Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Žmonijos laimei, Alfos paveikslas žmonių sąmonėje dėsningai ir net nelabai skausmingai ėmė blukti dar dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Jį sunaikino tokia pritrenkianti mąstymo kryptis, pavadinta statistine teologija. Kiek man dar liko laiko? Ar Bobis nepradės nekantrauti?

Mirisa pro didelį panoraminį langą dirstelėjo laukan. Jos sartis su pasimėgavimu rupšnojo žolę palei Motininio laivo pagrindą. Arklys atrodė visiškai patenkintas gyvenimu.

— Niekur jis nenuklys — bent jau tol, kol nenuės čia visos žolės. Taigi, kas ta statistinė teologija?

— Kaip tik ji visiems laikams ir išsprendė Blogio problemą. Viskas prasidėjo ypač keisto kulto iškilimu daugmaž 2050aisiais; jie save vadino Naujaisiais Manichėjais, tik neprašyk, kad paaiškinčiau kodėl. Taip jau atsitiko, kad tai buvo pirmoji „orbitinė religija”; nors ir kitos nesikuklino pasitelkti ryšių palydovų savo dogmų skleidimui, tačiau tik Naujieji Manichėjai naudojosi vien jais. Jie net neturėjo kokios nors kitos susitikimų vietos — tik televizoriaus ekraną. Nepaisant šios visiškos priklausomybės nuo technologijų, vis dėlto jų tradicija buvo jau labai sena. Jie tikėjo, kad Alfa egzistuoja iš tikrųjų, tačiau esąs absoliutaus Blogio įsikūnijimas, tad svarbiausias žmonijos tikslas — stoti su juo į kovą ir sunaikinti.

Stengdamiesi pagrįsti savo teiginius, jie iš istorijos ir zoologijos prisirankiojo šūsnis pačių šiurpiausių faktų. Ko gero, buvo tikrai ligoniai ir, atrodo, jautė kažkokį iškrypėliškąpasitenkinimą, kaupdami šitokias žinias.

Štai kad ir toks pavyzdys. Vienas mėgstamiausių jų Alfos egzistavimo patvirtinimų buvo vadinamasis Įrodymas, remiantis projektu. Dabar mes jau žinome, kad jis visiškai klaidingas, bet Naujieji Manichėjai pateikdavo jį labai įtikinamai — atrodė, kad neįmanoma jo nuginčyti.

Taigi, imkime kokiąnors dailiai suprojektuotąsistemąjų mėgstamas pavyzdys buvo elektroninis laikrodis. Be jokios abejonės, privalo būti kažkas, kas ją sugalvojo ir sukūrė. O dabar pažvelkime į Gamtos pasaulį…

Tąjie ir padarė — su pasibaisėtinu užmoju. Ypatingai jų išeksploatuota tyrinėjimų sritis buvo parazitologija — beje, tu net nenumanai, kaip šia prasme jums pasisekė, kad Talasoje nesiveisia visokie parazitai! Nekankinsiu tavęs pasakodamas apie įvairius išradingiausius būdus bei prisitaikymus, kurių dėka bjauriausi padarai prasiskverbdavo į svetimą organizmą — neretai ir žmogaus — ir misdavo šiuo tol, kol kitąsyk net visiškai sunaikindavo. Paminėsiu tik vieną, ypatingąNaujųjų Manichėjų numylėtinį, — tokią musę, vadinamą raganoš arkliuku.

Šis žavingas padarėlis kiaušinius dėdavo kitų vabzdžių organizmuose, prieš tai šiuos paralyžiavęs — kad išsiritusios jų lervos maistui apsčiai turėtų šviežios — gyvos — mėsos.

Tokias ir panašias temas Naujieji Manichėjai galėjo plėtoti be galo be krašto, pateikdami Gamtos stebuklus kaip įrodymą, kad Alfa, net jeigu ir nėra pats baisiausias blogis, tai bent absoliučiai abejingas viskam, kas žmonių standartais yra gera ar moralu. Nesibaimink, jų teiginių aš nė negaliu atkartoti — ir neketinu to daryti.

Tačiau negaliu nepaminėti dar vieno jų išpopuliarinto teiginio

— Įrodymo, remiantis katastrofomis. Pateikiamas tipiškas atvejis

— šitokių ar panašių pavyzdžių surastum nesuskaičiuojamą daugybę: Alfos gerbėjai visi drauge susirenka melsti pagalbos artėjančios nelaimės akivaizdoje — ir visi žūsta griuvėsiuose, kai tuo tarpu likę namuose dauguma būtų išsigelbėję.

Vėlgi Naujieji Manichėjai surinko tomų tomus ataskaitų apie šitokias baisybes: gaisrai ligoninėse ar senelių prieglaudose, žemės drebėjimo prarytos pradinės mokyklos, išsiveržę ugnikalniai, lava užlieję ištisus miestus, visa kąniokojančios potvynių bangos… sąrašągalima tęsti be galo.

