Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Visi susirinkusieji tylėdami ilgai apžiūrinėjo kfcistąpaveikslą. Galiausiai kažkas tarstelėjo:

— Juk čia tikras šiukšlynas!

— Taip, atrodo, jie tikrai kaupia čia šiukšles — bet, reikia manyti, ne be tikslo…

— Jūs tik pažiūrėkite! Dešimties kilovatų užbortinis valties variklis! Kažkas neabejotinai bus pametęs…

— Dabar bent jau aišku, kas vagia mūsų inkarų grandines!

— Bet kuriems galams? Nėra jokios prasmės…

— Matyt, jie kažkokią prasmę įžvelgia.

Mozė Kaldoras krenkštelėjo — kaip visuomet, kai prašydavo dėmesio. Šitoks jo krenkštelėjimas nesuveikdavo itin retai.

— Tiesa, tai — dar tik prielaida, — prašneko jis, — tačiau atrodo, kad atsiranda vis daugiau faktų, kuriais galima jąpagrįsti. Turbūt pastebėjote, kad visa, kas čia yra — vien metalo dirbiniai, kruopščiai surinkti iš pačių įvairiausių šaltinių…

Dabar pasvarstykime: juk mąstančiam jūros gelmių padarui metalas turėtų būti ypač paslaptinga medžiaga, visiškai kitokia nei bet kas kita, ką galima aptikti vandenyne. Atrodo, skorpionai vis dar išgyvena savąjį Akmens Amžių — ir jie neturi tokių galimybių žengti toliau, kokias turėjome mes — sausumos gyventojai. Nepažinodami ugnies, jie atsiduria technologinėje aklavietėje.

Manding, mes, ko gero, regime savotiškąatkartojimąto, kas kadaise, labai labai seniai, vyko mūsų gimtajame pasaulyje. Ar žinote, iš kur priešistorinis žmogus pirmą kartą gavo geležies? Iš kosmoso!

Nieko keista, kad visi šitaip išsižiojote iš nuostabos. Bet pagalvokime: grynos geležies gamtoje nerasi niekur — ji tiesiog pernelyg greitai rūdija. Tad vienintelis šaltinis, tiekęs pirmykščiam žmogui geležį, buvo meteoritai. Nenuostabu, kad jie buvo garbinami, nieko keista, kad mūsų protėviai tikėjo antgamtinėmis esybėmis, gyvuojančiomis anapus dangaus…

Argi ne kažkas panašaus vyksta ir čia? Primygtinai siūlau jums visiems labai rimtai apie tai pagalvoti. Mes vis dar nežinome, koks gali būti skorpionų mąstymo lygis. Galbūt jie renka metalą vien iš smalsumo, vien susižavėję — ar turėčiau sakyti — magiškomis? — jo savybėmis. Bet ar kada nors jie ras būdą panau doti metalą ir kam nors daugiau, ne vien papuošalams? Iki kokio lygio jie gali vystytis, gyvendami po vandeniu? Ir — ar jie taip ir liks gyventi po vandeniu?

Bičiuliai mano, aš manau, kad jums reikėtų sužinoti apie skorpionus viską, kątik įmanoma. Gali būti ir taip, kad gyvenate kaimynystėje su dar viena mąstančia rase toje pačioje planetoje. Ar bendradarbiausite su ja — o gal kariausite? Net jei iš tikrųjų ir nėra mąstantys, skorpionai gali sukelti mirtinągrėsmę… arba tapti naudingais įrankiais. O gal jums reikėtųjuos ugdyti? Beje, istorijos archyvuose pasiieškokite nuorodos Kargo kultas… paraidžiui — KARGO KULTAS.

Aš iš tiesų labai norėčiau atsiversti kitąšitos istorijos skyrių. O gal jau netgi dabar tarp šių skorpionų esama filosofų, kurie, susibūrę jūros dumblių giriose svarsto… ką daryti su mumis?

Taigi, labaiprašau, suremontuokite savąjątolimojo kosmoso anteną, kad galėtume palaikyti ryšį! „Magelano” kompiuteris lauks žinių iš jūsų — lauks, sergėdamas mūsų miegą pakeliui į Saganą Du.

— Kas yra Dievas? — paklausė Mirisa.

Kaldoras atsiduso ir pakėlė akis nuo šimtmečių senumo displėjaus, kurį apžiūrinėjo.

— O kad tave kur… Kodėl klausi?

— Vakar Lorenas pasakė: „Mozė mano, kad skorpionai galbūt ieško Dievo”.

— Tikrai? Taip ir pasakė? Na, duosiu aš jam… O tu, mano jaunoji ponia, prašai manęs paaiškinti tai, dėl ko ištisus tūkstantmečius kvaršino galvas milijonai žmonių, kas generavo daugiau žodžių nei bet kuri kita atskira tema per visą istoriją… Kiek laiko gali skirti man šį rytą?

Mirisa nusijuokė.

— Na, mažų mažiausiai — valandą. Argi ne pats kažkada tvirtinai, jog tai, kas iš tikrųjų svarbu, visuomet galima išreikšti vienu sakiniu?

