Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Ar tavo sesė pykstk dėl to, kad reikia pririnkti bugienių? — paklausė Kivrina mergytės — puikiausiai suprato, kad ne čia šuo pakastas, bet vylėsi, kad Agnesė galbūt pasiūlys kokią kitą priežastį.

— Ji amžinai tokia nesukalbama, — atsakė Agnesė. — Senelė labai pyks sužinojusi, kad ji taip vaikiškai jodinėja. — Ir pati elegantiškai nurisnojo per pievą, linkčiodama sutinkamiems kaimiečiams — tiesiog tikras brandos įsikūnijimas.

Mergaičiukė, kurios vos nepartrenkė Rozemunda, sustojo ir įsistebeilijo į jas taip, kad net žandikaulis atvipo. Prievaizdo žmona nužvelgė jas prajojančias, nusišypsojo, bet nesiliovė melžusi. Savo ruožtu malkas kapoję vyrai nusiėmė kepures ir nusilenkė.

Jos prajojo pašiūrę, kurioje Kivrina buvo prisiglaudusi tą dieną, kai išsiruošė ieškoti plyšio. Tą pačią pašiūrę, kurioje ji lindėjo, kol Gavynas tempė į dvarą visus jos daiktus.

— Agnese, — paklausė Kivrina, — ar tėvas Rošas buvo drauge su jumis, kai ėjote parsinešti pliauskos Kūčių vakarui?

— Žinoma, — atsakė Agnesė. — Juk jis turėjo pliauską pašventinti.

— A, — nusivylusi teištarė Kivrina. Ji tikėjosi, kad tėvas Rošas galbūt talkino Gavynui pargabenti jos daiktus — tai reikštų, kad jis irgi žino, kur yra plyšys. — Ar Gavynui kas nors padėjo partempti mano daiktus į dvarą?

— Ne, — atsakė Agnesė, bet Kivrina taip ir nesuprato, ar mergytė tai tikrai žino, ar tik nuduoda žinanti. — Gavynas labai stiprus. Jis savo kardu nugalabijo keturis vilkus.

Tai jau skambėjo nelabai įtikėtinai, bet, kita vertus, istorija apie miškuose aptiktą ir išgelbėtą mergelę patikėti irgi sunkoka. Be to, visiškai aišku, kad Gavynas ryžtųsi bet kam, kas, jo manymu, galėtų padėti jam pelnyti Elivysos meilę. Net jeigu tektų vienam pačiam tempti vežimą ant kupros.

— Tėvas Rošas irgi labai stiprus, — pridūrė Agnesė.

— Tėvas Rošas jau išėjęs, — atitarė Rozemunda. Nušokusi nuo arklio, ji jau buvo suskubusi pririšti jį prie dengto įėjimo į šventorių, o pati stovėjo greta, rankomis įsisprendusi į klubus.

— Ar žiūrėjai bažnyčioje? — paklausė Kivrina.

— Ne, — paniurusi atsakė Rozemunda. — Bet jau smarkiai šąla. Tėvui Rošui, be abejo, užteko proto išeiti anksčiau, nei pradės snigti.

— Pažiūrėsime bažnyčioje, — pasakė Kivrina; nulipusi nuo arklio, ji ištiesė rankas Agnesei. — Eikš, Agnese.

— Ne, — tvirtai atsakė Agnesė, užsispyrimu nėmaž nenusileisdama seseriai. — Aš palauksiu čia, su Saracėnu. — Ji paglostė ponio karčius.

— Saracėnui nieko blogo nenutiks, — atsakė Kivrina. Ji sugriebė mergytę ir nukėlė žemėn. — Eime, pirmiausia pažiūrėsime bažnyčioje, galbūt tėvas Rošas ten. — Ji paėmė Agnesę už rankos ir atidarė šventoriaus vartelius.

Agnesė neprieštaravo, bet vis neramiai dirsčiojo per petį į arklius.

— Saracėnas nemėgsta, kai jį palieka vieną.

Rozemunda staiga sustojo vidur šventoriaus, atsisuko ir įsisprendė rankomis į klubus.

— Ką tu ten slepi, bjauri mergiščia? Gal nukniaukei keletą obuolių ir paslėpei balnakrepšyje?

— Ne! — sunerimusi cyptelėjo Agnesė, bet Rozemunda jau žirgliojo atgal, prie ponio. — Nelįsk priėjo! — suklykė Agnesė. — Ponis ne tavo! Mano!

Ką gi, mums net nebeteks ieškoti kunigo, dingtelėjo Kivrinai. Jeigu jis bažnyčioje, būtinai išeis laukan pažiūrėti, kas kelia šitokį triukšmą.

Rozemunda jau atseginėjo balnakrepšio sąsagas.

— Jūs tik pažiūrėkite! — pareiškė ji ir už pakarpos iškėlė Agnesės šunytį.

— Oi, Agnese, — teištarė Kivrina.

— Tu — bjauri mergiščia, — piktai pasakė Rozemunda. — Štai nunešiu jį prie upės ir nuskandinsiu. — Tai tarusi ji ir pasuko upės link.