Savaime aišku, konkuruojantys Alfos garbintojai irgi nesėdėjo rankas sudėję. Šie ėmėsi rinkti kontrpavyzdžius — ir sukaupė ne mažesnius kiekius ataskaitų apie nuostabiausius įvykius, kurių dėka tie patys ištikimi tikratikiai išsigelbėdavo per šiurpiausias katastrofas.

Viena ar kita forma šitokie ginčai truko bene kelis tūkstančius metų. Tačiau galutinį atsakymą pavyko rasti tik dvidešimt pirmo amžiaus pabaigoje, kai naujausios informacinės technologijos bei statistinės analizės metodai suteikė galimybę susisteminti informaciją, be to, tuo metu jau buvo kur kas plačiau suprantama ir tikimybių teorįja.

Praėjo keli dešimtmečiai, kol šis atsakymas plačiai pasklido, ir dar keli — kol kone kiekvienas mąstantis žmogus suvokėfblogis ir gėris užgriūva daugmaž vienodu dažnumu, o Visata, kas jau seniai buvo įtariama, paprasčiausiai paklūsta matematinės tikimybės dėsniams. Tad nei katastrofos, nei stebuklingų išsigelbėjimų atveju nėra prasmės ieškoti kokio nors antgamtinio įsikišimo apraiškų.

Vadinasi, Blogio problema iš tikrųjų niekad nė neegzistavo. O tikėtis, kad Visata bus amžiais geranoriška, — daugmaž tas pat, kas įsivaizduoti, jog žaidime, kur sėkmę lemia grynas atsitiktinumas, įmanoma visada laimėti.

Kai kurie kultų puoselėtojai dar bandė stvertis už šiaudo paskelbdami dar vieną— Alfos Absoliučiai Abejingojo — religiją; savo tikėjimo simboliu jie pasirinko varpo pavidalo atsitiktinio pasiskirstymo kreivę. Turbūt nereikia nė sakyti, kad šitokia abstrakti dievybė niekada nepritraukė gausaus išpažintojų būrio.

Jei jau prašnekome apie matematiką, pridurti galima dar kai ką. Dvidešimt pirmame (ar vis dėlto dvidešimt antrame?) amžiuje Alfai buvo suduotas dar vienas triuškinantis smūgis. Vienas genialus žemietis, vardu Kurtas Giodelis, įrodė, jog bet kokiam žinojimui egzistuoja tam tikros griežtai apibrėžtos ribos, taigi, pati Visa Žinančios Esybės — o tai ir buvo vienas pagrindinių Alfos apibūdinimų — sąvoka loginiu požiūriu yra absurdiška. Šis atradimas mūsų laikus pasiekė nepamirštamų kalambūrų pavidalu, kaip tarkime: „Godel Deleted God” — „Giodelis ištrina Dievą”. Studentai rašinėdavo graffiti ant sienų: G, O ir graikiškąjąDeltą. Žinoma, buvo ir tokių, kurie buvo linkę iš tų pačių raidžių sudėlioti: „God Deleted Godel” — „Dievas ištrina Giodelį”.

Vis dėlto grįžkime prie Alfos. Įpusėjus tūkstantmečiui, jis daugmaž visiškai pasitraukė iš žmonių mąstysenos. Galų gale visa mąstanti žmonija sutiko su rūsčiu didžiojo filosofo Lukrecijaus paskelbtu nuosprendžiu: visos religijos iš esmės esančios amoralios, kadangi jų brukami prietarai be išimties pridaro daugiau blogo nei gero.

Vis dėlto keletas senųjų tikėjimų buvo pernelyg gajūs, kad išrautum su šaknimis — jie, nors drastiškai pasikeitusiomis formomis, išgyveno iki pat Žemės žūties. Mūsų Laikų Mormonai ir Pranašo Dukterys netgi sugebėjo pasistatyti savus sėklinius laivus. Tiesąsakant, neretai susimąstau, kokia lemtis galėjo ištiktijuos.

Kai Alfa prarado pasitikėjimą, dar liko Omega — visa ko Kūrėjas. Savo ruožtu Omegos atsikratyti ne taip jau lengva — Visatoje gausu dalykų, kuriuos paaiškinti gana keblu. Bet ar tikrai taip? Yra toks senas filosofinis anekdotas — jis kur kas subtilesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Klausimas: Kodėl čia egzistuoja Visata? Atsakymas: O kur kitur ji galėtųbūti? Kągi, o aš manau, kad šitiek vienam rytui visiškai pakanka.

— Ačiū, Moze, — padėkojo Mirisa; ji atrodė kiek apdujusi. Bet visa šitai tau jau teko kažkam dėstyti anksčiau, ar ne?

— Taip, žinoma, ir net daugybę kartų. Bet pažadėk man štai ką…

Ką?