Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Lorenas matė, ką kalbantysis turi omeny. Laibi kamienai apačioje baigėsi šaknų tankumynu — šios raizgėsi aplink uolienų atodangas įsikibdamos taip tvirtai, kad augalų neįstengė išrauti jokios audros ar vandenyno paviršiaus srovės. Atrodo, palyginimas su mišku sausumoje būsiąs netgi dar tikslesnis, nei atrodė iš pradžių.

Robotas žvalgybininkas labai atsargiai skverbėsi gilyn į povandeninį mišką, kabelį vilkdamas iš paskos. Atrodė, kad pavojus įsipainioti į susivijusius, gyvatiškus, įnematomąpaviršiųtįstančius kamienus tikrai negresia — milžinai augalai stiebėsi gana atokiai vienas nuo kito. Tiesą sakant, net galima pamanyti, kad juos kažkas tyčia šitaip…

Mokslininkai, stebintys vaizdąmonitoriaus ekrane, neįtikėtiną tiesą suvokė vos akimirka vėliau nei Lorenas.

— O, Krakenas… — sukuždėjo vienas jų. — Juk tai — anaiptol ne šiaip sau miškas… Tai… tai… plantacijal

Save jie vadino Sabromis — pasiskolino vardą tų pirmeivių, kurie prieš pusantro tūkstančio metų prisijaukino kone tokias pat laukines ir priešiškas teritorijas Žemėje.

Vienu atžvilgiu Marso Sabroms dar pasisekė — jiems bent jau neteko susidurti su žmogiškaisiais priešais, vien tik su nepaprastai nuožmiu klimatu, neįtikėtinai reta atmosfera ir visame planetos paviršiuje siaučiančiomis smėlio audromis. Visus šiuos sunkumus pavyko įveikti; jie mėgdavo tvirtinti ne šiaip išgyvenę, o plačiai pasklidę. Šis posakis tebuvo viena iš daugybės iš Žemės pasiskolintų citatų, bet arši marsiečių nepriklausomybė retai leisdavo jiems tai pripažinti.

Daugiau nei tūkstantį metų jie gyveno saldžios iliuzijos — kone religijos — šešėlyje. Ir šis įsitikinimas, panašiai kaip bet kuri kita religija, iš esmės paveikė jų visuomenę — suteikė tikslų, siekiančių gerokai toliau už juos pačius, o jų gyvenimas įgijo prasmę.

Iki pat tų laikų, kai tiksliais apskaičiavimais buvo įrodyta priešingai, jie tikėjo — ar, mažų mažiausiai, vylėsi — jog Marsui pavyks išvengti Žemės lemties. Žinoma, veikiausiai tik per plauką — papildomas nuotolis negalėjo padėti niekuo daugiau, nebent penkiasdešimčia procentų sumažinti radiaciją— tačiau marsiečiai puoselėjo viltis, kad šito galbūt pakaks. Kilometrų storio senovinių ledynų sluoksnio sergstimi, jie vylėsi išgyvensią ir tada, kai Žemės žmogui išgyventi neliks nė menkiausios galimybės. Vaizduotė nunešė juos netgi taip toli, kad buvo kuriamos teorijos nors jomis iš tiesų tikėjo nebent vienas kitas romantikas — neva ištirpusios poliarinio ledo kepurės galbūt vėl užpildys vandeniu kadai išdžiūvusių vandenynų duburius. O jau tada ir atmosfera galbūt taps tokia tanki, kad žmonės galės laisvai vaikščioti atvirame ore, apsirūpinę tik paprasčiausia kvėpavimo įranga bei šilumą sulaikančiais kostiumais…

Šios giliai įsišaknijusios viltys gyvavo ilgai, tačiau negailestingi apskaičiavimai galų gale jas palaidojo. Kad ir kokie patyrę ar nagingi būtų Sabros, kad ir kiek pastangų įdėtų, savo jėgomis išsigelbėti jiems nepavyks. Jiems lemta pražūti drauge su protėvių pasauliu, kurį jie kitąsyk demonstratyviai, kad ir apsimestinai, niekino už ištižimą.

Vis dėlto dabar, tiesiog po „Magelanu”, plytėjo planeta, įkūnijanti visas paskutiniųjų Marso kolonistų kartų viltis bei svajones. Kaskart, kai Ouvenas Flečeris pažvelgdavo žemyn įtyvuliuojančius beribius Talasos vandenynus, jo galvoje įkyriai sudundėdavo viena vienintelė mintis.

Žvaigždžių zondų duomenimis Saganas Du labai jau smarkiai priminė Marsą — kaip tik dėl to pats Flečeris bei keletas jo tėvynainių ir buvo pakviesti į šiąkelionę. Tačiau kuriems galams po trijų šimtų metų ir už septyniasdešimt penkių šviesmečių iš naujo pradėti niekad nesibaigsiantį mūšį, jei Pergalė laukia čia pat tiesiog pati prašosi į rankas…

Flečerio jau nebetenkino sumanymas paprasčiausiai sprukti iš laivo — pernelyg daug ko jis tuomet netektų. Žinoma, pasislėpti Talasoje nebūtų labai sunku, bet kaip pasijustų jis pats, kai „Magelanas” išskristų, drauge išsigabendamas ir paskutiniuosius jo jaunystės draugus bei pažįstamus?

