Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Vis dėlto abu šie atvejai labai skirtingi. Mano… kūną… ištraukti iš vandens pavyko anksčiau, nei prasidėjo negrįžtami procesai smegenyse, tad gaivinimo procesas nebuvo labai sudėtingas…

Tuo tarpu Kumaras be oro praleido kelias valandas. Fiziškai jo smegenys nepažeistos, tačiau jose neliko nė menkiausio jokios veiklos pėdsako.

Vis dėlto, pasitelkus pačias moderniausias technologijas, jį galbūt — tik galbūt — dar įmanoma atgaivinti. Laivo įrašuose, kuriuose surinkta medžiaga aprėpia visą Žemės medicinos mokslo istoriją, suradome panašių atvejų aprašymų — sėkmės tikimybė siekia šešiasdešimt procentų.

Taigi, mums iškyla dilema, kuriąkapitonas Bėjus prašė atvirai jums išaiškinti. Mes neturime nei įrangos, nei pakankamai kvalifikuotų žmonių, kad galėtume atlikti šitokią operaciją. Bet… galbūt ir turėsime — po trijų šimtų metų… Tarp šimtų patyrusių medikų, šiuo metu miegančių laive, esama bene dešimties smegenų specialistų. Yra ir technikų, kurie sugebėtų surinkti bet kokio tipo chirurginę ar gyvybės palaikymo įrangą, mokėtų ir ja naudotis. Visa, ką andai turėjo Žemė, vėl atiteks mums — netrukus po to, kai pasieksime SaganąDu…

Jis valandėlę patylėjo, kad jo žodžiai kaip reikiant įsismelktų į klausytojų sąmonę. Robotas pasinaudojo proga pasiūlyti savo paslaugas; Lorenas mostu nuvijo jį šalin.

— Mes mielu noru — ne, netgi su džiaugsmu, kadangi tai mažiausia, kągalime padaryti — pasiimtume Kumarądrauge. Nors ir negalime to užtikrinti, galbūt kada nors jis vėl gyventų. Taigi, norėtume, kad jūs apsvarstytumėte šįpasiūlymą; laiko apsispręsti dar yra į valias.

Senukų pora ilgai ilgai tylomis žvelgė vienas į kitą; Lorenas tuo tarpu žiūrėjo į jūrą. Kokia čia tyla ir ramybė! Koks laimingas būtų ir jis pats, jeigu gyvenimo saulėlydžio metus galėtų nugyventi čia, retsykiais aplankomas vaikų ir vaikaičių…

Kaip ir beveik visa Tarna, šis kraštovaizdis visai galėjo būti senosios Žemės sklypelis. Galbūt kryptingo planavimo dėka niekur nesimatė jokios Talasos augmenijos; visi medžiai atrodė bauginančiai pažįstami.

Vis dėlto čia kažko trūko — kažko labai svarbaus; tik dabar Lorenas susizgribo pasigedęs to jau seniai, galbūt nuo pat pirmosios išsilaipinimo planetoje dienos. Tarsi beribio sielvarto akimirka būtų staiga atgaivinusi atmintį, jis netikėtai suprato, ko jam taip stigo.

Čia nebuvo žuvėdrų: danguje ratų nesuko balti paukščiai, užtvindantys patį orąužvis liūdniausiais, užvis labiausiai jausmus žadinančiais Žemėje garsais.

Lalas Leonidas ir jo žmona vis dar neištarė nė žodžio, tačiau Lorenas kažkaip pajuto, kad jie jau apsisprendė.

— Dėkojame už pasiūlymą, trečiojo rango kapitone Lorensonai, perduokite mūsų padėką ir kapitonui Bėjui.

Tačiau laiko jį svarstyti mums nė nereikia. Kad ir kąnutartume, mes Kumarą praradome amžiams.

Net jeigu jūsų pastangas lydėtų sėkmė — o, kaip pats sakote, tokios garantijos nėra — jis atsibustų svetimame pasaulyje, žinodamas, kad niekad nebegrįš namo, kad visi tie, kuriuos jis mylėjo, mirę prieš kelis šimtus metų. O apie tai net pagalvoti per sun ku. Suprantame, jūsų ketinimai patys geriausi, tačiau jam tai tikrai nebūtų gerumo apraiška.

Mes žinome, ko, jei galėtų, norėtųjis pats, žinome ir kąprivalu daryti. Grąžinkite jį mums. O mes atiduosime jį jūrai, kurią jis taip mylėjo.

Daugiau nebuvo ką sakyti. Loreną užplūdo ir nepakeliamas liūdesys, ir neaprėpiamas palengvėjimas.

Jis savo pareigąatliko. O jie priėmė tokį sprendimą, kokio jis ir tikėjosi.

Mažasis kajakas jau niekad nebebus užbaigtas — tačiau jam dar lemta išplaukti į pirmą ir paskutinę kelionę.

