Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Kai jie jau stovėjo prie pat paruošto ledo luisto krašto, Karinai teko nustebti ir dar kartą. Visas jo paviršius buvo padengtas žaižaruojančia auksine plėvele ir šiek tiek priminė į blizgantį popierių supakuotądovaną, kokios teikiamos vaikams per gimtadienius arba per kasmetę Nusileidimo šventę.

— Šilumos izoliacija, — paaiškino Kumaras. — Ir tai — iš tikrųjų auksas, maždaug dviejų atomų storio sluoksnis. Be jo gera pusė luisto ištirptų anksčiau, nei nukeliautų iki skydo.

Kad ir kaip būtų su ta izoliacija, kai Kumaras užsirabždino ant paties luisto, drauge vesdamasis ir Kariną, mergina labai aiškiai pajuto basų kojų padus tvilkantį šaltį. Paėjėję gal tuziną žingsnių, juodu pasiekė luisto centrą — čia, žaižaruodamas keistu, nemetališku spindesiu, viršun driekėsi įtemptas siūlas — jei ir ne į žvaigždes, tai bent į trisdešimties tūkstančių kilometrų aukštį iki pat stacionarios orbitos, kur plūduriavo „Magelanas”.

Siūlas baigėsi cilindro formos būgnu, prigrūstu prietaisų bei valdymo varikliukų — neabejotinai tai buvo mobilus, savireguliuojantis krano kablys, kuris, sukoręs ilgą kelią žemyn per atmosferą, tvirtai įsikabindavo įkrovinį. Visa įranga atrodė stulbinančiai paprasta, visai nesudėtinga; tiesa, tai buvo apgaulingas įspūdis, kokį neretai sukeldavo brandžių, išvystytų technologįjų produktai.

Karina staiga suvirpėjo — bet ne nuo šalčio po kojomis, kurio beveik nė nebejautė.

— Ar esi tikras, kad mums čia saugu? — neramiai paklausė.

— Be abejo. Luistą jie visada pradeda kelti vidurnaktį — sekundės tikslumu, vadinasi laukti dar kelias valandas. Reginys tikrai įspūdingas, bet nemanau, kad užsibūtume čia taip ilgai.

Kumaras jau klūpojo, priglaudęs ausį prie to neįtikėtino kaspino, rišančio laivą su planeta. Jeigu tas siūlas nutrūktų, dingtelėjo Karinai nerimastinga mintis, ar laivas ir planeta nuskrietų į skirtingas puses?

— Pasiklausyk… — sukuždėjo Kumaras.

Ji net nenumanė, ko tikėtis. Gerokai vėliau, kai jau įstengė tai ištverti, Karina kartais mėgindavo vėl išgyventi tos akimirkos stebuklą. Bet taip niekad ir nesuprato, ar jai bent kartąpavyko.

Iš pradžiųjai pasirodė, kad girdi neįtikėtinai žemą milžiniškos arfos gausmą — arfos, kurios stygos ištemptos tarp dviejų pasaulių. Nuo to garso stuburu nuvilnijo virpulys; Karina pajuto, kaip pasišiaušė plaukeliaiant sprando — šitokia reakcija į baimę, atkeliavusi iš pirmykščių Žemės džiunglių, išliko nuo neatmenamų laikų.

Kiek vėliau, kai ausis apsiprato su gausmu, Karina jau išskyrė ir visąspektrąpustonių, aprėpiančių visągirdimumo diapazoną — ir neabejotinai išeinančių gerokai už jo ribų. Jie liejosi, persipindami vieni su kitais, nė akimirkai nesiliaudami, bet nuolat atsikartodami — panašiai kaip jūros šniokštimas.

Kuo ilgiau ji klausėsi, tuo labiau garsas priminė jai niekad nesiliaujančiąbangų, plakančių negyvenamą krantą, mūšą. Netrukus jai jau dingojosi, kad girdi šniokštimąkosminės jūros, skalaujančios visų įmanomų pasaulių krantus — garsą, gaudžiantį neaprėpiamoje Visatos tuštumoje, bauginantį savo beprasmiu bergždumu.

Netrukus šitoje neaprėpiamoje, sudėtingoje simfonijoje ji ėmė išskirti ir dar daugiau elementų. Protarpiais jąpersmelkdavo staigūs, pratisi ir gūdūs raudulingi tvinksniai, tarytum kažkur tą įtemptą tūkstančių kilometrų ilgumo stygą vis užgautų milžiniški kažkieno pirštai. Kas tai, meteoritai? Ne, šito negali būti. Galbūt elektros iškrovos, sproginėjančios neramioje Talasos jonosferoje? Ir dar — o gal tai išvis tik vaizduotės vaisius, sukurtas neįsisąmonintųjos pačios baimių? — jai ėmė rodytis, kad retsykiais išgirsta labai, labai tyliądemonų aimaną, o gal vaiduokliškus atodūsius visų tų ligotų, badaujančių vaikų, išmirusių Žemėje Košmariškaisiais Amžiais.

