Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Taigi, biologinė problema buvo išspręsta, tačiau inžinerinė tai jau visai kas kita: ši pasirodė neįveikiama. Laivas, galintis pergabenti tūkstančius miegančių keleivių drauge su visa kuo, ko jiems prireiktų naujam gyvenimui kitoje planetoje, dydžiu turėjo mažų mažiausiai prilygti vienam tų milžiniškų keleivinių lainerių, kadaise karaliavusių Žemės vandenynuose.

Jokių neįveikiamų keblumų neiškiltų, norint pastatyti šitokį erdvėlaivį už Marso orbitos, naudojantis daugiau nei pakankamais asteroidų žiedo ištekliais. Tačiau sukurti jam variklius, kurie nugabentų laivą į žvaigždes per sveiku protu suvokiamą laiko tarpą, pasirodė visiškai neįmanoma.

Netgi skriejant dešimtadaliu šviesos greičio, iki daugiausia vilčių teikiančių tikslų tektų kapstytis ištisus penkis šimtus metų. Šitokį greitį pavyko pasiekti robotų valdomiems zondams — jie pramirgėdavo artimiausiomis žvaigždžių sistemomis ir kelias valandas siųsdavo radijo signalais Žemėn stebėjimų ataskaitas. Tačiau jie neturėjo jokios galimybės pasiekti greičio, kad susijungtų vienas su kitu ar kur nors nusileistų: išvengę kokio nors susidūrimo ar kito nelaimingo atsitikimo, tokie zondai per amžius skries Galaktikos platybėmis.

Tai ir buvo esminė problema, kuriant variklius, o sugalvoti kokios nors alternatyvos tolimojo kosmoso varomajai jėgai niekam taip ir nepavyko. Paaiškėjo, kad sumažinti greitį — nė kiek ne lengviau nei įsibėgėti, o būtinybė gabentis didžiulį raketinio kuro kiekį stabdymui problemos sprendimą apsunkino netgi ne dvigubai, o kvadratu.

Šitokį hibernacijos įranga aprūpintą laivą, galintį išvystyti dešimtadalį šviesos greičio, pastatyti buvo išties įmanoma. Tiesa, jo kurui prireiktų maždaug milijono tonų įvairių egzotiškiausių elementų, taigi, užduotis sunki. Bet — nėra neįgyvendinama.

Tačiau tam, kad, kelionei baigiantis, būtų įmanoma tą greitį deramai sumažinti, išskrendančiam laivui jau nebepakaktų milijono tonų kuro — jo reikėtų milįjonų milijonų tonų, protu nesuvokiamo kuro kiekio. O apie tai negalėjo būti net kalbos, tad ištisus šimtmečius apie tokių skrydžių perspektyvą niekas net rimčiau nesusimąstė.

Bet čia istorija nusprendė iškrėsti žmonijai ironijos kartėlio persmelktą pokštą — suteikti raktus, atveriančius duris į Visatą, ir vos šimtą metų — suskubti tais raktais pasinaudoti.

Kokia laimė, mąstė Mozė Kaldoras, kad taip ir nepasidaviau tokiai masinančiai pagundai — tai kvapą gniaužiančiai vilionei, kurios galimybę menas bei technologijos suteikė žmonijai jau prieš gerą tūkstantį metų. Jeigu tik būčiau panorėjęs, galėjau drauge su savimi į tremtį pasiimti ir elektroninę Evelinos šmėklą, įkalintą keliuose programos gigabaituose. Ji pasirodytų bet kuriame iš tų kraštovaizdžių, kuriuos mudu abu andai mėgome, ji kalbėtų su manimi, bendrautų taip įtikinamai, kad nė vienas iš šalies pažvelgęs prašalaitis nė nesusigaudytų, jog iš tikrųjų čia nėra jokio žmogaus… išvis nieko.

Tačiau man pakaktų penkių ar dešimties minučių, kad pajusčiau skirtumą — nebent sugebėčiau apsigauti sąmoningomis valios pastangomis. O tyčia apsigaudinėti negalėčiau. Nors nė pats dorai nesuprantu, kodėl tam šitaip priešinasi mano instinktai, vis dėlto niekada negalėjau pakęsti net minties apie apgaulingą paguodą kalbantis su mirusiuoju. Aš neturiu net paprasčiausio jos balso įrašo.

Juk šitaip kur kas geriau: galiu stebėti ją, tylomis vaikščiojančią sodelyje prie paskutiniųjų mūsų namų — stebėti ir žinoti, kad tai ne išmoningų programuotojų sukurta iliuzija, o tikro, prieš du šimtus metų Žemėje matyto vaizdo prisiminimas.

O vienintelis balsas bus mano, esančio čia ir dabar — balsas, kalbantis su prisiminimu, vis dar tokiu ryškiu mano gyvose, žmogiškose smegenyse.

Privatus įrašas numeris vienas. Kodas Alfa. Automatinio ištrynimo programa.

Tu sakei tiesą, Evelina, o aš klydau. Nors ir esu pats seniausias žmogus laive, vis dėlto atrodo, kad šiam tam dar galiu praversti.

Kai pabudau, greta manęs stovėjo kapitonas Bėjus. Pasijutau pamalonintas — iš karto, kai tik įstengiau išvis kąnors pajusti.

— Kągi, kapitone, — pasakiau jam, — tai bent netikėtumas. O aš beveik tikėjausi, kad išgrūsite mane į atvirąkosmosąkaip niekam tikusį balastą.

Jis nusijuokė ir atsakė:

— Šitaip dar gali atsitikti, Moze, mūsų kelionė dar nesibaigė. Tačiau kaip tik dabar tu mums dar ir kaip reikalingas. Patikėk, misijos planuotojai buvo kur kas išmintingesni, nei tau atrodė.

— Jie įtraukė mane į laivo įgulos sąrašą kaip, cituoju, ambasadorių — patarėją, citatos pabaiga. Tad kurių pareigų dabar turėsiu imtis?

— Tikriausiai ir vienų, ir kitų. O gal net savo paties žinomiausio vaidmens, tai yra…

— Jei knieti pasakyti — idėjinio vado, taip ir sakykite nedvejodamas. Tiesa, šis žodis man niekada nepatiko, niekad nesijaučiau ir esąs kokio nors judėjimo lyderis. Visuomet bandydavau išjudinti žmones, kad mąstytų savo galva, nesiekiau, kad kas nors aklai sektų man iš paskos. Istorijoje ir be manęs apstu visokiausio plauko lyderių.

— Taip, tačiau ne visi jų buvo blogi. Prisimink kad ir vieną tokį savo bendravardį.

— Manding, jis gerokai pervertinamas, bet jeigu žavitės juo, aš galiu suprasti. Šiaip ar taip, jums, kaip ir jam, teko užduotis nuvesti benames gentis į Pažadėtąjąžemę. Spėju, kad bus iškilusi kokia nors nedidelė problemėlė?

Kapitonas nusišypsojo ir atsakė:

— Džiugu matyti, kad tu jau visiškai žvalus ir budrus. Šiuo metu problemų kol kas nėra, nėra ir priežasčių, dėl kurių jų turėtų iškilti. Tačiau susiklostė tokia situacija, kokios niekas nesitikėjo, o juk tu — mūsų vienintelis oficialus diplomatas. Mums negalėjo nė į galvąateiti, kad prireiks šitokių tavo sugebėjimų.

Pasakysiu tiesiai, Evelina: šitai mane iš tikrųjų pribloškė. Išvydęs, kaip atsiknojo mano apatinis žandikaulis, kapitonas Bėjus tikriausiai labai tiksliai perprato, ką galvoju.

— Ne, ne, — pasiskubino užtikrinti jis. — Nesusidūrėme su jokiais ateiviais! Tačiau paaiškėjo, kad žmonių kolonija Talasoje visgi nebuvo sunaikinta, kaip kad manėme. Tiesąsakant, ji netgi klesti.

Še tau — dar viena staigmena, ir net gana maloni. Talasa ak, Jūra, Jūra! — tai pasaulis, kurio niekad nesitikėjau išvysiąs savo akimis. Man prabudus, nuo Talasos mus jau turėjo skirti daugybė šviesmečių ir bent keli šimtmečiai.

— Na, ir kaip atrodo tie vietiniai? Ar jau užmezgėte ryšį su jais?

— Dar ne; juk tai — tavo darbas. Tu geriau nei kas kitas žinai visas klaidas, kurių buvo pridaryta praeityje. Nenorėtume pakartoti jų čia. O dabar, jei jau esi pasirengęs ateiti į tiltelį, parodysiu tau, kaip iš paukščio skrydžio atrodo tie mūsų kadai prarasti giminaičiai.

Tai nutiko prieš savaitę, Evelina; kad tu žinotum, kaip malonu justi, kad tavęs nespaudžia laikas, po to, kai ištisus dešimtmečius pragyvenai žinodamas, jog nenumaldomai artėja galutinis terminas, kurio atidėti jau niekaip nebeįmanoma! Dabar apie talasiečius mes jau žinome daugmaž viską, kągalėjome tikėtis sužinoti, nesusitikdami akis į akį. O susitikti pamėginsime šiąnakt.

Nusileidimui pasirinkome pačiątinkamiausią vietą, kad išsyk parodytume, jog atpažįstame savo gentainius. Pirmojo nusileidimo vieta — ji vis dar aiškiai matoma ir kruopščiai prižiūrima, primena parką, o gal netgi šventyklą. Labai geras ženklas; belieka viltis, kad mūsų nusileidimas ten nebus palaikytas šventovės išniekinimu. O gal išvydę nusileidusius ten, jie palaikys mus dievais — tai mums gerokai palengvintų užduotį. Žinoma, jei tik talasiečiai yra susikūrę kokius nors dievus — tai vienas tų dalykų, kuriuos norėčiau išsiaiškinti.