Iki saulėlydžio jis plūduriavo prie pat kranto, teškenamas švelnių jūros, nepatiriančios nei potvynių, nei atoslūgių, bangelių. Lorenas susijaudino, bet nėmaž nenustebo išvydęs, kiek daug žmonių susirinko atiduoti paskutiniąjąpagarbą. Suplūdo visi, kas gyvas, iš Tarnos, bet nemažai buvo ir tokių, kurie atkeliavo iš kitų Pietinės salos vietų, netgi iš Šiaurinės salos. Nors kai kuriuos jų, ko gero, priviliojo liguistas smalsumas — šitokia neregėta, neįtikėtina nelaimė pribloškė visą pasaulį — vis dėlto Lorenas dar niekada nebuvo matęs tokio nuoširdaus sielvarto protrūkio. Jis nė nenumanė, kad lasams nesvetimi tokie gilūs jausmai, o galvoje be paliovos sukosi frazė, kurią, ieškodama paguodos, Archyvuose atkapstė Mirisa: „Mažasis viso pasaulio draugas”. Šio posakio kilmė buvo negrįžtamai pražuvusi, niekas nebegalėjo įspėti, koks senų senovėje miręs humanitarinių mokslų žinovas ir kokiame amžiuje, išsaugojo jį ateities kartoms.

Kupinas bežodės užuojautos, Lorenas tik kartą apkabino ir Mirisą, ir Brantą, o tada pasišalino, palikdamas juos su visa Leonidų šeima bei gausiais giminaičiais, susirinkusiais iš abiejų salų. Jis nenorėjo susidurti su nepažįstamais žmonėmis — žinojo, ką daugelis iš jų galvoja: „Jis išgelbėjo tau gyvybę — o tu nesugebėjai išgelbėti jo”. Ir šiaip jau šitą naštą jam teks vilkti visą likusį gyvenimą.

Lorenas prikando apatinę lūpą, stengdamasis nepralieti susitvenkusių ašarų — jam, paties didžiausio iš kada nors pastatytų žvaigždėlaivių vyresniajam pareigūnui, lyg ir nederėjo verkti. Jį išgelbėjo netikėtai suveikęs vienas gynybinių sąmonės mechanizmų. Beribio sielvarto akimirkomis nepaleisti vadžių kartais padeda vienintelis būdas — pakanka iš atminties gelmių išžvejoti kokią nors visiškai pašalinę, galbūt netgi juokingą, detalę.

Taip, Visata išties pasižymi keistoku humoro jausmu; Lorenui dabar jau teko kone slopinti šypseną. Be jokios abejonės, Kumaras tikrai būtų įvertinęs šį paskutinį likimo jam iškrėstą pokštą!

— Labai nenustebk, — tąsyk perspėjo jį laivo gydytoja Niuton, atidarydama duris į laivo morgą, iš kur jiems į veidus siūbtelėjo ledinio, formalinu persisunkusio oro šuoras. — Šitaip atsitinka kur kas dažniau, nei gali pamanyti. Kartais tai lemia paskutinė konvulsija — tarsi kokia nesąmoninga pastanga paniekinti mirtį. Šiuo atveju taip nutiko tikriausiai dėl to, kad nebebuvo išorinio slėgio, o kūnas greitai sustingo į ledą.

Jei ne ledo kristalėliai, išryškinantys dailaus, treniruoto jauno kūno raumenis, Lorenas būtų pamanęs, kad Kumaras paprasčiausiai miega — ir sapnuoja palaimingus sapnus.

Mat mirties glėbyje Mažasis Liūtas tapo vyru netgi dar labiau, nei bet kada, būdamas gyvas.

Saulė nugrimzdo už žemų kalvų vakaruose, nuo jūros padvelkė vėsus vakaro vėjas. Nesukeldamas beveik nė raibulio, kajakas nuslydo vandeniu, stumiamas Branto ir dar trijų artimiausių Kumaro draugų. Lorenas paskutinį kartą pažvelgė į amžiams nurimusį veidąberniuko, kuriam buvo skolingas gyvybę.

Iki šiol dar beveik niekas neliejo ašarų, tačiau kol keturi plaukikai stūmė kajaką vis toliau ir toliau nuo kranto, susirinkusieji pagaliau pratrūko graudžiomis raudomis. Dabar jau ir Lorenas galėjo leisti sau pravirkti nesitvardydamas, jam neberūpėjo, ar kas pamatys jo ašaras.

Stiprių keturių ištvermingų plaukikų yrių stumiamas, mažasis kajakas sparčiai tolo rifo link. Kai jie praplaukė du žybčiojančius švyturius, ženklinančius vartus į atvirą jūrą, ant vandens jau sparčiai leidosi greitai tirštėjančios Talasos nakties sutemos. Kajakas išslydo pro vartus ir valandėlei pasislėpė už baltomis putomis purslojančių bangų, tingiai plakančių išorinį rifą.

Raudos nurimo; dabar visi tylomis laukė. Staiga tamsėjančio dangaus fone ištryško šviesos stulpas, liepsnos liežuviai šoktelė jo tiesiog iš jūros. Laužas liepsnojo skaisčiai, beveik be dūmų; Lorenas taip ir nesužinojo, kiek laiko tai truko, nes tuo metu laikas Tarnoje buvo išvis sustojęs.