Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Kokia yra sielvarto prasmė? Ar jis atlieka kokiąnors biologinę funkciją?

Kaip keista: aš pats niekad rimtai nesusimąsčiau apie tai! Galima įsivaizduoti mąstančių būtybių rases, funkcionuojančias be jokių sutrikimų, bet savo mirusiuosius prisimenančias be jokių emocijų — jeigu išvis prisimenančias. Šitokia visuomenė būtų absoliučiai nežmogiška, bet tikriausiai ne mažiau gyvybinga nei Žemės termitų ar skruzdžių bendruomenės.

Ar sielvartas gali būti atsitiktinis — galbūt net patologinis — šalutinis produktas meilės, kuri savo ruožtu tikrai atlieka ypač svarbią, esminę biologinę funkciją? Kokia keista, netgi gluminanti mintis. Vis dėlto ne kas kita, o jausmai ir daro mus žmonėmis; argi kas jų atsisakytų, net ir žinodamas, jog kiekviena nauja meilė savaime yra įkaitė negailestingų smurtautojų dvynių — Laiko ir Likimo — naguose?

Su ja mudu neretai kalbėdavomės apie tave, Evelina. Ji niekaip neįstengė suprasti, kaip vyras visągyvenimągali mylėti vieną vienintelę moterį, o jąpraradęs — neieškoti kitos. Kartąbandžiau jąpaerzinti primindamas, jog tarp lasų ištikimybė — toks pat retas reiškinys kaip ir pavydas; ji atsakė, esąjie tik išlošę, prarasdami ir viena, ir kita.

Mane kviečia — luotas jau laukia. Atėjo metas atsisveikinti ir su Talasa — amžiams. O ir tavo atvaizdas, brangioji, po truputį pradėjo blukti. Kad ir kaip sėkmingai aš sugebu dalyti patarimus kitiems, visgi pats tikriausiai per ilgai laikausi įsikibęs savojo sielvarto, o tai kažin ar gerai tavo atminimui.

Talasa padėjo man išgyti. Dabar aš jau galiu labiau džiaugtis išvis tave pažinęs, nei gedėti tave praradęs.

Mane užvaldė keista ramybė. Pirmąsyk pajutau, kad pradedu iš tiesų suprasti savo senųjų bičiulių budistų Abejingumo pasauliui sąvoką — galbūt netgi Nirvanos…

O jeigu man nelemta pabusti Sagane Du — ką gi, tebūnie taip. Čia aš savo darbąatlikau — ir jaučiuosi visiškai patenkintas.

Trimaranas pasiekė jūržolių plausto kraštą prieš pat vidurnaktį; Brantas nuleido inkarą į trisdešimties metrų gylį. Auštant ketino paleisti pirmuosius žvalgybinius rutuliukus — ir prižiūrėti juos tol, kol Skorpvilį nuo Pietinės salos atskirs patikimai suręsta tvora. O kol barjeras dar nepradėtas statyti, jis įdėmiai stebėsiąs povandeninįjudėjimąvisomis kryptimis. Jei skorpionai aptiks vieną žvalgybinių rutuliukų ir parsitemps laimikį namo, — ką gi, juo geriau. Mažasis šnipas ir toliau sėkmingai veiks, neabejotinai perdavinėdamas netgi daugiau svarbios informacijos, nei jos surenka atviroje jūroje.

Dabar jau nebebuvo kas darą: liko tik tysoti švelniai siūbuojančioje valtyje ir klausytis Tarnos radijo transliuojamos muzikos, šiąnakt — neįprastai prislopintos. Protarpiais muzika nutrūkavo: įsiterpdavo pranešimas ar koks palinkėjimas, ar eilėraštis, skirtas svečių garbei. Vargu ar tąnaktį išvis kas nors miegojo bet kurioje saloje; kažin, probėgšmais šmėkštelėjo Mirisai, kokios mintys dabar turėtų sūkuriuoti Ouveno Flečerio galvoje? Jo ir kitų jo bendrų tremtinių, visam likusiam gyvenimui nublokštų į svetimąpasaulį. Pastarąjį kartąji matė juos iš Šiaurinės salos transliuojamoje laidoje — jie toli gražu neatrodė nelaimingi, veikiau priešingai, ir linksmai aptarinėjo vietines verslo galimybes.

Brantas gulėjo taip tykiai, kad ji būtų pamaniusi jį užmigus, jei jis nebūtų vis dar taip pat stipriai spaudęs jos rankos delne juodu gulėjo greta vienas kito ir žvelgė į žvaigždes. Brantas pasikeitė — gal netgi labiau nei ji. Dabar jis jau nebebuvo toks nekantrus, tapo santūresnis. O kas užvis geriausia, jis jau pripažino gimsiantį kūdikį — tokiais žodžiais, kad jų švelnumas išspaudė jai ašarą: „Jis turės du tėčius”.