— Naaa… Per gyvenimąesu susidūręs su keletu neįtikėtinai ilgų sakinių. Taigi… nuo ko čia pradėjus?

Jo žvilgsnis nuklydo į pievąuž bibliotekos lango, į tylų — bet tokį iškalbingą! — joje dunksančio Motininio laivo korpusą. Štai čia prasidėjo žmogiškasis šios planetos gyvenimas — nenuostabu, kad čia taip panašu į Rojų… O aš bene būsiu tasai Žaltys, pasigviešęs atimti jų nekaltybę? Tačiau tokiai protingai mergaitei kaip Mirisa aš juk nė nepasakysiu nieko, ko ji ir šiaip nežinotų — ar bent nenujaustų.

— „Dievo” sąvoką paaiškinti nepaprastai keblu jau vien dėl to, — lėtai pradėjo jis, — kad ji nė vienais laikais netgi dviem skirtingiems žmonėms nereiškė to paties — ypač jei tuodu būdavo mąstytojai. Stai kodėl slenkant trečiajam tūkstantmečiui palaipsniui jąišvis nustota vartoti, o kai kuriose kultūrose ji net virto keiksmažodžiu — pernelyg nešvankiu, kad kas tartų padorioje draugijoje.

Ilgainiui tąvienąsąvokąpakeitė visa virtinė specialiai pritaikytų žodžių. Dėl to žmonės bent jau liovėsi beprasmiškai ginčijęsi paprasčiausiai nesusišnekėdami ir išvengė aibės nesusipratimų, praeityje sukeldavusių bene devyniasdešimt procentų visų konfliktų.

Įasmenintas Dievas, kartais dar vadinamas Vienatiniu Dievu, buvo įvardytas Alfa. Tai buvo hipotetinė esybė, neva nuolat stebėjusi kasdienio gyvenimo reikalus, — kiekvieną žmogų, kiek vieną.gyvūną\ — apdovanodavusi geruosius, bausdama prasikaltėlius, paprastai — miglotai nusakomoje pomirtinėje egzistencijoje. Alfa buvo garbinamas, jam meldžiamasi, jo vardu atliekami sudėtingi religiniai ritualai, jo garbei statomos didžiulės bažnyčios…

O dar buvo Dievas, sukūręs Visatą — o po to gal kartais ir pasižvalgydavęs po ją, o gal ir visiškai jąužmiršęs. Šis vadinamas Omega. Kai galų gale baigė mėsinėti Dievą, filosofai jau buvo sunaudoję visas dvidešimt ar panašiai senovės graikų abėcėlės raidžių, tačiau šiam rytui mums iki soties pakaks ir Alfos bei Omegos. Drįstu tvirtinti, kad sudėjus draugėn visą laiką, kurį žmonės užtruko aptarinėdami vieną ir kitą, išeitų ne mažiau dešimties milij ardų metų.

Alfa buvo visapusiškai susisaistęs su religija, ir tai lėmė jo žlugimą. Galbūt jis taip ir būtų sėkmingai gyvavęs iki pat Žemės žūties, jei tarpusavyje nuolat besiniaujančios religijos būtų palikusios vienos kitas ramybėj. Bet šito jos niekaip negalėjo, kadangi kiekviena tvirtino, neva tik ji skelbianti Vienintelę TikrąjąTiesą. Taigi, varžovus trūks plyš reikėjo sutrypti — kas reiškė siekį iš naikinti ne tik visas kitas religijas, bet dar ir savo pačių tikėjimo atskalūnus.

Savaime aišku, aš viską smarkiai supaprastinu; dori vyrai ir moterys dažnai peržengdavo savo tikėjimo ribas, be to, visai tikėtina, kad ankstyvosiose žmonių bendruomenėse religija buvo būtina. Be antgamtinės, elgesio normas diktuojančios viršenybės žmonės gal net nebūtų sugebėję rasti bendros kalbos, gal net nebūtų susiklostę jokie ryšiai už savosios genties ribų. Tik tada, kai apsižiojo pernelyg daug valdžios, kai ją iš vidaus pagraužė privilegijos, religija iš esmės tapo griaunamąja jėga, ir viską, ką ji buvo nuveikusi gero, užgožė dar didesnis jos pridarytas blogis.

Tikiuosi, tu niekada nesi girdėjusi apie Inkviziciją, raganų medžioklę ar džihadą. Kažin, ar patikėtum, kad netgi kosminiame amžiuje kai kuriose tautose tebegyvavo kraugeriški papročiai: pavyzdžiui, vis dar buvo galima teisėtai žudyti vaikus už tai, kad jų tėvai persimesdavo į kokiąnors atskilusią, kitaip sakant eretiškąto paties šalyje pripažįstamo Alfos pasekėjų bendruomenę? Atrodai priblokšta, bet žinok: tokie, o ir kur kas blogesni dalykai vyko nuolat, netgi tais laikais, kai mūsų protėviai pradėjo grįsti kelią į Saulės sistemą.