Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Mano bičiuliai mokslininkai mėgsta kartoti, esą vienas pavyzdys — tai dar anaiptol ne statistika, tad nejučia susimąstau: ar visiškai jokios religijos nebuvimas šioje visuomenėje kąnors įrodo? Taip pat žinoma, jog būsimųjų Talasos gyventojų genofondas buvo atrinktas ypač kruopščiai, siekiant išvengti nepageidaujamų visuomenės charakteringų bruožų — tiek, kiek bus įmanoma. Taip taip, ir pats žinau, kad tik penkiolika žmogaus elgesio modelio procentų lemia genai — tačiau ta, kad ir nedidelė, dalis visgi yra labai svarbi! Atrodo, lasams apskritai svetimos tokios žmogiškosios ydos kaip pavydas, nepakantumas, kerštavimas, pyktis. Nejaugi tai — vien tik kultūrinio poveikio rezultatas?

Kaip aš norėčiau sužinoti, kas ištiko tuos sėklinius laivus, kuriuos dvidešimt šeštame amžiuje į žvaigždes išsiuntė įvairios religinės grupuotės! Mormonų „Sventraščio Arka”, dar — „Pranašo kardas” — jų buvo geras pustuzinis. Kažin, ar bent vienam jųpavyko įkurti koloniją, o jeigu taip — kokiąreikšmę jų sėkmei ar nesėkmei turėjo religija? Galbūt vieną gražią dieną, kai įkursime vietinį ryšių tinklą, ir pavyks išsiaiškinti, kokia lemtis ištiko tuos ankstyvuosius pirmeivius.

Dėl šitokios visuotinės bedievystės lasai gerokai stokoja keiksmažodžių. Jei lasas užsimeta kokį griozdą ant kojos ir skaudžiai nusimuša pirštą, žodžių staiga ima ir pristinga. Ne kažin kiek jiems naudos ir iš tokio mums įprasto kai kurių kūno funkcijųpaminėjimo — tokie dalykai jiems atrodo savaime suprantami ir nekelia jokio pasibjaurėjimo. Daugmaž vienintelis keiksmažodis, vartojamas čia visais atvejais, yra „Krakanas”, o ir tas pats — jau gerokai nuvalkiotas. Vis dėlto tai pakankamai aiškiai byloja, kokį neišdildomą įspūdį čiabuviams paliko vietinio ugnikalnio Krakano išsiveržimas, nors tai įvyko jau prieš keturis šimtus metų. Tikiuosi, dar nutaikysiu progąjį aplankyti.

Iki išvykimo liko dar daugybė mėnesių, bet mintys apie kelionę man jau kelia baimę. Ne, baiminuosi anaiptol ne galimo pavojaus — jeigu kas nors atsitiks laivui, aš juk niekad to nesužinosiu. Man spaudžia širdį tai, jog iškeliavus iš čia, nutrūks dar viena su Zeme siejusi grandis — o tuo pačiu, mano brangiausioji, ir su tavim.

— Prezidentui tai visiškai nepatiks, — ne be pasitenkinimo pareiškė merė Voldron. — Jis iš kailio neriasi, kad tik iškrapštytų jus į Šiaurinę salą.

— Žinau, — atsakė kapitono padėjėjas Malina. — Labai gaila, kad teks jį nuvilti — jis iš tikrųjų stengėsi mums padėti. Tačiau Šiaurinė sala pernelyg uolėta, o vieninteliai mūsų tikslui tinkami pakrantės ruožai jau užimti. Tuo tarpu čia, vos devyni kilometrai nuo Tarnos, esama visiškai apleistos įlankos su nuolaidžiu paplūdimiu — tiesiog ideali vieta.

— Skamba pernelyg jau patraukliai, kad būtų tiesa. O kodėl tas paplūdimys apleistas, Brantai?

— Jis buvo skirtas mangrovių plantacijos projektui. Visi medžiai išmirė — kodėl, šito mes nežinome iki šiol — tačiau niekam neužteko smarvės ten apsikuopti. Vaizdas baisokas, o kvapas dar baisesnis.

— Vadinasi, ten šiaip ar taip ekologinės katastrofos zona! Tad pirmyn, kapitone! Atrodo, ten jūs galite nebent šįtąpataisyti, o ne pakenkti.

— Užtikrinu, kad mūsų įmonė visai neatrodys bjauriai ir nė truputėlio neterš aplinkos. O išvykdami mes, savaime suprantama, ją išmontuosime. Nebent patys norėtumėte, kad paliktume jums.

— Ačiū už pasiūlymą, bet aš smarkiai abejoju, ar mes turėtume kur kasdien panaudoti po kelis šimtus tonų ledo. O tuo tarpu sakykite, kokias paslaugas galėtų suteikti jums Tarna? Turbūt reikės jus apgyvendinti, užtikrinti maitinimą ar transpbrtą? Tik pasakykite, mes su malonumu jums pasitarnausime. Tikriausiai nemažai jūsiškių persikels dirbti čionai? — Tikriausiai apie šimtą. Labai dėkoju jums už svetingumą. Tačiau bijau, kad būtume siaubingi svečiai: mums nuolat reikės tartis su laivu — bet kurią valandą, dieną ir naktį. Taigi, turime laikytis visi drauge — kai tik pasistatysime iš anksto paruoštą surenkamą kaimelį, visi ir įsikursime jame. Atleiskite, jei jums atrodo, kad elgiamės nemandagiai, tačiau tvarkytis kaip nors kitaip būtų tiesiog nepraktiška.

— Tikriausiai jūsųtiesa… — merė atsiduso. Ji jau svarstė, ar nebūtų kaip nors įmanoma apeiti protokolo reikalavimus ir savo namuose vietoj kapitono padėjėjo Malinos apgyvendinti žavingąjį trečiojo rango kapitoną Lorensoną. Ši problema jai atrodė neišsprendžiama, o dabar paaiškėjo, kad ji, deja, iš viso neiškils.

Merė jautėsi tokia nusiminusi, kad kone susigundė paskambinti į Šiaurinę saląpaskutiniajam oficialiam savo partneriui ir pasikviesti jį atostogoms. Tačiau tasai šunsnukis tikriausiai vėl ją atstumtų, o šito ji jau tiesiog nepajėgtų ištverti.

Netgi tada, kai visiškai suseno, Mirisa Leonidas vis dar tiksliai prisiminė tąakimirką, kai jos žvilgsnis užkliuvo už Loreno. Nė apie vieną kitą žmogų ji nebūtų galėjusi pasakyti to paties nė apie vieną, netgi Brantą.

Naujumo įspūdis čia visai niekuo dėtas: prieš susidurdama su Lorenu, Mirisa spėjo susipažinti su keliais kitais vyrais iš Žemės — ir nepąjuto jiems nieko neįprasto. Dauguma jųnetgi niekuo nesiskirtų nuo bet kurio laso, jei tik paliktum juos bent kelioms dienoms pasideginti saulėkaitoje.

Tačiau Lorenas buvo kitoks. Jo oda nė truputėlio nepatamsėjo, o tie bauginantys plaukai netgi dar ryškiau sužvilgo sidabru. Žinoma, kaip tik jo plaukai ir prikaustė Mirisos dėmesį tą akimirką, kai jis drauge su dar dviem saviškiais išniro iš merės Voldron kabineto. Visų trijų veiduose buvo matyti gerai pažįstamas nevilties šešėlis — šitaip atrodydavo kone kiekvienas, iš arčiau susidūręs su letargiška ir nepajudinama Tarnos biurokratija.

Jų akys susidūrė — bet tik sekundės dalelytei. Mirisa žingtelėjo dar kelis žingsnius, bet čia pat, netgi anksčiau, nei spėjo suvokti, kądaranti, sustojo lyg įbesta ir grįžtelėjusi pažvelgė per petį — ir išvydo atvykėlio akis, įsmeigtas tiesiog į ją. Jau tą valandėlę abu žinojo, kad ir vieno, ir kito gyvenimas negrįžtamai pasikeitė.

Tą patį vakarą, tik gerokai vėliau, pasimylėjusi su Brantu, Mirisa netikėtai jo paklausė:

— Ar jie sakė, kiek laiko užsibus mūsuose?

— Tu amžiais sugebi pasirinkti pokalbiui patį netinkamiausią metą, — pro miegus suniurzgė Brantas. — Mažiausiai metus. O gal ir dvejus. Labanakt — antrą kartą.

Mirisa puikiausiai žinojo, kad mėginti dar ko nors kamantinėti — visiškai nebeverta, nors jos pačios miegas jau neėmė. Ilgai ji gulėjo plačiai atmerktomis akimis, stebėdama, kaip grindimis šmaižioja greiti artimesniojo mėnulio metami šešėliai, o mylimas žmogus greta jos tuo tarpu vis giliau grimzdo į miegą.

Prieš Brantąji pažinojo ne vieną vyrą, tačiau po to, kai juodu apsigyveno drauge, visiems kitiems ji liko absoliučiai abejinga. Tad kodėl ją šitaip smarkiai sudomino — ji vis dar bandė save įtikinti, jog tai ne daugiau kaip paprasčiausias susidomėjimas

— kažkoks nepažįstamasis, kurį ji matė vos kelias sekundes ir kurio net vardo nežinojo? (Vis dėlto kaip tik tai rytoj ir reikės išsiaiškinti pirmų pirmiausia.)

Mirisa didžiavosi esanti sąžininga ir įžvalgi; ji žvelgė šiek tiek iš aukšto į tas moteris — o ir vyrus taip pat — kurie leidžiasi užvaldomi emocijų. Dabar ji net neabejojo, kad bent iš dalies ją patraukė šviežumos dvelksmas, atsiveriančių naujų plačių horizontų spindesys. Tik pamanykite: galimybė pasišnekėti su tuo, kuris kadaise savomis kojomis vaikščiojo po Žemės miestus… kuris savo akimis regėjo paskutiniąsias Saulės sistemos valandas… kuris dabar štai keliauja ieškoti naujų saulių… taip, žinoma, tai tikras stebuklas, pranokstantis pačias drąsiausias jos svajones. Mirisa nebe pirmą kartą suvokė, kaip smarkiai jos netenkina mieguistas Talasos gyvenimo ritmas, nors su Brantu ji ir jautėsi tikrai laiminga.