungiami prie be paliovos augančio skydo. Realiu laiku prasidėjęs įrašas greitai spartėjo; paskutinieji skydo šešiakampiai dėliojosi vos kelių sekundžių intervalais. Prie šio įspūdingo reginio prisidėjo ir talentingiausias Talasos kompozitorius — jis sukūrė išmoningąmuzikinį akompanimentą, prasidedantį lėta pavana, o ties kulminacija trenkiantį ugninga polka; į pačią pabaigą, kai į vietąstojo paskutinysis ledo luistas, muzika vėl sulėtėjo.

Po to vaizdas iš esmės pasikeitė — įsijungė tiesioginės transliacįjos kamera, įkurdinta kosmose per kilometrą priešais „Magelaną”, kybantį orbitoje šešėlinėje planetos pusėje. Tik dabar buvo patrauktas milžiniškas, dienąnuo saulės spindulių ledo konstrukciją saugojęs ekranas — ir žiūrovai pirmą kartą išvydo skydą visu gražumu.

Galingų žibintų nutviekstas, didžiulis žalzganai baltas diskas žaižaravo šaltais atšvaitais; netrukus jam lemta sušalti dar tvirčiau, panėrus į galaktinę naktį, kur laikosi temperatūra, vos laipsniu kitu aukštesnė už absoliutų nulį. Ten jį šildys tik nepaprastai tolimų žvaigždžių šviesa ir paties laivo liekamasis spinduliavimas — ir dar reti energijos tvyksniai, susidūrus su smulkiausiomis kosmoso dulkelytėmis.

Kamera lėtai slinko virš šio dirbtinio ledkalnio; vaizdą lydėjo visiems puikiai pažįstamas Mozės Kaldoro balsas.

— Brangūs Talasos žmonės, dėkojame jums už dovaną. Prisidengę šiuo jūsiškio ledo skydu, mes viliamės saugiai nukeliauti į pasaulį, kuris laukia mūsų už septyniasdešimt penkių šviesmečių — ir už trijų šimtų metų.

Jei viskas klostysis sklandžiai, pasiekę Saganą Du mes vis dar gabensimės mažiausiai dvidešimt tūkstančių tonų ledo. Šitą likusį luistą paleisime kristi įplanetą, o lėkdamas jis įkais taip, kad virs pirmuoju lietumi, kada nors iškritusiu tame perdžiūvusiame pasaulyje. O paskui, kad ir labai neilgai, prieš vėl užšaldamas jis kurį laikąbus dar negimusių planetos vandenynų pirmtakas.

O kada nors ateis tokie laikai, kai mūsų ainiai pažins jūras tokias kaip jūsiškės, nors ir ne tokias neaprėpiamas, ne tokias gilias. Dviejų pasaulių vandenys susimaišys, atnešdami gyvybę į mūsų naųjuosius namus. Ir mes prisiminsime jus — $u meile bei dėkingumu.

— Kaip gražu, — pagarbiai ištarė Mirisa. — dabar suprantu, kodėl auksas Žemėje buvo šitaip vertinamas.

— Auksas čia mažiausiai svarbus, — atsakė Kaldoras, iš aksomu išmuštos dėžutės išimdamas spindintį daikčiuką, panašų į varpelį. — Ar gali įspėti, kas tai?

— Neabejotinai — kažkoks meno dirbinys. Bet tau jis tikriausiai reiškia kur kas daugiau, jei jau gabenaisi jį penkiasdešimt šviesmmečių.

— Taip, žinoma, tavo tiesa. Tai didingos, daugiau nei šimto metrų aukščio šventyklos tiksli kopija. Iš pradžių šitokie konteineriukai buvo septyni, visi — vienodos formos, tik vienas mažesnis už kitą — jie ir buvo sudėti vienas į kitą; šitas buvo pats mažiausias, slepiamas kituose šešiuose, o jame — pati Relikvija. Paskutinįjį mano vakarąŽemėje man jį padovanojo keletas senų brangių bičiulių.

— Visa kas pasaulyje laikina, — priminė jie man. — Tačiau šį mes sergėjome daugiau nei keturis tūkstančius metų. Tad pasiimk jį į žvaigždes drauge su mūsų palaiminimu.

Nors aš ir neišpažinau jų tikėjimo, tačiau ar galima atsisakyti šitokios dovanos? O dabar paliksiu jąčia, toje pačioje vietoje, kur į šią planetą pirmąsyk įkėlė kojąžmogus; tebus tai dar viena dovana iš Žemės — tikriausiai paskutinė.

— Nesakyk šitaip, — paprieštaravo Mirisa. — Jūs paliekate šitiek daug dovanų — kažin, ar mes kada įstengsime visas jas sužiūrėti ar suskaičiuoti.

Kaldoras liūdnai nusišypsojo ir valandėlę nieko nesakė, žvilgsniu klajodamas po tokįjau pažįstamą vaizdąuž bibliotekos lango. Čia jis buvo iš tiesų laimingas — tyrinėdamas Talasos istoriją, atskleisdamas daugybę tokių dalykų, kurie galbūt bus neįkainojamai vertingi, kuriant naująkoloniją Sagane Du.

Lik sveikas, Motininis laive, galvojo jis. Tu tobulai susidorojai su savo užduotimi. O mūsų laukia dar ilgas kelias; lai „Magelanas” tarnauja mums taip pat ištikimai, kaip tu pasitarnavai šitiems žmonėms, kuriuos mes spėjome pamilti.

— Esu tikras: mano draugai tam pritartų; savo pareigą aš atlikau. O Relikvijai čia, Žemės muziejuje, bus kur kas saugiau nei laive. Juk gali atsitikti ir taip, kad mes niekad nepasieksime Sagano Du.

— Ką tu kalbi, jūs būtinai jį pasieksite. Bet tu taip ir nepasakei, kas yra septintajame konteineriuke.

— Tai — visa, kas liko iš vieno iškiliausių iš visų kada nors gyvenusių žmonių — jis tapo pradininku vienintelio tikėjimo, kuris taip niekad ir nesusitepė krauju. Kaip kažin ką, jam tikrai būtų smagu sužinoti, kad, praėjus keturiasdešimčiai šimtmečių po jo mirties, vienas jo dantis iškeliaus įžvaigždes!

Atėjo kraustymosi metas — ir atsisveikinimų, ir išsiskyrimų, bedugnių kaip pati mirtis. Vis dėlto, nepaisant ašarų upelių, išlietų ir Talasoje, ir laive, visus apėmė ir gilus palengvėjimo pojūtis. Nors jau niekas niekada nebebus visai taip pat, kaip buvę, vis dėlto gyvenimas sugrįš į senas vėžes. Atvykėliai jau priminė šiek tiek per ilgai užsisėdėjusius svečius — atėjo metas traukti savais keliais.

Su tuo jau susitaikė ir prezidentas Faradainas, atsisakęs svajonės surengti tarpžvaigždines Olimpines žaidynes. Tačiau ir jis neliko be kompensacijos: šaldymo įranga iš Mangrovių įlankos buvo perkelta į Šiaurinę salą, ir pirmoji Talasos čiuožykla turėjo būti paruošta kaip tik Olimpiadai. Ar suspės žaidynėms pasiruošti sportininkai — jau visai kitas klausimas; kol kas daugybė jaunų lasų tik ištisas valandas nepatikliai stebėjo kai kurių didžiųjų praeities čiuožėjų pasirodymus.