Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Jo čia nėra, ledi Kivrina. Galbūt nuėjo į savo būstą.

Tai tarusi, ji tekina nukumėjo pro zakristijos duris.

Kivrina net neabejojo, kad šitaip elgtis Agnesei nedera, bet nebuvo kas darą: liko tik sekti paskui mergytę į kiemą ir prie artimiausio pastato.

Reikia manyti, tai ir buvo kunigo būstas — Agnesė jau stovėjo prie durų ir šūkaliojo: „Tėve Rošai!” Taip, žinoma, juk kunigo namai ir turi stovėti arčiausiai bažnyčios, bet Kivrina vis vien negalėjo atsikvošėti iš nuostabos.

Klebonija buvo tokia pat griuvena kaip ir ta pašiūrė, kurioje Kivrina andai ilsėjosi, ir ne ką didesnė. Kunigas lyg ir turėjo gauti dešimtinę javais ir gyvuliais iš visų kaimo gyventojų, bet siaurame kiemelyje nesimatė išvis jokių gyvulių, neminint keleto nupiepusių viščiukų, o prie sienos glaudėsi labai jau varganas malkų glėbelis.

Agnesė ėmė kumštukais trankyti duris, iš pažiūros — tokias pat trapias kaip ir anos trobelės; Kivrina jau pabūgo, kad, nespėjus jai prieiti, mergytė pastoms duris ir lyg niekur nieko įpuls vidun, bet po akimirkos Agnesė atsigręžė ir pareiškė:

— O gal jis varpinėje?

— Ne, nemanau, — atsakė Kivrina, čiupdama Agnesę už rankos, kad ši vėl nepasileistų tekina per šventorių. Juodvi drauge nužingsniavo atgal prie dengtų šventoriaus vartelių. — Tėvas Rošas neskambins varpais iki pat mišparų.

— O gal ir skambins, — užginčijo Agnesė pakreipdama galvą, tarsi klausytųsi tuoj tuoj pasigirsiančio varpų gausmo.

Kivrina irgi įsiklausė, bet taip ir neišgirdo nė garselio, tik dabar ji staiga sumojo, kad nutilo ir varpas pietvakariuose — tas pats, kuris skambėjo beveik visą tą laiką, kol ji sirgo plaučių uždegimu. Kivrina neabejojo girdėjusi jį ir tada, kai antrą kartą ėjo į arklidę ieškoti Gavyno, bet nebegalėjo prisiminti, ar po to dar girdėjo jo gausmą, ar ne.

— Girdi, ledi Kivrina? — staiga šūktelėjo Agnesė. Ji ištraukė pirščiukus iš Kivrinos delno ir nudūmė — bet ne prie varpinės, o aplink bažnyčią iš šiaurinės pusės. — Matai? — paklausė, rodydama į tai, ką aptiko. — Jis dar niekur neišėjęs!

Tai buvo baltasis kunigo asilas, romiai rupšnojantis iš po sniego kyšančius žolės kuokštus. Gyvulys buvo pakamanotas, o ant jo nugaros pritvirtinti keli storos drobės maišai — akivaizdžiai tušti, akivaizdžiai skirti bugieniams ir gebenėms.

— Taip, taip, jis tikrai bus varpinėje! — sukrykštė Agnesė ir nukuduliavo atgal tenlink, iš kur atėjusi.

Kivrina nusekė paskui ją aplink bažnyčią į šventorių ir dar spėjo pamatyti, kaip Agnesė šmurkštelėjo į varpinės bokštą. Pati stabtelėjo ir susimąstė, kur dar būtų galima ieškoti kunigo. Gal jis išėjo į kurią nors trobelių aplankyti ligonio?

Netikėtai bažnyčios langę ji pastebėjo lyg ir kažką sumirgant. Šviesa. Gal per tą laiką, kol jos apžiūrinėjo asilą, kunigas sugrįžo? Kivrina pastūmė zakristijos duris ir dirstelėjo vidun. Priešais šventosios Kotrynos statulą degė žvakė. Prie statulos kojų buvo aiškiai matyti blausi švieselė.

— Tėve Rošai! — pusbalsiu pašaukė Kivrina. Niekas neatsakė. Ji įėjo vidun, leisdama durims užsitrenkti jai už nugaros, ir nutykino prie statulos.

Žvakė stovėjo tarp gremėzdiškų šventosios pėdų. Grubiai išskaptuotas šventosios Kotrynos veidas ir plaukai liko šešėlyje, tarytum saugodami mažytės suaugusios moters figūrėlę, kuri lyg ir turėjo būti maža mergaitė. Kivrina atsiklaupė ir paėmė žvakę į ranką. Ši buvo ką tik uždegta. Lajus aplink dagtį dar net nespėjo kaip reikiant aptirpti.

Kivrina įsižiūrėjo į navos gilumą. Laikydama žvakę rankoje, ji tamsoje išvis nieko nematė. Liepsnelė apšvietė tik grindų plotelį ir dėžę primenantį šventosios Kotrynos galvos apdangalą, visą likusią bažnyčios erdvę panardindama į neperregimą tamsą.