Tarnos radijas jau pradėjo galutinį ir nelabai reikalingą atgalinį skaičiavimą — neminint senovinių įrašų, tokio niekad gyvenime nebuvo girdėjęs nė vienas lasas. Kažin, ar mes išvis kąnors pamatysime? — pagalvojo Mirisa. Juk „Magelanas” — priešingoje planetos pusėje, pakibęs pačiame zenite virš plyno vandenyno. Nuo jo mus skiria visos planetos masė…

— …nulis… — dar spėjo ištarti Tarnos radijas — ir jo balsąakimoju nustelbė balto triukšmo riaumojimas. Brantas tiestelėjo ran kąprie garso reguliavimo rankenėlės ir, vos spėjo jąpasukti, persprogo visas dangus.

Kur tik pažvelgsi, visur užsiliepsnojo horizontas. Švytėjimas vienodai tvieskė visose pusėse — šiaurėje, pietuose, rytuose, vakaruose. Iš vandenyno pliūptelėję ilgi liepsnos liežuviai šoko kone iki dangaus, mirguliuodami tokia pašvaiste, kokios Talasai dar niekad neteko regėti — ir jau niekad nebeteks išvysti.

Reginys kerėjo grožiu, bet drauge ir stingdė kraujągyslose. Tik dabar Mirisa suprato, kodėl „Magelanas” buvo perstumtas į kitąpasaulio pusę. Vis dėlto tai, kąjie matė, buvo ne paties kvantinio variklio pliūpsniai, o iš jo nutekančios liekamosios energijos, absorbuojamos jonosferoje, taigi nepridarančios jokios žalos. Lorenas andai bandė kažkąnelabai suprantamai aiškinti apie supererdvės smūgio bangas, čia pat pridurdamas, jog šio reiškinio kaip reikiant neperprato netgi kvantinio variklio kūrėjai.

Kažin, šmėstelėjo dar viena mintis, kąapie šituos dangaus fejerverkus mano skorpionai? Juk bent šioks toks šio šėlsmo violetinių bei ultravioletinių spindulių pėdsakas neišvengiamai turėjo prasiskverbti net į giliausias jūros dumblių girių glūdumas ir nušviesti povandeninių miestų gatveles.

Galbūt jai taip tik pasirodė, tačiau įvairiaspalviai, žaižaruojantys spinduliai, sudarantys visąpasaulįjuosiančiąšviesos karūną, tarsi ir ėmė lėtai slinkti dangumi. Jų energijos šaltinis palengva didino greitį — prieš amžiams palikdamas Talasą, laivas greitėdamas tebeskriejo vis labiau platėjančia jos orbita. Praslinko nemažai minučių, kol Mirisa įsitikino, kad akys tikrai jos neapgaudinėja, per tą laiką ir švytėjimo intensyvumas spėjo pastebimai prislopti.

Staiga švytintis žiedas užgeso. Vėl prabudo Tarnos radijas; pranešėjas kalbėjo gerokai pridusęs:

— …viskas vyksta kaip numatyta… laivas šiuo metu keičia kryptį… vėliau dar sulauksime šviesos fejerverkų, tik jau ne tokių įspūdingų… visi pradiniai laivo atsitraukimo nuo planetos etapai vyks kitoje jos pusėje, bet mes dar išvysime „Magelaną” ir tiesiogiai — po trijų dienų, kai jis bus beišskriejąs iš sistemos…

Mirisa beveik nė negirdėjo radijo tarškėjimo — ji žvelgė į dangų, kuriame neskubriai vėl žiebėsi žvaigždės — žvaigždės, į kurias ji niekad nebegalės žiūrėti neprisimindama Loreno. Šiąakimirką ją apleido bet kokie jausmai — jeigu dar ir liko ašarų, jos ištrykš vėliau. Ji jautė ją apglėbusias Branto rankas ir mėgavosi jo artumu kosminės vienatvės akivaizdoje. Taip, tai tas žmogus, kuriam ji priklauso visa, ir jos širdis jau niekad nebesuplazdės kam nors kitam. Tik dabar Mirisa galų gale suprato: nors ir mylėjo Loreną už jo jėgą, Brantąji mylėjo kaip tik už silpnumą.

Lik sveikas, Lorenai, be garso sukuždėjo jos lūpos, ir būk laimingas tame kitame pasaulyje, kurį tu ir tavo vaikai iškovosite žmonijai. Tačiau bent retkarčiais prisimink ir mane — tą, kuriąsutikęs pakeliui iš Žemės, palikai per tris šimtus metų už nugaros.

Negrabiai, bet švelniai glostydamas jai plaukus, Brantas stengėsi sugraibyti paguodos žodžių, nors ir suprato, kad dabar tyla padės užvis geriausiai. Jis nejautė jokio pergalės džiaugsmo — nors Mirisa vėl visiškai priklausė jam, vis dėlto andainykštis nerūpestingas jų ryšys negrįžtamai nugarmėjo praeitin. Brantas žinojo, kad iki pat gyvenimo pabaigos tarp jų protarpiais vis šmėkščios Loreno šešėlis — šmėkla žmogaus, kuris nebus nė diena pasenęs, kai iš jų jau bus likę tik vėjyje sūkuriuojančios dulkės.