Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Galbūt toji apyrankė — rangą nurodantis ženklas?

Ypatingo kruopštumo reikalaujančiame leitenanto Ouveno Flečerio darbe nuolat pasitaikydavo ilgų pertraukų, per kurias, neturėdamas ko nusitverti, jis imdavo mąstyti. Tiesą sakant, laiko tokiems apmąstymams jam kliuvo netgi gerokai per daug.

Jis buvo tarytum žvejys, lėtai ant ritės vyniojantis neįtikėtino tvirtumo valą su užkibusiu šešis šimtus tonų sveriančiu laimikiu. Kartąper dienąžemyn, į Talasos paviršių, nuskriedavo automatiškai reguliuojamas čiūmpamasis zondas, paskui save velkantis lyną, išsirangantį sudėtinga, trisdešimties tūkstančių kilometrų ilgio spirale. Zondas automatiškai prisitvirtindavo prie laukiančio krovinio, o paskui, kruopščiai viskąpatikrinus, prasidėdavo kėlimo procesas.

Sudėtingiausi momentai būdavo pati proceso pradžia, kai snieguolę reikėdavo iškelti iš šaldymo įmonės, ir pabaiga, kai ji priartėdavo prie „Magelano” — milžinišką ledo šešiakampį reikėjo sustabdyti vos per kilometrąnuo paties laivo. Snieguolės kelionė aukštyn prasidėdavo vidurnaktį; atstumą nuo Tarnos iki stacionarios orbitos, kurioje stovėjo „Magelanas”, ledo luistas įveikdavo kiek mažiau nei per šešias valandas.

Kadangi ledo pristatymo ir surinkimo metu „Magelanas” būdavo saulėtoje planetos pusėje, visų pirmiausia reikėjo pasirūpinti šešėliu, kad nuožmūs Talasos saulės spinduliai neištirpintų brangiojo krovinio ir neišsklaidytų jo kosminėje erdvėje. Patikimai pridengus snieguolę skydu, saugančiu nuo bet kokių spindulių, darbo imdavosi robotai teleoperatoriai, naguotomis žnyplėmis nulaupantys šilumos nepraleidžiančiąplėvelę, į kurią supakuotas ledo luistas keliaudavo orbiton.

Pašalinus apsauginį sluoksnį, reikėdavo atplėšti keliamąjį lopšį ir siųsti jį atgal žemyn — gabenti kito krovinio. Retkarčiais milžiniška metalinė plokštė, forma primenanti šešiakampį prikaistuvio dangtį, sukurptąkažkokio kuoktelėjusio virėjo, prišaldavo prie ledo, tad, norint jąišlaisvinti, reikėdavo prilipusius plotus pakaitinti kruopščiai reguliuojamu šilumos kiekiu. Galų gale idealiai taisyklingos geometrinės formos ledo lytis nejudėdama pakibdavo per šimtą metrų nuo „Magelano” — o čia ir prasidėdavo pati kebliausia darbo dalis. Šešių šimtų tonų ledo masė ir nesvarumo sąlygos buvo toks derinys, su kuriuo savo protu neįstengtų susidoroti joks žmogus; vien tik kompiuteriai galėjo vadovauti darbams, nurodyti, kokia kryptimi, kokiu stiprumu ir kuriuo metu stumtelėti dirbtinį ledkalnį, kad šis sklandžiai stotų į savo vietą. Vis dėlto visada likdavo tikimybė, jog atsitiks kokia avarija ar iškils nenumatyta problema, pranokstanti net paties sumaniausio roboto galimybes — dėl to Flečeriui ir teko budėti. Tiesa, iki šiol įsikišti jam neprireikė, bet, jeigu taip atsitiktų, jis tam pasiruošęs.

Aš, tarė jis sau, dalyvauju lipdant milžinišką ledo korį. Pirmasis korio sluoksnis buvo jau beveik baigtas — liko sumontuoti dar du. Jei neįvyks kokių nelaimingų atsitikimų, visas skydas bus paruoštas per artimiausias šimtą penkiasdešimt dienų. Tada dar reikės išbandyti jį lėto greitėjimo sąlygomis — įsitikinti, kad visi ledo blokai patikimai susilydė į vientisąkonstrukciją. Ir jau tuomet „Magelanas” leisis kelionėn — jo lauks paskutinis žygio į žvaigždes etapas.

Flečeris vis dar sąžiningai dirbo savo darbą — tačiau pasitelkęs tik protą, neįdėdamas širdies. Jo širdį jau pasiglemžė Talasa.

Ouvenas Flečeris gimė Marse — ir šiame nuostabiame, apačioje plytinčiame pasaulyje rado viską, ko taip trūko bergždžioje jo gimtojoje planetoje. Jis savo akimis regėjo, kaip liepsnos praryja daugelio jo protėvių kartų triūsą — tad kuriems galams gaišti dar kelis šimtmečius kelyje ir vėl pradėti viskąiš naujo dar kitame pasaulyje, kai Rojus yra visiškai čia pat?

Ir, žinoma, mergina, laukianti jo Pietinėje saloje…

Jis jau beveik apsisprendė: kai tik ateis lemiama akimirka, nešiąs kudasių iš laivo. Tegul žemiečiai sau keliauja, tegul eikvoja savo jėgas bei sugebėjimus, aižydami negyvas Sagano Du uolas, tegul plūkiasi, galbūt bergždžiai, iki visiško kūno bei sielos išsekimo — tiktai be jo. Ouvenas Flečeris linkėjo jiems visa ko geriausio, neketino ir apleisti savo pareigų, bet tvirtai nutarė: jo namai — čia.

Maždaug tuo pat metu trisdešimčia kilometrų žemiau buvo priimtas kitas lemtingas sprendimas. — Iškeliauju į Šiaurinę salą, — pranešė Brantas Falkoneris. Kurį laiką— Brantui pasirodė, kad labai ilgai — Mirisa gulėjo

tylėdama; galų gale paklausė:

— Kodėl?

Jos balse nebuvo justi nei nuostabos, nei apgailestavimo; taip daug kas spėjo pasikeisti, dingtelėjo jam.

Vis dėlto, anksčiau, nei jis suskubo atsakyti, ji pridūrė:

— Tau ten nepatiks.

— Tikriausiai ten man bus geriau nei čia… kaip čia yra dabar. Tai jau nebe mano namai.

— Čia visada bus tavo namai.

— Kol „Magelanas” vis dar orbitoje — ne.

Mirisa ištiesė ranką į tamsą ir palietė greta gulintį jau visai svetimą žmogų. Šis bent jau nebandė pasitraukti.

— Brantai, — pasakė, — aš tikrai nenorėjau, kad šitaip atsitiktų. Nenorėjo ir Loranas, esu tuo tikra.

— Bet tai nieko nekeičia, argi ne taip? Tiesą sakant, nesuprantu, kątu jame atradai.

Mirisa vos nenusišypsojo. Kažin, pagalvojo, kiek vyrų per visąžmonijos istorijąsakė lygiai tokius pat žodžius — ir kokiai daugybei moterų? O kiek moterų klausė: „Ir ką tu atradaijoje ”.

Į tokį klausimą, savaime suprantama, nebuvo atsakymo; netgi pabandžius ką nors aiškinti, būtų tik dar blogiau. Vis dėlto, vien savo malonumui, Mirisa retsykiais mėgindavo perprasti, kas juodu su Lorenu šitaip pritraukė vienąprie kito tąpat akimirksnį, kai jie pirmąsyk susidūrė žvilgsniais.

Didžiąja dalimi šį nenumaldomąpotraukį lėmė pati paslaptingoji meilės prigimtis, nepasiduodanti jokioms racionalioms analizėms, neįmanoma paaiškinti niekam, neišgyvenančiam tos pačios iliuzijos. Tačiau buvo ir kitų elementų, netgi tokių, kuriuos galima tiksliai įvardyti ir apibūdinti logiškomis sąvokomis. Jas atpažinti, ko gero, net visai naudinga — vieną dieną (kuri ateis netgi pernelyg greitai!) šitokia išmintis galbūt padės ištverti išsiskyrimo akimirką.

Visų pirma, tai buvo ta tragiška pašvaistė, supanti visus žemiečius; Mirisa nenuvertino jos reikšmės, bet, kita vertus, Loreną ji gaubė lygiai tiek pat, kiek ir kitus „Magelano” įgulos narius. Tad kas slypėjo jame, kas buvo ta ypatinga detalė, kuriąji rado jame, o Brante — ne? Vertinant meilužio sugebėjimus, kažin ar kuris nors iš jų smarkiai lenkė antrąjį: galbūt Lorenas turėjo šiek tiek daugiau vaizduotės, o Brantas buvo kiek aistringesnis, bet… ar tik pastarosiomis savaitėmis jo glamonės netapo šiek tiek mechaniškos, šiek tiek atsainios? Šiaip ar taip, šia prasme Mirisa galėjo jaustis visiškai laiminga ir su vienu, ir su kitu. Ne, priežastis ne ta…

O gal ji ieško kažkokio grūdo, kuris išvis neegzistuoja? Ji taip ir neiškapstė jokio atskiro elemento, matyt, susidėjo ištisa savybių puokštė. Ir jos instinktai, veikiantys už sąmoningų apmąstymų aprėpiamos teritorijos, tiesiog susumavo rezultatus — ir paaiškėjo, kad Lorenas keliais taškais lenkia Brantą. Galėjo būti ir šitaip — visiškai paprasta.

Vis dėlto vienu atžvilgiu Lorenas net labai akivaizdžiai lenkė Brantą. Lorenas buvo kupinas veržlumo, kažkokių paskatų veikti, ambicijų — kaip tik tų savybių, kurių nė su žiburiu neaptiksi Talasoje. Be jokios abejonės, kaip tik dėl šių būdo bruožų jis ir tapo vienu išrinktųjų, patekusių į laivą— per šimtmečius, laukiančius jo ateityje, visa tai jam smarkiai pravers.