Atėjo akimirka, kai Karina suvokė nebeįstengsianti to ištverti. — Man baugu, Kumarai, — sukuždėjo ji, krestelėdama draugą už peties. — Eime iš čia.

Tačiau Kumaras vis dar tebeklaidžiojo tarp žvaigždžių; šiek tiek pražiota burna, jis spaudė ausį prie to vibruojančio kaspino, visiškai užhipnotizuotas sirenų giesmės. Jis net nepastebėjo, kaip supykusi ne mažiau nei išsigandusi Karina nudrožė per plonyčiu aukso sluoksniu padengtą ledo lytį ir nušoko laukti jo ant maloniai šiltos kietos žemės.

Kumaras išgirdo kai ką, ko dar niekad nebuvo girdėjęs anksčiau: vis aukštėjančių gaidų akordus, rodos, kvieste kviečiančius jį klausytis. Palyginti tai būtų galima nebent su styginių fanfarų gausmu, jei kas nors sugebėtų tokį dalyką įsivaizduoti; garsas buvo neapsakomai liūdnas ir sklido iš labai toli.

Vis dėlto sulig kiekviena akimirka jis vis labiau artėjo, vis stiprėjo. Jis virpino pačias esybės gelmes — ničnieko panašaus dar niekad negirdėjęs Kumaras sustingo tarsi paralyžiuotas, kaustomas nuostabos ir pagarbios baimės. Jis kone galėjo įsivaizduoti, jog kažkas kaspinu atslysta jo link…

Tiesą jis suvokė vos keliomis akimirkomis per vėlai — tik tada, kai pirmoji smūgio banga priplojo jį prie auksinės plėvelės, o visas milžiniškas ledo luistas po juo sudrebėjo. Ir tada — jau patį paskutinį kartą — Kumaras Leonidas pažvelgė į trapų miegančio savo pasaulio grožį ir į siaubo perkreiptą, aukstyn pakeltą veidą mergaitės, kuri šios akimirkos nebeužmirš, kol buš gyva.

Nušokti buvo jau per vėlu. Šitaip Mažasis Liūtas ėmė kilti į tylinčias žvaigždes — nuogas ir visiškai vienas.

Kapitonui Bėjui galvąkvaršino aibė rimtesnių problemų, tad jis tik džiaugėsi galėdamas perleisti užduotį kam nors kitam. Šiaip ar taip, tinkamesnio už Loreną Lorensoną pasiuntinio nė negalėjo būti.

Jis nepažinojo vyresniosios kartos Leonidų, ir širdis stingo vos pagalvojus apie būsimąjį susitikimą. Nors Mirisa siūlėsi jį lydėti, Lorenas apsisprendė eisiąs vienas.

Lasai labai gerbė savo vyresniuosius ir darė viską, kas įmanoma, kad šie gyventų laimingai ir patogiai, nieko nestokodami. Lalas ir Nikri Leonidai buvo įsikūrę viename mažyčių, viskuo ap rūpintų pensininkų kaimelių, išsibarsčiusių pietinėje salos pakrantėje. Šešių kambarių jų trobesyje veikė visi įmanomi buities darbų prietaisai, įskaitant netgi bendrosios paskirties namų ruošos robotą— vienintelį, kurį Lorenas išvis matė Pietinėje saloje. Vertindamas Žemės mastais, jis nutarė, jog abu vyresnieji Leonidai turėtų būti bebaigią septintąją dešimtį.

Po pirmųjų, slopių pasisveikinimo žodžių, visi susėdo verandoje ir užsižiūrėjo į jūrą; robotas tuo tarpu bruzdėjo aplinkui, nešiodamas gėrimus bei vaisius. Lorenas prisivertė praryti vieną kitąkąsnelį, paskui sutelkė drąsą tam, kad atliktų užduotį, už kurią sunkesnės jam nepasitaikė per visą gyvenimą.

— Kumaras… — Vardas taip ir įstrigo gerklėje, Lorenui teko pradėti iš naujo. — Kumaras vis dar laive. Aš skolingas jam gyvenimą— jis rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų manąją. Tad galite suprasti, kaip jaučiuosi — padaryčiau viską, kas tik įmanoma…

Jis vėl nutilo, iš paskutiniųjų grumdamasis su savimi, kad susitvardytų. Ir pradėjo trečią kartą — stengdamasis kalbėti kaip įmanydamas gyviau ir moksliškiau — panašiai kaip laivo gydytoja Niuton tada, kai viskąaiškino jiems visiems.

— Jo kūnas beveik visiškai nesužalotas, nes slėgis mažėjo lėtai, be to, užšalo jis kone iš karto. Vis dėlto klinikiniu požiūriu jis miręs — kaip miręs buvau ir aš vos prieš kelias savaites…