Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Taip, jis buvo beveik lygiai tokio pat amžiaus kaip Kumaras. Auksinis veidas žvelgė į juos per tūkstantmečius ir per šviesmečius — veidas jauno dievo, šalnos pakąsto pačiame žydėjime. Tas veidas dvelkė galia ir pasitikėjimu savimi, tačiau jam stigo arogancijos ir žiaurumo, kuriuos neišvengiamai būtų įrėžę metai, kurių jam taip ir nebuvo skirta nugyventi.

— Kodėl jis čia? — paklausė Mirisa, nors ir nujautė atsakymą.

— Šis simbolis atrodė ypač tinkamas. Egiptiečiai tikėjo, kad, jei atliks atitinkamas ceremonijas, jų mirusieji gyvens ir toliau kažkokiame pomirtiniame pasaulyje. Savaime aišku, tai gryni prietarai — bet mes čia pavertėme juos realybe.

Tačiau ne taip, kaip būčiau norėjusi aš, liūdnai pagalvojo Mirisa. Žvelgiant į tas gagato juodumo karaliausvaiko akis, žiūrinčias į ją iš blizgančio aukso kaukės, sunku buvo patikėti, kad tai tik nuostabus meno kūrinys, o ne gyvas žmogus.

Mirisa niekaip nevaliojo atplėšti akių nuo to ramaus, ir vis vien hipnotizuojančio žvilgsnio, įveikusio nesuskaičiuojamus šimtmečius. Ji dar sykį ištiesė ranką ir paglostė auksinį skruostą. Vertingasis metalas netikėtai priminė jai vienąPirmojo Nusileidimo Archyvuose aptiktą eilėraštį — tąsyk ji paleido kompiuterinę paieškos programą, vildamasi senų laikų literatūroje rasti paguodos žodžių. Dauguma iš šimtų jai pateiktų eilučių nėmaž nepadėjo, bet šios (Autorius nežinomas —? 1800–2100) tiko kuo puikiausiai:

Švytėdami jie sugrįžta į žmonių monetų kalyklą Vaikinai, kurie žus šlovės viršūnėje ir niekad nepasens.

Lorenas kantriai laukė, kol Mirisa susidoros su užplūdusiomis mintimis. Paskui į kone neįžiūrimą plyšelį greta tos mirties kaukės įkišo kortelę, ir apskritos durys be garso atsivėrė.

Rūbinė, gausiai prikabinta kailinių, ervėlaivyje atrodė labai jau kaip ne čia pakliuvusi, tačiau Mirisa jautė, kad šilto apdaro tikrai prireiks. Temperatūra jau dabar gerokai krito; nuo neįprasto šalčio Mirisąkrėtė drebulys.

Lorenas padėjo jai įsirangyti į termoizoliacinį kostiumą — kas nulinės gravitacijos sąlygomis nebuvo taip lengva — ir juodu drauge nuplaukė prie matinio stiklo skritulio, įtaisyto tolimojoje ankštos rūbinės sienoje. Kristalinis liukas atsiknojo tarsi atvožiamas laikrodžio stikliukas, ir iš vidaus sūkuriuodamas siūbtelėjo gūsis tokio šalčio, kokio Mirisa ne tik niekad nebuvo patyrusi, bet negalėjo net įsivaizduoti. Šąlančiame ore kaipmat susitelkė perregimos drėgmės sruogelės ir ėmė šokti aplinkui lyg balzgani vaiduokliai. Mirisa dirstelėjo į Lorenątarsi sakydama: „Juk turbūt nesitiki, kad aš lįsiu ten\”

Jis drąsindamas suspaudė jai rankąir patikino: — Nesibaimink, kostiumas patikimai tave saugos, o veidas nustos jautęs šaltį jau po kelių minučių.

Ji nelabai norėjo patikėti, bet netrukus įsitikino, kad jis sakė tiesą. Baimingai įslinkusi paskui jį pro liuką, iš pradžių net kvėpuodama labai atsargiai, netrukus ji gerokai nustebo suvokusi, kad potyriai anaiptol nėra nemalonūs. Iš tikrųjų ji net pajuto, kaip kraujas ėmė sparčiau tekėti gyslomis — ir pirmą kartą suprato, kodėl žmonės savo valia ryždavosi keliauti į Poliarinius Zemės regionus.

Kaip tik ten atsidūrusi ji jautėsi ir pati — nebuvo sunku tai įsivaizduoti: jai atrodė, kad sklendžia per sustingusią, sniego baltumo visatą. Aplink jąžaižaravo koriai, kurie visai galėjo būti iš ledo, sudaryti iš tūkstančių šešiakampių narelių. Visa tai šiek tiek priminė gerokai sumažintą „Magelano” skydo versiją— tik čia detalės buvo vos metro skersmens, be to, visas jas jungė draugėn pluoštai vamzdelių ir vielos raizginiai.

Vadinasi, visi jie čia, visi miega šaltuoju miegu — šimtai tūkstančių kolonistų, kuriems Žemė tikrąja žodžio prasme vis dar tebebuvo vakarykščios dienos prisiminimas. Kažin, dingtelėjo jai, ką jie sapnuoja, nepasiekę nė pusiaukelės tame penkis šimtus metų trunkančiame miege? Ar smegenys išvis pajėgios kurti sapnus šitoje blausioje niekieno žemėje tarp gyvybės ir mirties? Lorenas sakė, kad ne, bet argi gali būti visiškai tikras?

Mirisai įrašuose teko matyti, kaip avilio viduje savo paslaptingais reikalais knibžda bitės; dabar, sekdama paskui Loreną, rankomis kabindamasi įturėklus, besikryžiuojančius milžiniško korio paviršiuje, ir ji pasijuto tarsi kokia žmogaus pavidalo bitė. Su nesvarumo būkle ji spėjo kuo puikiausiai apsiprasti, nebekamavo ir gildanti žvarba. Tiesą sakant, ji išvis beveik nebejautė savo kūno, o protarpiais vis tekdavo save patikinti, jog visa tai ne sapnas, iš kurio ji netrukus pabusianti.

Prie korių narelių nebuvo jokių lentelių su vardais — tik kodas iš raidžių bei skaičių; Lorenas nė akimirkos nesudvejojęs pasuko prie H354. Vos jam palietus mygtuką, šešiakampis metalo ir stiklo konteineris slystelėjo pirmyn ant sustumiamų bėgių, ir Mirisa išvydo jame miegančią moterį.

Ji nebuvo graži — nors neteisinga mėginti perprasti grožį moters, stokojančios galvą supančių plaukų puošmenos. O jos odos spalva buvo tokia, kokios Mirisa kaip gyva nebuvo regėjusi — ir kokia, ji žinojo, jau buvo tapusi retenybe Zemėje: tokia neapsa komai juoda, kai Mirisai pasidingojo, jog įžiūri melsvąatspalvį. Ir dar ji buvo tokia tobula, kad Mirisą smilktelėjo pavydo dūris; jos sąmonėje akimirkai šmėkštelėjo regėjimas: du susipynę kūnai, vienas — iš juodmedžio, kitas — iš dramblio kaulo; ji jau žinojo, kad šis vaizdinys persekios ją visą likusį gyvenimą.

Ji dar kartąpažvelgė įmiegančios moters veidą. Netgi šimtmečiams nurimęs, jis vis vien spinduliavo ryžtąbei protą. Kažin, ar mudvi galėtume susidraugauti? — pagalvojo Mirisa. Vargu mes pernelyg panašios.

Vadinasi, tu ir esi Kitani, tu gabeni į žvaigždes pirmąjį Loreno kūdikį. Bet ar tikrai jis bus pirmas — juk gims keliais šimtais metų vėliau nei manasis… Nesvarbu, pirmas ar antras — linkiu jums abiem kuo geriausios kloties…

Kai paskui juos užsivėrė kristalinės angos durys, Mirisa vis dar jautėsi sustingusi — bet ne vien nuo šalčio. Lorenas švelniai stumčiodamas padėjo jai nusigauti koridoriumi atgal — iki Sargybinio.

Dar vieną kartą Mirisa pirštais švelniai perbraukė tą nemirtingo auksinio vaiko veidą. Ir net krūptelėjo — akimirką jai pasidingojo, jog šis šiltas. Bet tuoj pat ji suprato, kad tai jos pačios kūnas dar ne visai prisitaikė prie normalios temperatūros.

Kūnas, ji žinojo, atšils per kelias minutes, bet kažin kiek laiko truks, kol ištirps ledas, sukaustęs širdį?

Štai ir paskutinis kartas; prieš nugrimzdamas į patį ilgiausią miegą, daugiau nebekalbėsiu su tavimi, Evelina. Aš vis dar Talasoje, tačiau jau po kelių minučių luotas, nugabensiantis mane į „Magelaną”, atsiplėš nuo planetos paviršiaus; aš jau nebeturiu ką veikti — ir neturėsiu tol, kol po trijų šimtų metų vėl nusileisime planetos paviršiuje…

Mane apėmė toks gilus liūdesys — kątik atsisveikinau su pačia brangiausia iš visų sutiktų čia bičiulių, Mirisa Leonidas. Įsivaizduoju, kaip būtum su ja susidraugavusi tu! Ko gero, ji — pati protingiausia iš visų, su kuriais susipažinau Talasoje; mudu dažnai sėdėdavome drauge ir šnekučiuodavomės — nors, baiminuosi, mūsų pokalbiai dažnai virsdavo begaliniais mano monologais, dėl kokių tu man neretai priekaištaudavai… Savaime aišku, ji paklausė manęs apie Dievą, tačiau turbūt pats įžvalgiausias jos klausimas buvo tas, į kurį aš taip ir nesugebėjau atsakyti.

Netrukus po to, kai žuvo jos mylimas jaunėlis brolis, ji manęs paklausė: