Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Aš pasikalbėjau su Moze, o jis tarstelėjo žodįkitąkapitonui. Taigi, viskas sutarta. Tik neturiu niekam apie tai girtis, kol laivas pakils.

Lorenas apstulbęs įsistebeilijo į ją, paskui nusišypsojo. Mirisa visuomet kuo nors jį nustebindavo — tai buvo neatskiriama jos žavesio dalis. Ir dar — šis suvokimas smilktelėjo skausmu — nė vienas iš visų Talasos gyventojų neturi daugiau teisių į tokiąprivilegiją; juk kaip tik jos brolis — vienintelis lasas, kartąjau pabuvojęs laive. Kapitonas Bėjus — žmogus išmintingas; jis visuomet supranta, kada verčiau nepaisyti taisyklių. O kai laivas — vos po trijų dienų — išskris, tai jau ir nebebus svarbu.

— O kas, jei tave suries kosminė liga?

— Jūros liga manęs niekada nekamuoja…

— Tai dar nieko nereiškia…

— …be to, aplankiau laivo gydytojąNiuton. Ji mano galimybes išvengti bet kokių nemalonumų įvertino devyniasdešimt penkiais procentais. Ir dar ji pasiūlė skristi vidurnakčio luotu — tokiu metu niekas nebesitrainios aplinkui.

— Kaip suprantu, tu apgalvojai viską, ar ne? — Lorenas net nebandė slėpti susižavėjimo. — Gerai, susitinkame antrojoje nusileidimo aikštelėje, penkiolika minučių prieš vidurnaktį.

Jis patylėjo, o paskui ne be pastangų pridūrė:

— Po to žemyn aš nebenusileisiu. Prašau, atsisveikink už mane su Brantu. Padaryti to pats jis negalėjo — tai viršijo jo jėgas. Iš viso jis nė kojos nebekėlė į Leonidų namus po to, kai Kumaras išplaukė į paskutiniąjąkelionę, o Brantas grįžo guosti Mirisos. Jau dabar beveik galėjai pamanyti, kad Lorenas niekad nebuvo įsiveržęs į jų gyvenimą.

Ir štai jis jau palieka juos visiems laikams; Lorenas vis dar žvelgė į Mirisą su meile, tačiau — jau be geismo. Visą jo esybę užtvindė kur kas gilesnis jausmas — skausmas, ir dar toks aštrus, kokio iki šiol jam dar neteko patirti.

Jis taip troško, taip karštai vylėsi išvysiąs savo kūdikį, tačiau padvigubinus ledo gavybos spartą, tai tapo visiškai nebeįmanoma. Nors jis girdėjo savo sūnaus širdutės plazdėjimą, persimaišiusį su motinos širdies tvinksniais, tačiau bent kartą paimti kūdikio ant rankųjam jau nebelemta.

Luotas susijungė su laivu saulėtoje planetos pusėje, tad Mirisa „Magelaną” pamatė, kai iki jo dar buvo likę beveik šimtas kilometrų. Nors ji puikiai žinojo, kokio iš tikrųjų dydžio yra laivas, vis vien šis priminė saulėje tviskantį žaislą.

Netgi iš dešimties kilometrų nuotolio jis atrodė nekądidesnis. Ir akys, ir smegenys Mirisai primygtinai bylojo, kad tos tamsios apskritos skylės, supančios centrinę sekciją, — tik paprasčiausi iliuminatoriai. Ir tik tada, kai jie jau slydo palei pat begalinį, visą dangaus skliautąužstojantį išlenktą laivo korpusą, sąmonė susitaikė su mintimi, jog iš tikrųjų tos skylės yra didžiuliai pakrovimo bei švartavimosi liukai, į vienąkurių turės įnerti ir jų luotas.

Lorenas su nerimu stebėjo Mirisą, atsiseginėjančią saugos diržus; tai ir buvo pats pavojingiausias momentas, kai, pirmąsyk išsivadavęs iš diržų nelaisvės, pernelyg savimi pasitikintis keleivis netikėtai savo kailiu patiria, jog nesvarumo būklė — toli gražu ne tokia maloni, kaip jo įsivaizduota. Vis dėlto atrodė, kad Mirisa, švelnių Loreno stumtelėjimų padedama sklandžiai įslydusi į oro šliuzą, jaučiasi kuo puikiausiai.

— Laimė, nėra jokio reikalo lįsti į sekcijas, kuriose sukurta vieno g traukos jėga, tad problemos adaptuotis antrą kartą išvengsi. Apie gravitacijągali išvis užmiršti — tol, kol vėl grįši ant tvirtos žemės. O juk būtų visai įdomu, galvojo Mirisa, kyštelėti nosį ir į besisukančią laivo sekcįją, kur įsikūrusios gyvenamosios patalpos — tačiau tuomet reikėtų susitikti su žmonėmis, veltis į nesibaigiančius mandagius pokalbius, o šito dabar jai norėjosi užvis mažiausiai. Ji netgi džiaugėsi, kad kapitonas Bėjus kol kas — dar Talasoje: tai išgelbėjo jąnuo padėkos vizito būtinybės.

Išnėrę iš oro šliuzo, jie atsidūrė vamzdiniame koridoriuje, kuris, atrodė, tiesėsi per visąlaivo ilgį. Vienoje koridoriaus pusėje buvo kopėčios, o kitoje į abi puses driekėsi du lygiagretūs turėklai, kuriais lėtai slydo lanksčios kilpos, skirtos įsikibti rankomis ir kojomis.

— Kai laivas didina greitį, čia — ne pati smagiausia vietelė, pasakė Lorenas. — Koridorius virsta vertikaliu dviejų kilometrų gylio šuliniu. Štai tada iš tikrųįų prireikia kopėčių, ir tenka kaip reikiant įsikibti į skersinius. O dabar tiesiog stverk štai tąkilpąji ir nuveiks viską už tave.

Be jokiųpastangųjie nuslydo kelis šimtus metrų, paskui stačiu kampu pasuko į pagrindinį koridorių.

— Nagi, paleisk tą diržą, — tarstelėjo Lorenas, kai jie įveikė dar kelias dešimtis metrų. — Noriu kai kątau parodyti.

Mirisa atgniaužė pirštus, ir, dar valandėlę lėtai plaukę, juodu sustojo prie ilgo siauro lango, įtaisyto tunelio sienoje. Per storą stikląMirisa pažvelgė į milžinišką, skaisčiai apšviestąurvą. Nors beveik visiškai praradusi dydžių pojūtį, Mirisa vis tik susigaudė, jog ši didžiulė, cilindro formos patalpa tikriausiai užima beveik visąlaivo plotį — vadinasi, kolona jos centre tikriausiai driekiasi palei pat ašį.

— Kvantinis variklis, — išdidžiai paaiškino Lorenas.

Jis nė nebandė įvardyti pridengtų metalinių ar kristalo konstrukcijų, keistų formų, į patalpos sienas besiremiančių arkinių kontraforsų, pulsuojančių švieselių samplaikų ar absoliučios tamsos rutulio, kuris, juodas kaip pati tuštuma, vis dėlto tarytum sukosi… Tik po valandėlės Lorenas pridūrė:

— Tai pats iškiliausias žmogiškojo genijaus laimėjimas… paskutinioji Žemės dovana savo vaikams. Kada nors ateis tokia diena, kai, jos dėka, mes įsiviešpatausime visoje Galaktikoje.

Mirisa net krūptelėjo nuo arogancijos, kuria padvelkė jo žodžiai. Štai ir vėl prabilo tas pats senasis Lorenas — toks, koks buvo anksčiau, kol jo nesuminkštino Talasa. Kągi, tegul bus taip, pagalvojo Mirisa; vis dėlto kažkuri jo dalis pasikeitė visiems laikams.

— Kaip manai, — švelniai paklausė ji, — ar Galaktika tai bent pastebės?

Vis dėlto tai, kąišvydo, jai padarė įspūdį; Mirisa ilgai žvelgė į milžiniškus nesuprantamus darinius, įveikusius daugybės šviesmečių atstumą, kad atgabentų Lorenąpas ją. Ji nė pati nežinojo, ar laiminti juos už tai, kąjai atnešė — ar keikti už tai, kąnetrukus atims.

Koridorių labirintais Lorenas nusivedė jątoliau — gilyn į „Magelano” širdį. Pakeliui jie nesutiko nė gyvos dvasios, ir tai labai aiškiai bylojo apie laivo dydį — ir apie tai, kokia negausi jo įgula.

— Beveik atėjome, — pasakė Lorenas; prislopintas jo balsas nuskambėjo kone iškilmingai. — O štai čia — Sargybinis.

Apstulbusi Mirisa nuplaukė auksinio veido, dėbsančio įjąiš nišos, link, kol galiausiai vos įjįneatsitrenkė. Ji ištiesė rankąir užčiuopė šaltą metalą. Vadinai, veidas tikras — ne holograma, kaip jai pasirodė iš pradžių.

— Kas tai… kas jis? — sukuždėjo ji.

— Laive mes gabenamės vertingiausią Žemės meno lobyną, — liūdnai, bet drauge ir išdidžiai pasakė Lorenas. — O šis kūrinys vaizduoja vienąpačių garsiausių Žemės žmonių. Jis buvo karalius, bet mirė labai jaunas, dar beveik vaikas…

Loreno balsas nutrūko — jiems abiem dingtelėjo ta pati mintis. Mirisa mirktelėjo, kad nutaškytų ašaras nuo blakstienų, ir tik tada perskaitė įrašąpo kauke:

TUTANCHAMONAS

1370–1352 P.K.

(Karaliųslėnis, Egiptas, A.D. 1922)