Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Pavojus nuskęsti jam negrėsė — nuo to saugojo gelbėjimosi liemenė. Jątik reikėjo pripūsti — tačiau kur prapuolė pūtimo svertas? Lorenas pirštais ėmė karštligiškai grabalioti tinklelį, kuriuo buvo susijuosęs. Nepaisant viso pasiryžimo, jįpersmelkė ledinis šaltis, bet netrukus jis užčiuopė metalinį strypelį. Šis judėjo visiškai lengvai, ir Lorenui akmuo nuo širdies nusirito pajutus, kaip glėbyje jį suspaudžia pampstanti gelbėjimosi liemenė.

Dabar didžiausiąpavojųkėlė pati „Kalipso”, jei sumanytųužvirsti tiesiai jam ant galvos. Kurgi prasmego tas laivas?

Laivas buvo gerokai per arti, kad šitame kunkuliuojančiame vandenyje pasijustum saugiai; denio kabinos dalis buvo panirusi į vandenį. Vis dėlto įgula, kad ir kaip keista, regis, visa tebebuvo laive. Jie netgi jau rodė pirštais į Loreną, kažkas ruošėsi mesti jam gelbėjimo diržą.

Vandenyje plaukiojo baisybė šiukšlių: kėdės, dėžės, aparatūros nuolaužos; palengva grimzdo ir rogės, iš pažeistos plūdrumo pūslės žerdamos burbuliukų spiečius. Tikiuosi, šitąaparatą jiems dar pavyks išgelbėti, dingtelėjo Lorenui. O jeigu ne, šis žygis bus kainavęs labai jau brangiai — tikriausiai turės praeiti dar daug laiko, kol vėl galėsime leistis tyrinėti skorpionų. Lorenas pajuto, kad didžiuojasi savimi: šitokiomis aplinkybėmis dar sugeba ramiai ir blaiviai vertinti situacįją!

Kažkas brūkštelėjo jam per dešiniąjąkoją; instinktyviu judesiu Lorenas pabandė nuspirti tą kažką šalin. Nors prisilietimas nemaloniai nubruožė odą, vis tik žmogus labiau suirzo nei išsigando. Jis saugiai plūduriavo vandens paviršiuje, milžinė banga jau praplūdo pro šalį, tad nieko nė nebegali atsitikti.

Lorenas spirtelėjo dar kartą— šįsyk jau atsargiau. Ir tuo pat metu pajuto, jog kažkas bando apraizgyti ir kairiąją koją. Ir da bar tai buvo jau ne šiaip prisilietimas: nepaisant plūdrios gelbėjimosi liemenės, galažin kokie pančiai tempte tempė jį gelmėn.

Štai tada Loreną Lorensoną užgriuvo jau tikros panikos pliūpsnis — staiga jis prisiminė uostinėjančius milžino polipo ūselius. Vis dėlto padaro ataugos neabejotinai turėjo būti minkštos, mėsingos — o čia jį pančiojo viela ar metalinė virvė. Na žinoma! Jį gramzdino iš skęstančių rogių nusidriekęs optinio pluošto kabelis!

Gal Lorenui dar ir būtų pavykę išsikapanoti, jei nebūtų gurktelėjęs gerokai vandens — jįužliejo netikėtai siūbtelėjusi banga. Springdamas, kosėdamas jis bandė pravalyti plaučius, tuo pat metu iš paskutiniųjų spurdėdamas, stengdamasis išsivaduoti iš kabelio raizgų.

Dar valandėlė, ir gyvybiškai svarbi riba tarp oro ir vandens — tarp gyvenimo ir mirties — atsidūrė beveik per metrą virš galvos; šitaip arti, bet jos pasiekti jis nebegalėjo.

Šitokią akimirką žmogus nebegalvoja apie nieką kita — tik apie išsigelbėjimą. Lorenas nepatyrė jokių praeities vaizdų blyksnių, jokio apgailestavimo dėl buvusiojo gyvenimo; nešmėkštelėjo nė menkiausia mintis netgi apie Mirisą.

Kai suvokė, kad viskas baigta, jis nepajuto baimės. Paskutinis sąmoningas jo pojūtis buvo kartėlio kupinas įsiūtis: tik pamanykite, jis įveikė penkiasdešimt šviesmečių vien tam, kad čia susilauktų tokio negarbingo, tokio banalaus galo.

Šitaip Lorenas Lorensonas mirė antrąkartą— šiltoje Talasos jūros seklumoje. Jis taip ir nepasimokė iš praeities — tąsyk, prieš du šimtus metų, mirti pirmąkartąbuvo kur kas lengviau.

Nors kapitonas Sirdaras Bėjus būtų kategoriškai paneigęs turįs organizme bent lašelį prietaringumo, vis dėlto kas kartą, kai viskas klostydavosi pernelyg sklandžiai, jį imdavo graužti nerimas. Iki pat šiol visa kas Talasoje ėjosi taip sėkmingai, kad net sunku patikėti, įvykių eiga pranoko net optimistiškiausius planus. Ledo skydo konstravimo darbai vyko tiksliai pagal grafiką, o tokių problemų, kurias vertėtų bent paminėti, ir išvis nepasitaikė.

