Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Saracėnu jį pavadino tėtis — dėl to, kad ponio širdis pagoniška, — aiškino Agnesė.

— Serui Bloetui tikrai nepatiks, kai sužinos, kad per Kūčias buvome taip arti, o net neaplankėme jų, — nesiliovė ledi Imeina.

— Dar pamanys, kad iširojo sužieduotuvės.

— Mes negalime Kūčioms išvykti į Koursį, — pareiškė Rozemunda. Ji sėdėjo ant suoliuko kitapus kambario nei Kivrina su Agnese ir siuvo, bet ūmai atsistojo. — Tėtis tvirtai pažadėjo, jog Kalėdoms atvyks pas mus. Jis tikrai nebus patenkintas, jei atvykęs mūsų neras.

Imeina grįžtelėjo ir nudelbė Rozemundą naikinančiu žvilgsniu.

— Tavo tėtis tikrai nebus patenkintas, kai sužinos, kad jo dukterys visai suįžūlėjo, kalba, kai niekas jų neprašo ir kišasi į dalykus, kurių neišmano. — Ji vėl atsigręžė į Elivysą, kuri atrodė gerokai sunerimusi. — Mano sūnus be jokios abejonės susipras ieškoti mūsų Koursyje.

— Mano vyras prisakė mums likti čia tol, kol atvyks pats, — pareiškė Elivysa. — Ir bus patenkintas, jei įsitikins, kad vykdėme jo valią. — Ji priėjo prie ugniavietės ir paėmė Rozemundos numestą siuvinį, tuo nedviprasmiškai leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas.

Bet tik tam kartui, galvojo Kivrina, vogčiomis stebėdama Imeiną. Senoji piktai papūtė lūpas ir bakstelėjo pirštu į kažkokią ant stalo likusią dėmelę. Moteris su skrofuliozės randais tučtuojau kibo ją šiūruoti.

Imeina tikrai nenusileis. Patylės valandėlę — ir vėl ims niurzgėti, vieną po kito klos argumentus, kodėl joms būtina keliauti pas serą Bloetą, kuris turi ir cukraus, ir vikšrių, ir net cinamono. Ir net mokytą kapelioną, kuris sugeba deramai aukoti kalėdines mišias. Ledi Imeina buvo tvirtai pasiryžusi nedalyvauti tėvo Rošo aukojamose šventinėse mišiose. Savo ruožtu Elivysa nerimavo vis labiau ir labiau. Ką gali žinoti, gal ims ir staiga sumanys keliauti į Koursį pagalbos. O gal netgi grįžti į Batą. Kivrinai būtina kuo greičiau išsiaiškinti, kur yra plyšys.

Ji užrišo kadaruojančius Agnesės kepuraitės raištelius ir užmaukšlino mergytei ant galvos apsiaustėlio gobtuvą.

— Bate aš kasdien jodinėdavau Saracėnu, — kalbėjo Agnesė. — Norėčiau jodinėti ir čia. Pasiimčiau ir savo medžioklinį šunį.

— Šunys arkliais nejodinėja, — užginčijo Rozemunda. — Jie paprastai bėga šalia.

Agnesė atkakliai atkišo apatinę lūpą.

— Juočkis dar per mažas bėgti šalia.

— O kodėl tu negali jodinėti čia? — paklausė Kivrina, norėdama nukreipti šalin bręstantį barnį.

— Čia nėra kam mus lydėti, — paaiškino Rozemunda. — Bate su mumis visuomet jodavo mūsų auklė ir vienas iš tėčio patikėtinių.

Vienas iš tėčio patikėtinių. Gavynas galėtų išeiti su jomis pasijodinėti — tuomet Kivrina ne tik paklaustų jo, kur yra plyšys, bet netgi paprašytų parodyti tikslią vietą. Gavynas juk čia. Dar šįryt ji matė jį kieme — kaip tik dėl to ir pasiūlė pasivaikščioti iki arklidės. Tačiau išeiti drauge su juo pajodinėti — dar geriau.

Imeina priėjo prie sėdinčios Elivysos.

— Jei jau įstrigome čia, mums būtinai reikės žvėrienos kalėdiniam pyragui.

Ledi Elivysa padėjo siuvinį ir atsistojo.

— Liepsiu prievaizdui sumedžioti kokį žvėrį, vyriausiasis jo sūnus galės jam padėti.

— Tada nebebus kam parinkti gebenės ir bugienio šakelių.

— Rinkti žalumynų šiandien kaip tik eina tėvas Rošas.

— Jis parsineš žalumynų bažnyčiai, — atkirto ledi Imeina. — Tada menei papuošti neturėsime išvis nieko, ar ne?

— Mes parnešime gebenės ir bugienio, — pasakė Kivrina.

Ir Elivysa, ir Imeina atsigręžė ir nustebusios sužiuro į ją. Klaida, dingtelėjo Kivrinai. Ji taip karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto pasikalbėti su Gavynu, kad iš galvos išrūko visa kita — o štai dabar įsikišo į pokalbį, kai niekas jos neprašė, ir dar apie tai, kas akivaizdžiai buvo ne jos reikalas. Dar vienas argumentas ledi Imeinai — dabar ji bus tvirčiau nei bet kada pasiryžusi trūks plyš keliauti į Koursį ir surasti mergaitėms padorią auklę.

— Atleiskite, kad įsiterpiau į pokalbį, geroji ponia, — pratarė Kivrina, nudelbdama akis. — Bet aš žinau, kad darbų turite daug, o rankų — maža. Mes su Agnese ir Rozemunda tikrai galėtume nujoti į mišką pririnkti bugienio šakelių.

— Aha! — sukruto Agnesė. — Aš josiu Saracėnu!

Elivysa prasižiojo kažką sakyti, bet Imeina ją aplenkė.

— Nejaugi tavęs visiškai nebaugina miškas, nors ką tik spėjai užsigydyti žaizdas?

Klaida po klaidos. Juk ją neva užpuolė ir paliko mirti — o štai ji lyg niekur nieko veržiasi į tuos pačius miškus ir net su dviem mažomis mergaitėmis.

— Aš anaiptol nenoriu pasakyti, kad mes keliautume vienos, — atsakė Kivrina, karštai vildamasi, kad nesugadins visko dar labiau. — Agnesė sakė man, kad jodinėdavo drauge su vienu iš jūsų vyro žmonių, kuris jas ir saugodavo.

— Taip! — čeptelėjo Agnesė. — Su mumis gali joti Gavynas ir mano skalikas Juočkis.

— Gavyno čia nėra, — pareiškė Imeina ir staiga stojusioje tyloje paskubomis nusisuko ir įsistebeilijo į stalą šveičiančias moteris.

— O kur jis pradingo? — paklausė Elivysa gana ramiai, bet jos skruostai tvykstelėjo skaisčiu raudoniu.

Imeina atėmė iš Maisrės skudurėlį ir ėmė pati trinti kažkokią dėmelę ant stalo.

— Pavedžiau jam atlikti vieną užduotį.

— Tu išsiuntei jį į Koursį, — pasakė Elivysa — tai buvo tvirtinimas, ne klausimas.

Imeina atsigręžė ir įsmeigė žvilgsnį jai į akis.

— Būtų tiesiog nepadoru, jei, apsistojusios šitaip arti Koursio, net nepasveikintume jų su šventėmis. Seras Bloetas pamanytų, kad jį atstūmėme, o šiais laikais mes negalime leisti sau pyktis su tokiu galingu žmogumi kaip jis…

— Mano vyras griežčiausiai prisakė ničniekam neprasitarti, kur esame, — nutraukė ją Elivysa.

— Mano sūnus tikrai neprisakė paniekinti sero Bloeto ir netekti jo palankumo kaip tik dabar, kai gali verkiant jo prireikti.

— Ką paliepei jam pasakyti serui Bloetui?

— Liepiau perduoti nuoširdžiausius linkėjimus, — atsakė Imeina, sukiodama rankose skudurėlį. — Ir dar liepiau pasakyti, kad labai apsidžiaugtume, sulaukę jų Kalėdoms. — Ji atkakliai kilstelėjo smakrą. — Kitaip ir negalėjau pasielgti, ypač dabar, kai mūsų šeimos ketina susijungti per santuoką. Jie atsigabens visokių valgių Kalėdoms, taip pat ir tarnų…

— Ir dar ledi Yvoldos kapelioną, kuris laikys mišias? — šaltai paklausė Elivysa.

— Ar j ie atvyksta čionai? — paklausė Rozemunda. Ji vėl pašoko ant kojų, siuvinys nuo jos kelių nuslydo žemėn.

Elivysa ir Imeina nesusigaudydamos sužiuro į ją, tarsi būtų visai užmiršusios, jog menėje, be jų, esama ir daugiau žmonių. Paskui Elivysa užsipuolė Kivriną:

— Ledi Katerina, argi neketinote eiti su vaikais pririnkti žalumynų menei papuošti?

— Be Gavyno mes niekur negalime joti, — nesutiko Agnesė.

— Lydėti jus gali ir tėvas Rošas, — atšovė Elivysa.

— Gerai, mano ponia, — pasakė Kivrina. Ir, paėmusi Agnesę už rankos, pasuko laukan.

— Ar jie atvyksta čionai? — pakartojo Rozemunda; jos skruostus išpylė beveik toks pat ryškus raudonis kaip ir motinos.

— Nežinau, — atsakė Elivysa. — Eik drauge su seserimi ir ledi Katerina.

— Aš josiu Saracėnu! — sušuko Agnesė, ištraukė rankutę iš Kivrinos delno ir tekina iškurnėjo iš menės.

Atrodė, kad Rozemunda ketina kažką sakyti, bet, taip ir nepasižiojusi, ji puolė į koridorių už širmos pasiimti apsiausto.