Dvylika Sabrų tebemiegojo užšaldyti hibernacinėje kameroje. Su dviem iš penkių pabudusių Flečeris pabandė atsargiai šnektelėti — ir susilaukė palankaus atsako. O jeigu jam pritars ir kiti du, tai neabejotinai reikš, kad jų penketas turi teisę kalbėti ir tuzino miegančiųjų vardu.

„Magelanas” savo kelionę į žvaigždes privalo užbaigti čia, Talasoje.

Neskubriu dvidešimties kilometrų per valandą greičiu atgal į Tarnąplaukiančioje „Kalipso” beveik niekas nesišnekėjo; visi skendėjo savose mintyje, mąstydami apie reginius, matytus jūros dugne, ir apie tai, kąjie reiškia. Lorenas vis dar tebesėdėjo atsiribojęs nuo išorinio pasaulio; jis taip ir nenusiėmė povandeninio vaizdo akinių — dar ir dar kartąperžiūrinėjo rogių kamerų užfiksuotus nugrimzdusio miško tyrinėjimus.

Verpdamas optinio pluošto kabelį tarsi koks mechaninis voras, robotas lėtai slinko tarp milžiniškų kamienų, kurie tik dėl nepaprasto ilgumo atrodė liauni, nors iš tikrųjų buvo storesni už žmogaus kūną. Dabar jau buvo visiškai akivaizdu, kad jie susodinti lygiais tarpais vienodomis eilėmis, tad niekas pernelyg nenustebo, kai robotas pasiekė aiškų, tarsi nurėžtą miško pakraštį. O čia savojoje povandeninių džiunglių stovyklavietėje, bruzdėjo skorpionai.

Tyrinėtojai išties pasielgė išmintingai, taip ir neįjungę žibintų: gelmių gyventojai net neįtarė, kad, vos per kelis metrus jiems virš galvų beveik visiškoje tamsoje plūduriuoja tylus stebėtojas. Lorenui teko matyti vaizdo įrašų, su užfiksuota skruzdžių, bičių, termitų veikla — ją labai priminė ir tai, kąjis išvydo skorpionų buveinėje. Iš pirmo žvilgsnio sunku buvo patikėti, jog šitokia sudėtinga organizacija gali funkcionuoti be veiksmus kontroliuojančio proto — ir vis dėlto skorpionų elgesys galėjo būti visiškai instinktyvus kaip ir tų kadaise Žemėje bendruomenėmis gyvenusių vabzdžių.

Keletas skorpionų prižiūrėjo didžiulius kamienus, tįstančius aukštyn, iki pat paviršiaus, kur siurbė gelmėje net nematomos saulės spindulius; kiti šmirinėjo jūros dugnu, nešini akmenimis, lapais ir — taip, kad ir grubaus darbo, bet neabejotinai — tinklais bei krepšiais. Vadinasi, skorpionai gebėjo gamintis bent šiokius tokius įnagius, bet netgi ir tai dar neįrodė jų gebėjimo mąstyti. Kai kurie paukščiai suka lizdus, netgi kur kas sudėtingesnius už tuos negrabius skorpionų įnagius, akivaizdžiai sunarstytus iš visa kur esančių jūros dumblių stiebų ar šakelių.

Jaučiuosi tarsi koks ateivis iš kosmoso tolybių, pagalvojo Lorenas, įsitaisęs virš Akmens amžiaus kaimelio Žemėje tais laikais, kai žmogus dar žengė tik pirmuosius žingsnius žemdirbystėje. Ar iš tokio stebėjimo ateivis sugebėtų tinkamai įvertinti žmogaus mąstymo galimybes? O gal ir jo nuosprendis būtų toks pat: vien tik instinktu pagrįsta veikla?

Zondas vis giliau slinko į skorpionų gyvenvietę; iš visų pusių jąsupančio miško netgi nebesimatė, nors artimiausieji kamienai negalėjo likti toliau nei už penkiasdešimties metrų. Maždaug tuo metu kažkuris šiauriečių plokštininkas leptelėjo pavadinimą, kuris prilipo taip, kad vėliau buvo vartojamas netgi mokslinėse ataskaitose: „Centrinis Skorpvilis”.

Paieškojus tikslesnio apibūdinimo, šiąpovandeninę teritoriją tikriausiai reikėtų vadinti gyvenamąja, o drauge — ir darbo zona. Per visą atvirą plotą vingiavo gal penkių metrų aukščio uolienų atodanga; jos paviršius buvo išvarpytas gausybe tamsių skylių kaip tik tokio didumo, kad tilptų įlįsti skorpionas. Nors šie urveliai žiojėjo išmėtyti be jokios tvarkos, vis dėlto buvo tokio vienodo dydžio, kad natūrali jų kilmė kėlė rimtų abejonių, o ir visa uola labai jau priminė kažkokio keistuolio architekto projektuotągyvenamąjįnamą.