Bet štai dabar ir užgriuvo — vos per dvidešimt keturias valandas…

Savaime suprantama, viskas galėjo būti dar žymiai blogiau. Trečiojo rango kapitonui Lorensonui neapsakomai pasisekė — tiktai to vaikinuko dėka (reiktų pagalvoti, kaip jam atsidėkojus…) Pasak medikų, išsisukti pavyko tik per plauką. Dar minutė kita ir smegenys būtų jau nebegrįžtamai pažeistos.

Suirzęs, kad leido dėmesiui nuklysti į šalį nuo svarbiausios problemos, kapitonas dar sykį perskaitė laišką, kurį jau mokėjo atmintinai:

LAIVO TINKLAS:

DATA NENURODYTA, LAIKAS NENURODYTAS

GAVĖJAS: KAPITONAS

SIUNTĖJAS: ANONIMAS

Pone,

mūsų grupė norime pateikti jums štai šį pasiūlymą, kurį raginame kuo rimčiausiai apsvarstyti. Siūlome mūsųmisijąužbaigti čia, Talasoje. Šitaip būtų realizuoti visi misijos tikslai, išvengiant papildomų pavojų, kurie mums grėstų, jei tęstume kelionę į Saganą Du.

Mes labai gerai suprantame, kad, priėmus mūsų pasiūlymą, iškiltų tam tikrų problemų su vietiniais gyventojais, tačiau manome, kad mūsų turimos technologijos padėtų jas nesunkiai išspręsti — ypač tektoninės inžinerijos įranga, kurios dėka įmanoma ženkliai padidinti planetos sausumos plotą. Remdamiesi laivo Nuostatais, 14 skyrius, 24 paragrafas (a), pagarbiai prašome kaip įmanoma skubiau sušaukti laivo susirinkimą ir aptarti šį klausimą.

— Na, kapitone Malina? Ambasadoriau Kaldorai? Ką manote?

Abu erdvių, bet visiškai paprastai apstatytų kapitono apartamentų svečiai tik susižvalgė. Tada Kaldoras vos pastebimai linktelėjo kapitono padėjėjui, ir patvirtino savo nenorą kalbėti pirmas, lėtai, su malonumu gurkštelėdamas nuostabaus Talasos vyno, kuriuo juos aprūpino čiabuviai. Kapitono padėjėjas Malina, kuris su mechanizmais susikalbėdavo kur kas lengviau nei su žmonėmis, nusiminęs dėbtelėjo į spausdintą lapelį.

— Na, parašyta bent jau labai mandagiai.

— To ir reikėjo tikėtis, — nekantriai atšovė kapitonas Bėjus. Ar bent nujaučiate, kas galėjo šį laišką atsiųsti?

— Net nenumanau. Atmetus mus tris, bijau, lieka šimtas penkiasdešimt aštuoni įtariamieji.

— Šimtas penkiasdešimt septyni, — įsiterpė Kaldoras. — Trečiojo rango kapitonas Lorensonas turi nepriekaištingą alibi. Jis tuo metu buvo miręs.

— Ką gi, įtariamųjų ratas susiaurėjo, bet ne taip jau ir ženkliai, — kapitonas prisivertė šyptelėti. — Ar gali pasiūlyti kokiąnors prielaidą, daktare?

O kaipgi, žinoma, pagalvojo Kaldoras. Kadaise pragyvenau Marse ištisus dvejus ilgus jo metus. Tad jei reikėtų lažintis, drąsiai statyčiau už Sabras. Ir vis dėlto tai — tik nuojauta, gal aš ir klystu…

— Kol kas dar ne, kapitone. Tačiau pasidairysiu, pašniukštinėsiu… irjei kąnors aptiksiu, tuoj pat jums pranešiu — kiek tai bus įmanoma.

Abu laivo vadai kuo puikiausiai jį suprato. Eidamas patarėjo pareigas, Mozė Kaldoras iš tiesų net nebuvo pavaldus kapitonui. „Magelane” jis buvo lyg ir savotiškas kunigasnuodėmklausys.

— Tikiuosi, daktare Kaldorai, iš tiesų ir praneši — jei tave pasieks informacija, galinti sukelti pavojų visai mūsų misijai.

Kaldoras sudvejojo, bet paskui linktelėjo. Jis nuoširdžiai vylėsi, kad jam neiškils tradicinė nuodėmklausio dilema: ta, kurią išgyvena kunigas, išklausęs išpažintį žudiko, dar tik planuojančio įvykdyti žmogžudystę.

Ne kažin kiek tos pagalbos, rūgščiai susiraukęs pagalvojo kapitonas. Vis dėlto šitais dviem vyrais pasitikiu besąlygiškai turiu juk su kuo nors pasišnekėti… net jei galutinį sprendimą vis vien teks priimti pačiam.