Vis dar su žvake rankoje, Kivrina žengė kelis žingsnius į navą.

— Tėve Rošai!

Bažnyčioje viešpatavo absoliuti tyla — tokia pat kaip ir girioje tą valandėlę, kai pro plyšį atkeliavo ji. Pernelyg tylu — tarsi kažkas lūkuriuotų, stovėdamas už antkapio ar kurio nors pilioriaus.

— Tėve Rošai! — dabar jau garsiai šūktelėjo Kivrina. — Ar jūs čia?

Jokio atsako — tik ta slopi, laukimo pritvinkusi tyla. Juk miškuose nebuvo nė gyvos dvasios, tarė sau Kivrina ir žengė dar kelis žingsnius į tamsą. Taigi, ir už kapo lygiai taip pat nieko nėra. Ten guli tik Imeinos vyras ant krūtinės sunertomis rankomis, su kardu prie šalies, tykus ir amžiams nurimęs. Prie durų irgi nieko nėra. Dabar Kivrina jau įžiūrėjo tai pakankamai aiškiai, nepaisant net akinančios žvakės liepsnelės. Ten tikrai, tikrai nieko nėra.

Jos širdis daužėsi taip pat smarkiai kaip ir tada, miške — jos plakimas galėjo užgožti begarsius žingsnius ar atsargų kvėpavimą to, kuris stovėjo lūkuriuodamas. Kivrina staigiai apsisuko, žvakės švieselė nubrėžė ore švytintį lanką.

Jis stovėjo visai čia pat, jai už nugaros. Žvakė vos vos neužgeso, liepsnelė nulinko ir suplazdėjo, bet tuoj pat vėl atsitiesė — ir iš apačios apšvietė galvažudžio veidą. Visai taip pat, kaip andai jį apšvietė žibintas.

— Ko tu nori? — Kivrinai užkando žadą, jos balso beveik nebuvo girdėti. — Kaip čia patekai?

Galvažudys neatsakė. Tiesiog spigino į ją visai kaip tada, miško aikštelėje. Vadinasi, jis man neprisisapnavo, dingtelėjo jai baugi mintis. Jis iš tikrųjų buvo ten. Ir ketino… Ketino — ką? Apiplėšti ją? Išprievartauti? Bet Gavynas suskubo jį nubaidyti.

Ji žingtelėjo atatupsta.

— Klausiu: ko tau reikia? Kas tu?

Ji kalbėjo angliškai. Pati girdėjo savo žodžius, gaudžiai aidinčius šaltoje akmeninėje erdvėje. Oi, tik ne tai, pagalvojo ji, tegul tik nesutrinka vertėjas kaip tik dabar!

— Ką tu čia veiki? — Ji prisivertė kalbėti lėčiau ir šįsyk jau išgirdo savo balsą sakant: „Whette wolde thou withe me?„

Jis ištiesė ranką — didžiulę, purviną, suskirdusią ir raudoną, tikrą galvažudžio ranką — taip, tarsi norėtų paliesti jos trumpai kirptus plaukus.

— Pasitrauk, — ištarė ji. Žingtelėjo dar žingsnį atatupsta ir atsirėmė į antkapį. Žvakė užgeso. — Nežinau nei kas tu, nei ko nori, bet verčiau pasitrauk. — Ji vėl kalbėjo šiuolaikine anglų kalba, bet koks gi skirtumas, jei jis gviešiasi ją apiplėšti ar nužudyti… ir kur galėjo prašapti kunigas? — Tėve Rošai! — nevilties apimta sukliko ji. — Tėve Rošai!

Nuo durų pusės atsklido kažkoks garsas, paskui pokštelėjo, sugirgždėjo mediena, bruožianti akmenį. Agnesė stūmė duris.

— Štai kur jūs, — džiugiai sučirškė ji. — O aš visur jūsų ieškau!

Galvažudys dirstelėjo durų pusėn.

— Agnese! — suriko Kivrina. — Bėk!

Mergytė taip ir sustingo, vis dar neatitraukdama rankos nuo durų.

— Greičiau dumk iš čia! — Siaubo apimta Kivrina susizgribo vis dar šaukianti šiuolaikine anglų kalba. Po šimts, kaip senąja kalba bus „bėk”?

Galvažudys žingtelėjo artyn. Susigūžusi Kivrina kone sulindo į antkapį.

— Retine! Bėk, Agnese! — suriko ji; dabar jau subildėjo užsitrenkiančios durys; dar akimirka — ir Kivrina jau skuodė akmeninėmis grindimis durų link, pakeliui nušveitusi šalin žvakę.

Agnesė jau buvo beveik pasiekusi šventoriaus vartelius, bet, vos išvydusi išpuolusią iš bažnyčios Kivriną, atskubėjo atgal pas ją.

— Ne, ne! — šaukėjai Kivrina, modama ranka. — Bėk!

— Kas ten? Vilkas? — paklausė Agnesė išplėtusi akis.

Nebuvo kada nei ką nors aiškinti, nei įkalbinėti bėgti. Malkas kapoję vyrai jau buvo pradingę. Ji stvėrė Agnesę į glėbį ir nubėgo prie arklių.