Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Kivrina po plaučių uždegimo sveiko taip sparčiai, kad jai neliko nė menkiausios abejonės: kažkas galų gale pažadino jos snūduriavusią imuninę sistemą. Krūtinę varstęs skausmas staiga išnyko lyg nebuvęs, o žaizda smilkinyje užgijo, tarsi mostelėjus burtų lazdele.

Imeina įtariai apžiūrėjo jos kaktą, tarsi manytų, kad Kivrina žaizdą kažkaip sugebėjo suvaidinti, o šiai liko tik džiaugtis, kad iš pat pradžių atsisakė klastotės.

— Privalai padėkoti Dievui už tai, kad taip stebuklingai išgydė tave šią šventą sekmą dieną — susiraukusi pareiškė Imeina ir atsiklaupė prie lovos.

Ji buvo ką tik grįžusi iš mišių, jai po kaklu kabaliavo sidabrinis relikvijorius. Tad dabar suspaudė jį tarp delnų (visai kaip aš

— įrašymo prietaisą dingtelėjo Kivrinai), sukalbėjo „Tėve mūsų” ir pakilo.

— Gaila, kad negalėjau eiti kartu su jumis į mišias, — pasakė Kivrina.

Imeina purkštelėjo.

— O aš maniau, kad tu pernelyg sunkiai sergi, — pareiškė, reikšmingai pabrėždama žodį „sergi”. — Šiaip ar taip, mišios buvo varganos.

Ji eilinį kartą ėmėsi dėstyti tėvo Rošo nuodėmes: Evangelijos ištrauką šis perskaitęs prieš Kyrie, jo alba apvarvėjusi žvakių vašku, maža to, jis praleidęs dalį Confiteor Deo. Atrodė, kad išvardijus kunigo nusikaltimus, jai pasitaisė nuotaika. Baigusi, Imeina patapšnojo Kivrinai ranką ir jau palankiau pridūrė:

— Tu dar ne visiškai pasveikusi. Verčiau dar vieną dieną nesikelk iš lovos.

Kivrina taip ir padarė; pasinaudojusi proga, įrašė savo įspūdžius apie viską, ką spėjo pastebėti: nupasakojo dvarą, kaimelį, apibūdino visus sutiktus žmones. Prievaizdas atnešė jai dar vieną puodelį karčiosios, jo žmonos paruoštos arbatos — jis buvo tamsaus gymio, tvirtai suręstas vyras, atrodė, jaučiasi pakankamai nejaukiai, vilkėdamas savo geriausią, šventadieninį odinį švarką su pernelyg jau prašmatniu sidabriniu diržu. Dvare apsilankė ir maždaug Rozemundos amžiaus berniukas — atėjo pasakyti Elivysai, jog „kažkas įsimetė” įjos kumelės priekinę kanopą. Tačiau kunigas taip ir nepasirodė. „Jis išėjo pas kumetį išklausyti išpažinties”, — pranešėjai Agnesė.

Mergytė vis dar buvo neišsenkanti informacijos versmė, mielai atsakinėjo į visus Kivrinos klausimus, nesvarbu, žinojo atsakymą ar ne, nenuilsdama pasakojo pačias įvairiausias naujienas apie kaimelį bei jo gyventojus. Rozemunda buvo žymiai tykesnė, be to, nuolat stengėsi pabrėžti, kad yra jau beveik visai suaugusi.

— Agnese, labai vaikiška šitiek plepėti. Tau jau pats metas mokytis retsykiais prikąsti liežuvį, — nuolat kartojo ji — laimė, be jokio poveikio Agnesei. Tačiau apie savo brolius Rozemunda šnekėjo noriai, taip pat ir apie tėvą, kuris „pažadėjo Kalėdoms būtinai atvykti pas mus”. Akivaizdu: tėvą j i garbino ir labai jo ilgėjosi.

— Gaila, kad aš — ne berniukas, — prisipažino ji, kai Agnesė rodė Kivrinai sero Bloeto jai duotą sidabrinį pinigėlį. — Tada būčiau pasilikusi su tėčiu Bate.

Iš to, ką papasakojo abi mergaitės, be to, klausydamasi Elivysos ir Imeinos pokalbių nuotrupų, o šį tą pastebėjusi ir pati, Kivrina susidarė gana išsamų kaimelio vaizdą. Jis buvo mažesnis nei, remiantis tikimybių teorija, turėtų būti Skendgeitas, visiškai mažas net Viduramžių kaimo standartais. Kivrinos apskaičiavimais čia gyveno ne daugiau nei keturiasdešimt žmonių, įskaitant ir lordo Gijomo bei prievaizdo šeimas. Prievaizdas, be žindomo kūdikio, turėjo dar penkis vaikus.

Kaimelyje gyveno du piemenys ir keletas žemdirbių, tačiau ši valda buvo „pati skurdžiausia iš visų Gijomo dvarų” — taip tvirtino Imeina, nepraleisdama progos eilinį kartą pasiskųsti, kad Kalėdas teksią švęsti čia. Prievaizdo žmona buvo vietinė iškilėlė, visomis jėgomis besistengianti palypėti socialiniais laiptais aukštėliau, o Maisrės šeima — iš tų valstiečių, kuriems niekada nelemta prakusti. Kivrina įrašinėjo viską — statistinius duomenis ir gandus — murmėdama į suglaustus delnus kaskart, kai pasitaikydavo proga.

