Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Mes nežinome, ar jie sugeba mąstyti, gali būti, kad šis klausimas išvis beprasmis. Tačiau nekelia abejonių, kad jie — visuomeniški padarai, gyvenantys gerai organizuotomis bendruomenėmis, naudojasi ir primityviomis technologijomis — nors tai jau gal pernelyg stipriai pasakyta. Kiek rodo ligšioliniai mūsų stebėjimai, jų sugebėjimai vargu ar pranoksta bičių, skruzdžių ar termitų, tačiau jų veiklos mastas visai visai kitoks ir gana įspūdingas.

Kas užvis svarbiausia, jie jau aptiko metalą— tiesa, kol kas naudoja jį vien papuošalams, o ir gauti jo gali tik tiek, kiek pasivagia iš lasų. Taip jie padarė jau kelis kartus.

Nelabai seniai vienas skorpionas kanalu atropojo į patį mūsų šaldymo įmonės centrą. Iš pradžių naiviai spėjome, kad jis galbūt ieškojo maisto. Tačiau maisto tikrai netrūksta ir ten, iš kur jis atkeliavo — tai yra už gerų penkiasdešimties kilometrų.

Man iš tiesų smalsu, ką skorpionas veikė šitaip toli nuo namų; širdis jaučia, kad atsakymas į šį klausimą lasams gali būti labai svarbus.

Kažin, ar pavyks jį sužinoti anksčiau, nei man teks nugrimzti į ilgąjį miegą, pakeliui į SaganąDu?

Vos įžengęs į prezidento Faradaino kabinetą, kapitonas Bėjus išsyk suprato, jog kažkas negerai.

Paprastai Edgaras Faradainas be skrupulų kreipdavosi į jį vardu ir tučtuojau ištraukdavo vyno grafiną. Bet šįsyk nebuvo jokio „Sirdarai” ir jokio vyno — gerai dar, kad pasiūlė svečiui atsisėsti.

— Mane kątik pasiekė tam tikros gluminančios žinios, kapitone Bėjau. Jeigu neprieštarausite, norėčiau, kad prie mūsų prisidėtų ir ministras pirmininkas. Negirdėta neregėta: iki šiol, kalbėdamas su kapitonu, prezidentas niekad šitaip negriebdavo jaučio už ragų — kad ir kokiu reikalu norėtų pasikalbėti — be to, kapitonui dar nė karto neteko prezidento kabinete susitikti su ministru pirmininku.

— Tokiu atveju, pone prezidente, gal aš savo ruožtu galėčiau pasikviesti ambasadorių Kaldorą?

Prezidentas dvejojo vos akimirką, paskui skubiai atsakė: „Žinoma”. Kapitonas lengviau atsiduso išvydęs tarsi ir šmėkštelėjusią šypseną — tarsi diplomatinio mandagumo reikalavimų pripažinimą. Svečius valia pranokti rangu — bet tik ne skaičiumi.

Ministras pirmininkas Bergmanas, ką kapitonas Bėjus puikiai žinojo, buvo tikroji, sosto šešėlyje slypinti planetos valdžia. Ministro pirmininko užnugarį rėmė kabinetas, o savo ruožtu šį Džefersono Marko 3 Konstitucija. Šitokia valdžios sistema sklandžiai veikė jau kelis šimtmečius, bet kapitonąBėjų kamavo negera nuojauta, jog ateina esminių pokyčių metas.

Kaldoras buvo skubiai išvaduotas nuo ponios Faradain dėmesio — ši mėgino pasinaudoti juo kaip bandomuoju triušiu, turinčiu įvertinti jos sumanymus, kaip pakeisti prezidento rūmų apdailą. Po kelių akimirkų prisistatė ir ministras pirmininkas, kaip visuomet užsimaukšlinęs ant veido neperprantamą išraišką.

Kai visi susėdo, prezidentas sunėrė ant krūtinės rankas, atsilošė prašmatniame sukamame krėsle ir kaltinančiu žvilgsniu nudelbė svečius.

— Kapitone Bėjau, daktare Kaldorai — mus pasiekė tam tikros žinios, sukėlusios nemaža nerimo. Tad labai norėtume iš pirmų lūpų išgirsti, ar esama bent kiek tiesos pranešimuose, neva jūs ketinate užbaigti savo kelionę čia — o ne Sagane Du.

Kapitonui Bėjui išsyk smarkiai atlėgo, bet tąpat akimirkąjis smarkiai suirzo. Po šimts, matyt, saugumo sistema gerokai skylėta — o jis taip vylėsi, kad lasai niekada nesužinos nei apie peticįją, nei apie laivo tarybos pasitarimą. Nors šito tikėtis, ko gero, buvo per daug.

— Pone prezidente, pone ministre pirmininke, jeigu jus pasiekė šitokie gandai, užtikrinu, kad jie visiškai neteisingi. Kaip jūs manote, kodėl mes kasdien keliame į orbitą šešis šimtus tonų ledo ir iš naujo montuojame skydą? Argi mes šitaip vargtume, jeigu ketintume likti čia?

— Gal irne. Tačiaujei dėl kokiųnors priežasčių netikėtai pa keitėte planus, tikriausiai nenutrauksite darbų, kad nesukeltumėte mums įtarimų.

Toks staigus atkirtis valandėlei pribloškė kapitoną — pasirodo, jis gerokai neįvertino šitų tokių draugiškų žmonių. Bet netrukus suprato, kad jie, pasitelkę savo kompiuterius, reikia manyti, jau išanalizavo visas akivaizdžias tikimybes.

— Gal ir jūsų tiesa. Bet štai kąnorėčiau pasakyti: — kol kas ši informacija konfidenciali, viešai ji dar nepaskelbta — mes ketiname padvigubinti ledo luistų kėlimo į orbitą tempus, kad greičiau užbaigtume montuoti skydą. Taigi, ne tik neketiname pasilikti čia, bet netgi mėginsime išvykti anksčiau numatyto laiko. Vyliausi pranešiąs tai jums kur kas malonesnėmis aplinkybėmis.

Netgi ministras pirmininkas neįstengė visiškai nuslėpti nuostabos, savo ruožtu prezidentas net nebandė. Nelaukdamas, kol jie atsitokės, kapitonas Bėjus smogė dar vieną smūgį:

— Pone prezidente, iš jūsų pusės būtų sąžininga, jeigu atskleistumėte, kokios priežastys paakino jus sviesti tokį kaltinimą. Kaip mes, to nežinodami, jį paneigsime?

Prezidentas sužiuro įministrąpirmininką. Ministras pirmininkas pažvelgė į svečius.

— Bijau, kad tai niekaip neįmanoma. Tuo pačiu mes atskleistume ir mūsų informacijos šaltinį.

— Vadinasi, padėtis be išeities. Mes niekaip nesugebėsime jums įrodyti, jog tikrai išvykstame — tuo įsitikinsite nebent patys, kai mes iš tikrųjų išvyksime; pagal naująjį grafiką — po šimto trisdešimties dienų.

Stojo ganėtinai gūdi tyla; ją suardė Kaldoras, pusbalsiu ištaręs:

— Ar galėčiau trumpai šnektelėti su kapitonu akis į akį?

— Žinoma.

Jie pasišalino, ir prezidentas, pasinaudojęs proga, paklausė ministro pirmininko:

— Ar jis sako tiesą?

— Kaldoras tikrai nemeluos, galvą guldau. Bet gali būti ir taip, kad jis ne viskąžino.

Pratęsti pokalbio jie nesuspėjo — tuojau pat pas savo kaltintojus grįžo antrosios pusės atstovai.

— Pone prezidente, — iškart prašneko kapitonas, — mudviejų su daktaru Kaldoru nuomonės sutapo: privalome kai ką jums pasakyti. Vylėmės, kad pavyks tai nutylėti, mat visa tai nedaro mums garbės, be to, mums atrodė, kad viską pavyko sklandžiai sutvarkyti. Vis dėlto gali būti ir taip, kad mes klystame, o tokiu atveju mums, ko gero, prireiks jūsų pagalbos.

Jis trumpai nupasakojo apie tarybos pasitarimą, išdėstė tarybos sušaukimą lėmusius įvykius ir užbaigė tokiais žodžiais:

— Jeigu pageidaujate, aš pasiruošęs tuojau pat parodyti jums susirinkimo įrašą. Mes neturime ką slėpti.

— Šito visiškai nereikia, Sirdarai. — Plika akimi buvo matyti, koks didžiulis akmuo nusirito prezidentui nuo širdies. Vis dėlto ministras pirmininkas vis dar atrodė susirūpinęs.

— Eee… valandėlę, pone prezidente! Vis dėlto mes dar negalime lengva ranka numoti į gautus pranešimus. Kaip prisimenate, skambėjo labai jau įtikinamai.

— Esu tikras, kapitonas sugebės viskąpaaiškinti.

— Bet tik tuomet, jeigu atskleisite, ką sužinojote.

Vėl stojo tyla. Galų gale prezidentas pasuko prie grafino su vynu.

— Pirmiausia reikėtų išgerti, — linksmai pareiškė. — O jau paskui papasakosiu, kaip mes apie tai sužinojome.

41. Intymūs pašnekesiai

Viskas klostosi pakankamai sklandžiai, tikino save Ouvenas Flečeris. Žinoma, balsavimo rezultatai jį kiek nuvylė, nors jis ir abejojo, ar jie tikrai tiksliai atspindi laive sklandančias nuotaikas. Šiaip ar taip, juk jis pats dviem iš savo bičiulių suokalbininkų liepė balsuoti „prieš” — dėl viso pikto, tam atvejui, jei staiga paaiškėtų, koks kol kas dar silpnas Naujųjų talasiečių judėjimas.