Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

003. AR NEREIKĖTŲ PAŽADINTI KELETO MIEGANČIŲJŲ ATSTOVŲ IR PAKLAUSTI JŲ NUOMONĖS?

004. AR NEREIKĖTŲ PIRMIAUSIA PASITEIRAUTI, KĄ APIE TAI MANO LASAI? JUK TAI JŲ PASAULIS.

Visiškai slaptai ir bešališkai kompiuteris įrašinėjo ir numeravo tarybos narių įvedinėjamą informaciją. Per du tūkstančius metų niekas taip ir nesugebėjo išrasti geresnio būdo išklausyti visų grupės narių nuomonę ir išsiaiškinti bendrąpožiūrį. Visi vyrai ir moterys, tiek laive, tiek Talasoje, siuntė tekstus, maigydami septynis mažytės, vienai rankai skirtos klaviatūros mygtukus. Tikriausiai pirmasis kiekvieno vaiko išmokstamas įgūdis ir buvo sugebėjimas net nesusimąstant suspaudyti bet kokią reikalingą kombinaciją.

Lorenas apžvelgė susirinkusiuosius ir vos nešyptelėjo išvydęs, jog kone visi rankas laiko taip, kad kiti matytųjas abi. Nė viename veide jis taip ir nepastebėjo tos tipiškos atsiribojimo išraiškos, akivaizdžiai bylojančios, kad paslėpta klaviatūra kam nors vogčiomis siunčiamas slaptas pranešimas. Vis dėlto dauguma dalyvaujančiųjų gyvai šnekėjosi tarpusavyje.

015. O KĄ PASAKYTUMĖTE APIE KOMPROMISĄ? GALBŪT KAI KURIE IŠ MŪSŲ NORĖTŲ PASILIKTI. O LAIVAS GALĖTŲ KELIAUTI TOLIAU.

Kaldoras vėl pabarbeno pirštais, prašydamas dėmesio.

— Tokio varianto mes net neaptarinėjame, — pasakė. — Vis dėlto pasiūlymas užfiksuotas.

— Atsakau į klausimą nulis nulis du, — prašneko kapitonas Bėjus, tik paskutinę akimirką spėjęs prisiminti, jog prieš kalbant dera sulaukti, kol pirmininkas linktelėjimu suteiks jam žodį. — Procentų skaičius — devyniasdešimt aštuoni. Nelabai nustebčiau sužinojęs, kad mūsų galimybės pasiekti SaganąDu viršija tikimybę, jog Šiaurinė arba Pietinė sala liks virš vandens.

021. NEMININT KRAKANO, PRIEŠ KURĮ ŠIAIP AR TAIP LABAI NEPASISPARDYSI, LASAI STOKOJA PROGŲ BET KOKIAM RIMTESNIAM JĖGŲ IŠBANDYMUI. GAL VERTĖTŲ VIENĄ KITĄ JIEMS PALIKTI? KNR.

KNR — tai galėtų būti… kas? Na žinoma, Kingslis Rasmusenas. Akivaizdu: jis visiškai netrokšta likti inkognito. Jis viešai išsakė mintį, kuri vienomis ar kitomis aplinkybėmis dingtelėjo beveikvisiems.

022. MES JAU PASIŪLĖME JIEMS PAMĖGINTI ATSTATYTI TOLIMOJO KOSMOSO ANTENĄ KRAKANE, KAD GALĖTŲ PALAIKYTI RYŠĮ SU MUMIS. RMM.

023. ŠIS DARBAS — NE DAUGIAU NEI DEŠIMČIAI METŲ. KNR.

— Ponai, — kiek nekantriai įsiterpė Kaldoras. — Nukrypome nuo temos.

Kažin, ar galėčiau kuo nors prisidėti ir aš? — pagalvojo Lorenas. Ne, į šituos debatus man verčiau nesikišti; aš matau pernelyg daug argumentų ir už, ir prieš. Anksčiau ar vėliau turėsiu pasirinkti tarp pareigos ir asmeninės laimės. Bet dar ne dabar. Kol kas dar ne…

— Labai keista, — pareiškė Kaldoras po to, kai ekrane ištisas dvi minutes nebepasirodė naujų įrašų. — Nejaugi niekas nebenori pasisakyti tokia svarbia tema?

Jis viltingai luktelėjo dar minutę.

— Kągi, gerai. Galbūt norėsite pratęsti diskusijas neoficialiai. Balsavimo kol kas neskelbsime, bet per artimiausias keturiasdešimt aštuonias valandas galite pranešti savo nuomonę įprastu būdu. Ačiū visiems už dėmesį.

Jis dirstelėjo į kapitoną Bėjų, kuris atsistojo taip skubriai, kad plika akimi buvo matyti: jam akmuo nuo širdies nusirito.

— Ačiū, daktare Kaldorai. Laivo tarybos susirinkimą skelbiu baigtą.

Čia pat jis sunerimęs vėl dirstelėjo į Kaldorą: šis spitrijosi į displėjaus ekraną taip, tarsi būtų tik kąjį pastebėjęs.

— Ar gerai jaučiatės, daktare?

— Atleiskite, kapitone… man viskas gerai. Tiesiog kątik prisiminiau kai ką svarbaus, štai ir viskas.

Iš tikrųjų taip ir buvo. Bene tūkstantąjį kartą Kaldoras sužavėtas nusistebėjo neperprantamais pasąmonės vingių labirintais.

Į klausimąjam atsakė punktas ekrane Nr. 021. „Lasai stokoja progų bet kokiam rimtesniam jėgų išbandymui.”

Dabar jis jau suprato, kodėl jam prisisapnavo Kilimandžaras.

Atleisk, Evelina, jau senokai su tavimi nesikalbėjau. Ar tai reiškia, kad tavo atvaizdas mano atmintyje vis labiau tirpsta, nes vis daugiau ir daugiau mano dėmesio bei energijos pasiglemžia ateitis?

Tikriausiai taip ir yra, ir, mąstant logiškai, aš turėčiau tuo tik džiaugtis. Pernelyg ilgai laikytis įsikibus praeities — ligos požymis, pati dažnai man tai primindavai. Tačiau širdies gilumoje aš vis dar negaliu susitaikyti su šia karčia tiesa.

Tiek daug įvykių nutiko per pastarąsias kelias savaites. Laive pasireiškė tai, ką aš pavadinau „Baunčio” sindromu”. Šito reikėjo laukti — tiesa, iš tikrųjų lyg ir numatėme, bet vis nuleisdavome juokais. O dabar tai jau rimta, nors kol kas — dar ne pernelyg rimta. Viliuosi.

Kai kurie įgulos nariai panoro likti Talasoje — kas galėtų dėl to juos kaltinti? — ir atvirai tai pripažįsta. Savo ruožtu kiti nori užbaigti čia pačiąmisiją ir apie Saganą Du išvis užmiršti. Nežinome kiek šita grupuotė stipri, kadangi į viešumą jie kol kas neišlenda.

Praslinkus keturiasdešimt aštuonioms valandoms po tarybos susirinkimo, visi balsavome — už ar prieš. Nors balsavimas buvo slaptas, aš nežinau, kiek patikimi jo rezultatai. Šimtas penkiasdešimt vienas pasisakė už tai, kad kelionę tęstume, šeši — už tai, kad užbaigtume misijąčia, keturi susilaikė.

Kapitonas Bėjus liko patenkintas. Jis neabejoja, kad situacija valdoma, bet kai kurių atsargumo priemonių vis tiek ketina imtis. Puikiai supranta, kad, kuo ilgiau užsibūsime čia, tuo stipresnį jausime spaudimą išvis niekur nebekeliauti. Kapitonas nesuka sau galvos dėl vieno kito galimo dezertyro — „Jei patys nenori likti su mumis, man jie juo labiau nereikalingi”, — štai kąpasakė jis pats. Tačiau jam nerimą kelią tai, kad nepasitenkinimu gali užsikrėsti ir kiti įgulos nariai.

Taigi, jis spartina skydo montavimo darbus. Dabar, kai sistema jau visiškai automatizuota ir veikia be priekaištų, bandysime per dienąpakelti ne vieną snieguolę, o dvi. Jeigu šis planas išdegs, išvykti galėsime jau po keturių mėnesių. Ši žinia kol kas dar nepaskelbta. Tikiuosi, sužinoję naujienas, niekas neims prieštarauti — nei naujieji talasiečiai, nei kas nors kitas.

O dabar noriu papasakoti tau apie dar vieną dalyką, kuris galbūt visai nesvarbus, bet mane tiesiog pakerėjo. Ar prisimeni, kaip, vos susipažinę, mudu mėgdavome skaityti vienas kitam balsu? Nuostabus būdas patirti, kaip iš tiesų gyveno ir mąstė žmonės prieš tūkstančius metų — tais laikais, kai dar neegzistavo nei sensorinės technologijos, nei netgi vaizdo įrašinėjimo technika…

Kartątu man skaitei — sąmoningai aš dabar visiškai to nebeprisiminiau — istorijąapie didžiulį kalną Afiikoje keistu pavadinimu — Kilimandžaras. Susiradau šį kūrinį laivo archyve — ir pagaliau supratau, kodėl Kilimandžaras neduoda man ramybės.

Atrodo, aukštai kalno šlaite, ten, kur jį dengia amžini sniegynai, buvo ola. O toje oloje kažkas aptiko sušalusį didžiulės medžiotojos katės — leopardo — kūną. Tai buvo tikras galvosūkis: niekas negalėjo suprasti, kąleopardas veikė tokiame aukštyje, taip toli nuo įprastų medžioklės plotų.

Žinai, Evelina, aš visuomet didžiavausi — daugelis žmonių va dindavo tai paprasčiausia tuštybe! — savosios nuojautos galiomis. Štai ir dabar man atrodo, jog čia pasireiškė kažkas panašaus.

Jau ne vieną, o bent kelis kartus stambus ir galingas jūrų gyvūnas buvo aptiktas gana toli nuo savo gyvenamųjų plotų. Pastaruoju metu vienąpavyko sugauti — tai kažkokios rušies milžiniškas vėžiagyvis, šiek tiek panašus į jūrų skorpioną, neatmenamais laikais gyvenusį Žemėje.