Tą vakarą, kai ją po nesėkmingo žygio parvedė atgal į dvarą, pradėjo snigti ir nesiliovė visą naktį, netgi gerą pusę kitos dienos. Sniego privertė per gerą pėdą. O pirmąją dieną, kai Kivrina pakilo iš patalo, jau lijo — ji vylėsi, kad lietus aptirpdys sniegą, tačiau sušalęs vanduo tik padengė pusnis traškančia ledo plutele.

Kivrina baiminosi, kad dabar, kai Gavynas pargabeno į dvarą vežimą ir dėžes, plyšio vietos ji niekaip nesugebės atpažinti. Teks paprašyti Gavyno, kad parodytų — bet tai pasakyti kur kas lengviau nei padaryti. Į menę jis ateidavo tik pavalgyti arba ko nors paklausti Elivysos — o čia juos nuolat stebėjo budri Imeinos akis, tad Kivrina nedrįso net artintis prie jo.

Kivrina pradėjo vedžiotis mergaites į trumpučius žygius — po kiemą ir į kaimelį — vildamasi kur nors atsitiktinai susidurti su Gavynu. Tačiau jo nebuvo nei daržinėje, nei arklidėje. Nebuvo ir Gringoleto. Kivrinai parūpo, ar tik jis, nepaisydamas Elivysos draudimo, nebus išjojęs vaikytis plėšikų, bet Rozemunda paaiškino, jog Gavynas patraukęs medžioti.

— Jis nudobs elnią Kalėdų puotai, — pridūrė Agnesė.

Atrodė, kad niekam nerūpi nei kur Kivrina vedasi mergaites, nei kiek jos užtrunka. Kai ji paklausė, ar galinti nueiti su mergaitėmis į arklidę, ledi Elivysa tik linktelėjo išsiblaškiusi, o ledi Imeina net nepriminė Agnesei užsisegioti apsiaustėlį ar apsimauti pirštines. Beveik galėjai pamanyti, kad abi moterys tiesiog atidavė mergaites Kivrinos globon ir pačios apie jas pamiršo.

Jos ruošėsi Kalėdoms ir darbų turėjo tiek, kad tik spėk suktis. Elivysa pasamdė visas kaimelio moteris nuo jaunos iki senos ir pristatė jas virti bei kepti. Buvo paskerstos dvi kiaulės, daugiau nei pusei balandžių — nusuktos galvos; paukščius reikėjo dar ir nupešti. Kieme sklandė debesys plunksnų, tvyrojo kepamos duonos kvapas.

Keturioliktame amžiuje Kalėdos buvo didžiulė šventė: žmonės ištisas dvi savaites puotaudavo ir linksmindavosi, rengdavo šokius bei įvairiausius žaidimus. Vis dėlto Kivrina nusistebėjo, kad Elivysa laikosi tradicijos ir šiomis aplinkybėmis. Tikriausiai vis dėlto nė trupučio neabejoja, kad lordas Gijomas Kalėdoms tikrai atvyks, kaip ir žadėjęs.

Imeina vadovavo didžiosios menės kuopimui — ir be paliovos skundėsi dėl varganos būklės, o ir pagalbininkų jai gerokai stigo. Tą rytąji pasikvietė prievaizdą ir dar vieną vyrą, kad, atitraukę nuo sienų sunkius stalus, pastatytų juos ant dviejų stalynų. Nenuleisdama akių stebėjo ir Maisrę bei dar vieną moterį su baltais, ištįsusiais, po srofuliozės likusiais randais marguojančiu kaklu — jos šveitė stalus smėliu ir aštriais šepečiais.

— Levandų išvis neturime, — aimanavo ji Elivysai. — O ir šviežių vikšrių grindims nukloti irgi toli gražu nepakanka.

— Ką gi, tuomet teks išsiversti su tuo, ką turime, — atsakė Elivysa.

— Nebeturime ir cukraus saldėsiams, o cinamono — išvis nė trupinėlio. Tuo tarpu Koursyje visko gausu, stalai lūžte lūžta. Jie tikrai mielai mus priimtų.

Kivrina kaip tik rišo Agnesei batukus — ketino vestis mergaitę į lauką, galbūt — į arklidę, dar kartą aplankyti jos ponio. Sunerimusi ji kilstelėjo galvą.

— Iki ten — vos pusė dienos kelio, — kalbėjo Imeina. — Šventines mišias tikriausiai aukos ledi Yvoldos kapelionas, o…

Sakinio pabaigos Kivrina nebeišgirdo, nes Agnesė kaip tik pareiškė:

— Mano ponio vardas — Saracėnas.

— A, — burbtelėjo Kivrina — ji ištempusi ausis stengėsi nugirsti, ką kalbasi moterys. Kalėdos buvo kaip tik tas metas, kai kilmingieji lankydavosi vieni pas kitus. Drauge vykdavo ir visi šeimynykščiai, svečiai užsibūdavo bent kelias savaites, mažų mažiausiai — iki Trijų karalių. Taigi, jei dabar jie iškeliautų į Koursį, iki skirtosios susitikimo dienos tikrai nespėtų grįžti čionai.