Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

O ką pasakys Brantas? Kaip sureaguos jis? Ką gi, tai — tik dar viena iš daugybės problemų, su kuriomis dar tik teks susidurti.

Aš myliu tave, Brantai, sukuždėjo ji. Norėsiu, kad sugrįžtum. Ir antrasis vaikas, kurį pagimdysiu, bus tavo.

Tačiau pirmasis — ne.

Kaip keista, galvojo Ouvenas Flečeris, aš vadinuosi tokiu pat vardu kaip ir vienas pačių garsiausių visų laikų maištininkų! Kažin, ar įmanoma, kad aš — jo ainis? Nagi, paskaičiuokime. Pitkerno saloje jie išsilaipino daugiau nei prieš du tūkstančius metų… taigi, kad būtų paprasčiau, sakykime — per tą laikąnugyveno šimtas kartų…

Flečeris naiviai didžiavosi savo sugebėjimais skaičiuoti mintinai — nors ir visiškai paprasti, šie apskaičiavimai pritrenkdavo daugelį žmonių ir padarydavo jiems įspūdį, mat jau ne vieną šimtmetį žmogus, prireikus sudėti du ir du, kibdavo maigyti klavišus. Flečeris nepatingėjo įsiminti keletą logaritmų bei matematinių konstantų ir neretai pasitelkdavo juos skaičiuodamas — dėl to jo atliekami veiksmai tapdavo tik dar slėpiningesni tiems, kurie nenutuokdavo, kaip tai padaroma. Savaime aišku, jis rinkdavosi tik tokius pavyzdžius, su kokiais žinodavo susidorosiąs, be to, nelabai kam ir šaudavo į galvą tikrinti, ar teisingas jo gautas atsakymas…

Šimtas kartų… vadinasi, du šimtai jo paties protėvių. Dviejų logaritmas — nulis kablelis trys nulis vienas nulis… vadinasi, paėmus du šimtus — trisdešimt kablelis vienas… Dievulėliau! Išeina milijonas milijonų milijonų milijonų milijonų milijonų žmonių! Ne, kažkur bus įsivėlusi klaida — šitiek žmonių Žemėje išvis negyveno, net jei suskaičiuotum visus, nuo paties pirmojo, dar iš istorijos apyaušrio, iki paties paskutinio… bet galų gale vis vien išeina taip, kad žmonijos genealoginio medžio šakos beviltiškai susiraizgiusios… per šimtąkartųjos turėjo susipinti taip, kad dabar bet kurį gali susieti giminystės ryšiais su bet kuriuo kitu… tiesa, tikriausiai niekad negalėsiu to įrodyti, bet tikrai turėčiau būti tiesioginis Kristiano Flečerio palikuonis… ir ne vieną, o daugybę kartų…

Visa tai labai įdomu, tarė jis sau išjungdamas displėjų — senoviniai įrašai, mirgėję ekrane, tuojau pat užgeso. Tačiau aš — ne maištininkas. Aš esu… esu… peticijos įteikėjas — ir mano reikalavimas visiškai pagrįstas. Karlas, Randžitas, Bobas — visi sutinka su mano nuomone… Verneris dar abejoja, bet jis tikrai mūsų neišduos. Kaip gaila, kad negalime pasišnekėti su kitais Sabromis, negalime parodyti jiems to nuostabaus pasaulio, kurį aptikome, kol jie miegojo…

O tuo tarpu reikėtų atsakyti į kapitono laišką…

Kapitonas Bėjus netruko įsitikinti, kad jam vis sunkiau tvarkyti kasdienius laivo reikalus, nežinant nei kas, nei kiek iš jo tarnautojų ar įgulos narių kreipėsi į jį anoniminiu laivo tinklo ryšiu. Norint įvesti į jį informacįją, visai nereikėjo registruotis, taigi, atsekti anoniminio laiško autorių buvo visiškai neįmanoma. Konfidencialumo faktorių kaip stabilizuojantį visuomenės mechanizmą į ryšių tinklą specialiai įdiegė tie jau kadai išmirę genijai, kurie ir projektavo „Magelaną”. Kapitonas pabandė atsargiai užsiminti apie autorystės nustatymo galimybes savo vyriausiajam ryšių inžinieriui, tačiau trečiojo rango kapitonas Roklinas atrodė toks priblokštas, kad kapitonas net nebemėgino plėtoti šios temos.

Taigi, dabar jis be paliovos įdėmiu žvilgsniu tyrinėjo veidus, atkreipdavo dėmesį į menkiausius išraiškos pokyčius, klausėsi balso intonacijų — ir iš paskutiniųjų stengėsi elgtis taip, tarytum nieko nebūtų atsitikę. O juk galėjo būti, kad jis pernelyg jautriai sureagavo į tą laišką — galbūt iš tikrųjų nieko rimto neatsitiko. Vis dėlto kapitonas baiminosi, kad sėkla galėjo kristi į patręštą dirvą, tad neišvengiamai sudygs ir vis labiau augs su kiekviena diena, kol laivas skries Talasos orbitoje.

Atsakymas, kurį jis išsiuntė iškart po ano pasitarimo su Malina ir Kaldoru, buvo pakankamai drungnas:

Siuntėjas: KAPITONAS

Gavėjas: ANONIMAS

Atsakydamas įjūsųnedatuotąkreipimąsi, patvirtinu, kad visiškai neprieštarauju aptarti jūsų pasiūlytą temą laivo tinkle arba oficialioje laivo taryboje.

Iš tikrųjų jis tam nepritarė, dar ir kaip — priešinosi visa savo esybe. Beveik pusę sąmoningo savo gyvenimo jis ruošėsi užsikrauti siaubingą atsakomybę — pergabenti milijonąžmoniųkosmine erdve šimto dvidešimt penkių šviesmečių atstumu. Tai buvo jam skirta misija; jeigu žodis „šventas” jam išvis ką nors reikštų, būtent juo jis nedvejodamas apibūdintų savo užduotį. Priversti jį atsisakyti šio tikslo galėtųnebent nepataisomai rimtas laivo gedimas, neįtikėtina žinia, jog Sagano Du saulė netrukus irgi virs Nova — arba kas nors dar baisiau.

O tuo tarpu kelias jam liko tik vienas. Kapitonas suprato, kokių turįs imtis veiksmų. Panašu, kad jo įgula — lygiai kaip ir Blajaus vyrai! — baigia pamiršti, kas yra drausmė, o išglebo — tai jau tikrai. Užgriuvusi cunamio banga šiek tiek apgadino ledo įmonę — ir ką gi? Remonto darbai užtruko dvigubai ilgiau, nei tikėtasi. Ir tokie atvejai jau tapo veikiau taisykle nei išimtimi, lėtėjo visas laivo gyvenimo tempas. Pats metas vėl kartą kitą pliaukštelėti botagu.

— Džoana, — jis išsikvietė savo sekretorę, esančią trisdešimčia tūkstančių kilometrų žemiau jo. — Man skubiai reikia ataskaitos apie skydo surinkimo darbus. Ir dar. Pasakyk kapitonui Malinai, kad norėčiau aptarti ledo luistų kėlimo į orbitą grafiką.

Jis nežinojo, ar techniškai įmanoma užkelti į orbitą daugiau nei vieną snieguolę per dieną. Tačiau pabandyti juk galima.

Leitenantas Hortonas buvo pakankamai smagus pašnekovas, bet kai elektrofuzijos srovėmis galiausiai pavyko sulipdyti sutrupintus jo kaulus, Lorenas tik džiaugėsi jo atsikratęs. Iki menkiausių, galų gale per gerklę išlindusių smulkmenųjis jau žinojo, kaip atsitiko, kad jaunasis inžinierius susiuostė su Šiaurinės salos žavių pašėlusių vyrukų gauja, kuriems antras didžiausias malonumas gyvenime buvo lakstymas vertikaliomis bangomis banglentėmis su miniatiūriniais hidrovarikliukais. Ne be nuostolių savam kūnui Hortonas netrukus patyrė, jog ši pramoga netgi dar pavojingesnė, nei atrodė iš pažiūros.

— Tiesą sakant, nustebinai, — nutaikęs progą kartą įsiterpė Lorenas į ganėtinai pikantiškąpasakojimą. — Būčiau galėjęs drąsiai tvirtinti, kad tu — devyniasdešimčia procentų heteroseksualus.

— Devyniasdešimt dviem — tai įrašyta mano byloje, — linksmai atsakė Hortonas. — Bet kitąsyk visai neprošal patikrinti, kaip iš tiesų esi sukalibruotas.

Leitenantas kalbėjo pusiau rimtai. Kažkur buvo girdėjęs, jog šimtaprocentiniai grynuoliai pasitaikydavo taip retai, kad juos ir derėjo laikyti nukrypimu nuo normos. Kažin, ar pats iš tikrųįų tuo tikėjo, tačiau tomis itin retomis progomis, kai išvis apie tai susimąstydavo, jis pajusdavo šiokį tokį nerimo šešėlį.

Galiausiai Lorenas ligoninėje liko vienas ir net įtikino seselę lasę, kad nuolatinė priežiūra jam visai nebūtina — ar bent jau nepageidautina per kasdienius Mirisos apsilankymus. Laivo gydytoja, kuri, kaip ir dauguma medikų, kartais sugebėdavo būti gluminančiai atvira, rėžė jam be jokių užuolankų:

— Praeis dar viena savaitė, kol visiškai atsigausi. Tad jeigu jau tau būtinai reikia mylėtis, pasirūpink, kad visą darbą nudirbtųji.

Savaime aišku, jis sulaukdavo ir daugybės kitų lankytojų. Dauguma jų jį džiugino — išskyrus du.