— Ne!!! — sukliko Agnesė ir kiek kojos neša pasileido prie šventoriaus vartelių. Rozemunda pakėlė šunytį taip, kad Agnesė negalėtų pasiekti.

Na, šito jau gerokai per daug, pagalvojo Kivrina. Atskubėjusi artyn, ji atėmė šunelį iš Rozemundos.

— Agnese, liaukis baubti. Tavo sesuo neketina skriausti tavo šunelio.

Šunytis, brazdėdamas nageliais, ropštėsi Kivrinai ant peties, bandė lyžtelėti skruostą.

— Agnese, šunys niekad nejodinėja arkliais. Juočkis uždustų tame balnakrepšyje.

— Tuomet galiu laikyti jį rankose, — dar bandė ginčytis Agnesė, bet jau be didesnių vilčių. — Jis labai norėjo pajodinėti mano poniu.

— Jis labai smagiai atjojo iki bažnyčios, — tvirtai atsakė Kivrina.

— O dabar lygiai taip pat smagiai parjos atgal į arklidę. Rozemunda, pargabenk Juočkį į arklidę. — Šuniukas mėgino krimstelėti jai ausį. Kivrina padavė jį Rozemundai, kuri vėl stvėrė šunytį už pakarpos. — Juk jis — dar kūdikis, Agnese. Jam reikia grįžti pas mamą ir gulti miegučio.

— Tu visiška mažė, Agnese, — riktelėjo Rozemunda taip piktai, kad Kivrina net suabejojo, ar vertėjo patikėti jai šuniuką. — Tik pamanykite — užrabždinti šunį ant arklio! O dabar turėsime dar kažin kiek sugaišti, kol parnešime jį atgal! Kokia laimė, kad jau greitai būsiu suaugusi ir nebereikės tampytis su tokiomis mažėmis kaip tu!

Vis dar laikydama šuniuką už pakarpos, ji užsiropštė ant arklio, bet, atsisėdusi į balną, beveik švelniai susupo jį į apsiausto skverną ir priglaudė prie krūtinės. Tada laisvąja ranka čiupo vadeles ir apgręžė arklį.

— Tėvas Rošas jau tikrai išėjęs! — piktai riktelėjo ir nušuoliavo.

Kivrina baiminosi, kad Rozemunda, ko gero, sako tiesą. Jos sukėlė čia tokį triukšmą, kad galėjo prikelti net numirėlius, besiilsinčius po mediniais antkapiais, bet iš bažnyčios taip niekas ir nepasirodė. Be jokios abejonės, tėvas Rošas išėjo dar prieš joms atjojant, ir dabar jau bus nuėjęs kažin kur. Vis dėlto Kivrina paėmė Agnesę už rankos ir nusivedė į bažnyčią.

— Rozemunda pati — bjauri mergiščia, — pareiškė Agnesė.

Kivrinai labai magėjo sutikti, bet šito ji negalėjo sakyti, o užstoti Rozemundą nebuvo ūpo, tad ji nutarė verčiau išvis patylėti.

— O aš — visai ne mažė, — pridūrė Agnesė ir dirstelėjo į Kivriną, laukdama pritarimo, bet į tai Kivrina irgi neturėjo ką atsakyti. Ji pastūmė sunkias duris ir sustojo ant slenksčio, žvelgdama bažnyčios vidun.

Ten nebuvo nė gyvos dvasios. Navoje tvyrojo tiršta prieblanda, beveik aklina tamsa, kadangi pro siaurų langų vitražus ūkanotos dienos šviesa kone visai neprasismelkė vidun, tačiau pro praviras duris jos sklido pakankamai, kad įžiūrėtum: bažnyčia tuščia.

— O gal jis presbiterijoje, — pasakė Agnesė. Ji prasibrovė pro Kivriną į navos tamsą, atsiklaupė, persižegnojo, tada nekantriai dirstelėjo per petį į Kivriną.

Tačiau presbiterijoje irgi nieko nebuvo. Kivrina matė, kad ant altoriaus žvakės nedega, tačiau Agnesė neketino nurimti, kol neišnaršys visos bažnyčios. Kivrina irgi priklaupė išreikšti pagarbos greta mergytės, paskui abi drauge beveik aklinoje tamsoje patraukė krucifikso link. Žvakės, stovinčios priešais šventosios Kotrynos statulą, buvo sudegusios. Kivrina aiškiai jautė aitrų lajaus ir dūmų kvapą. Kažin, ar tėvas Rošas užpūtė žvakes prieš išeidamas? — dingtelėjo jai. Gaisras būtų išties baisi nelaimė netgi akmeninėje bažnyčioje, o po žvakėmis nebuvo pakišta jokių indelių, kad jos galėtų degti saugiai.

Agnesė nužygiavo tiesiai prie pertvaros su Nukryžiuotuoju, prispaudė veiduką prie drožinėtos medienos ir sušuko:

— Tėve Rošai!

Tuoj pat ji atsigręžė ir pranešė: