Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Vis dėlto ji klydo manydama, kad čia niekas jai neregėta — galų gale ji atpažino mišką. Juk tai toji pati giria, kurioje kadaise pasiklydo Snieguolė. Taip pat — Joniukas ir Grytutė. Ir daugybė princų. Čia gyvena vilkai ir meškos, o galbūt rastum ir raganos trobelę ant vištos kojelės. Argi ne Viduramžiais ir vyko visos tos pasakiškos istorijos? Ir nenuostabu. Čia pasiklystų bet kas.

Rošas sustojo greta savo asilo ir luktelėjo, kol jį pasivys Kivrina su Agnese; Rozemunda, gerokai jį pralenkusi, sparčia risčia pardundėjo atgal. Kivrinai dingtelėjo, ar tik kunigas nebus paklydęs pats. Bet, vos jos prisiartino prie jo, jis nėrė į brūzgynus ir tuoj pat atsidūrė dar šiauresniame takelyje, kurio nuo kelio net nesimatė.

Rozemunda negalėjo pralenkti tėvo Rošo ir jo asilo, nenustumdama jų į šalį, tad pasitenkino jodama iš paskos, bet kone mindama ant užpakalinių asilo kanopų. Kivrina vėl susimąstė, koks rūpestis galėtų graužti mergaitę. „Seras Bloetas turi daug galingų draugų”, — sakė ledi Imeina. Ji vadino jį sąjungininku, bet Kivrina suabejojo, ar tikrai taip yra, o gal Rozemundai tėvas buvo sakęs apie jį ką nors, dėl koji šitaip ir susisielojo, vos išgirdusi, kad jis atvyksta į Ašenkotą.

Galiuką pajojėję taku, prajoję karklų sąžalyną, labai panašų į tą, kuris augo prie pat plyšio, jie pasuko į šoną, prasibrovė pro tankias eglių šakas ir galiausiai išniro prie bugienio medžio.

Kivrina tikėjosi išvysianti bugienio krūmus, tokius pat, kokie augo Brasenozės kieme, bet čia buvo visas medis. Jo viršūnė siekė jiems virš galvų, o šakas jis skleidė virš melsvųjų eglių ūglių, raudonos uogos ryškiai žioravo tarp tankių blizgančių lapų.

Tėvas Rošas ėmėsi nurišinėti maišus nuo asilo nugaros, Agnesė kibo jam talkinti. Rozemunda iš korseto išsitraukė trumpą peilį plačiais ašmenimis ir pradėjo zulinti juo apatines, aštriais lapais apaugusias šakas.

Kivrina per sniegą nubrido į kitą medžio pusę. Ji pastebėjo lyg ir kažką boluojant, kas galėjo būti nedidelis beržynėlis — bet tai tebuvo didžiulė šaka, krisdama įstrigusi kitų medžių šakose ir visa apšerkšnijusi.

Greta išniro Agnesė, paskui ją sekė ir tėvas Rošas, apsiginklavęs gana grėsmingai atrodančiu durklu. Kivrina vylėsi, kad, kartą žinodama, kas jis toks, atsikratys to šiurpaus įspūdžio, kurį sukeldavo jo išvaizda, bet jis vis vien atrodė kaip kuo tikriausias galvažudys, toks didelis, stovintis Agnesei už nugaros.

Jis padavė Agnesei vieną šiurkščios drobės maišų.

— Laikyk maišą praskleistą, štai šitaip. — Jis pasilenkė, rodydamas jai, kaip atlenkti viršutinį maišo kraštą. — O aš dėsiu į jį šakas. — Jis kibo kirsti šakas, nekreipdamas dėmesio į dygius lapus. Kivrina imdavo nukirstas šakas iš jo ir atsargiai dėjo į maišą, stengdamasi nenulaužyti trapių, sušalusių lapų.

— Tėve Rošai, — prašneko ji, — norėjau padėkoti tau už tai, kad taip padėjai man, kai sirgau, ir už tai, kad pargabenai į dvarą, kai…

— …kai tu nukritai, — užbaigė jis, mėgindamas atplėšti nuo kamieno užsispyrėlę šaką.

Kivrina ketino pasakyti „po to, kai mane užpuolė plėšikai”, tad jo atsakas gerokai ją nustebino. Ji prisiminė kritusi nuo arklio, bet niekaip nebeįstengė prisiminti, ar kaip tik tuo metu prie jų prisijungė tėvas Rošas. Bet jeigu tikrai taip, vadinasi, jų buvo jau tolokai nueita nuo plyšio, tad tėvas Rošas negali žinoti, kur jis yra. Ir vėl kažkas ne taip: juk ji tikrai prisimena jį buvus ten, kaip prie pat plyšio.

Spėlioti nebuvo jokios prasmės.

— Ar tu žinai, kur Gavynas mane surado? — paklausė ji ir sulaikiusi kvapą laukė atsakymo.

— Taip, — atsakė jis, tarsi pjūklu zulindamas storą šaką.

Kivrinai net kojas pakirto nuo palengvėjimo. Vadinasi, jis žino, kur yra plyšys.

— Toli nuo čia?

— Ne, — atsakė jis ir, stipriai trūktelėjęs, nulaužė šaką.

— Ar nuvestum mane ten?

— O ko tau prireikė ten? — paklausė Agnesė, plačiai išskėstomis rankutėmis prilaikydama maišo kraštus. — O kas, jeigu tas negeras vyras vis dar slepiasi ten?

Rošas žvelgė į ją taip, tarsi irgi galvotų tą patį.

— Aš pamaniau… pamaniau, kad, jei pamatyčiau tą vietą, galbūt prisiminčiau, kas aš ir iš kur, — paaiškino Kivrina.

Jis padavėjai šaką, laikydamas taip, kad ji galėtų paimti, nesusibadydama rankų.

— Aš nuvesiu tave ten, — pažadėjo jis.

— Ačiū, — ištarė Kivrina. Neapsakomai ačiū tau. Ji įbruko šaką į maišą greta kitų, o tėvas Rošas užrišo jį ir užsivertė ant peties.

Pasirodė ir Rozemunda, savąjį maišą tempdama sniegu.

— Dar nebaigėte? — paklausė.

Rošas paėmė ir jos maišą, abu pririšo asilui ant nugaros. Kivrina užkėlė Agnesę ant ponio, padėjo užlipti Rozemundai, o tėvas Rošas atsiklaupė ir, sunėręs stambių rankų pirštus, suformavo laiptelį, kad pasilipusi Kivrina galėtų įšokti į balną.

Juk jis padėjo jai užsiropšti atgal ant baltojo arklio, kai mergina tada nuslydo žemėn. Ji puikiai prisiminė tas stambias jo rankas, prilaikančias ją, kad vėl nenukristų. Bet tada jie buvojau įveikę nemenką galą nuo plyšio, tad kodėl Gavynui šovė į galvą grįžti su tėvu Rošu visą kelią atgal iki jo? Ji neprisiminė, kad jie būtų grįžę į plyšio vietą, tačiau visi tos nakties prisiminimai buvo tokie surizgę, tokie migloti. Galbūt karščiuodama ji tik pamanė, kad visa kas toliau, nei buvo iš tikrųjų?

Rošas nuvedė asilą atgal per eglyną į taką, grįždamas tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjęs. Rozemunda praleido jį į priekį ir netrukus pareiškė visai tokiu kaip Imeinos balsu:

— Kurgi jis traukia dabar? Gebenės auga ne toje pusėje.

— Mes einame pasižiūrėti tos vietos, kur plėšikai užpuolė ledi Kivriną.

Rozemunda įtariai dėbtelėjo į Kivriną.

— Kodėl tu nori grįžti ten? — paklausė. — Juk tavo vežimas ir visi daiktai jau pargabenti į dvarą.

— Ji tikisi, kad, pamačiusi tą vietą, ką nors prisimins, — paaiškino Agnesė. — Ledi Kivrina, jeigu tu prisiminsi, kas esi, ar turėsi grįžti namo?

— Žinoma, ji turės grįžti namo, — atrėžė Rozemunda. — Ji privalės grįžti į savo šeimą. Juk negali amžinai likti pas mus. — Ji tyčia kalbėjo šitaip — siekė išprovokuoti Agnesę. Ir visai sėkmingai.

— Žinoma, ji galil — atkirto Agnesė. — Ji bus mūsų auklė.

— Argi kas norėtų pasilikti su tokia nuolat kniaukiančia mažę kaip tu? — drėbtelėjo Rozemunda ir paraginusi arklį nujojo risčia.

— Aš visai ne mažė! — suriko Agnesė jai pavymui. — Tu pati mažė! — Ji grįžo pas Kivriną. — Nenoriu, kad mane paliktum!

— Aš tavęs ir nepaliksiu, — atsakė Kivrina. — Judinkimės, tėvas Rošas laukia.

Jis laukė jau išėjęs į kelią ir, kai tik jos prisiartino, patraukė pirmyn. Rozemunda buvo jau kažin kur, ginė arklį apsnigtu taku, į visas puses žerdama gūsius sniego.

Perkirtę nedidelį upokšnį, jie pasiekė kelio išsišakojimą: jiems reikalinga atšaka suko į dešinę, o kita gal kokį šimtą metrų vedė beveik visai tiesiai, o paskui — kone stačiu kampu į kairę. Rozemunda laukėjų prie posūkio, jos nekantravimą be žodžių išreiškė arklys — trypdamas žemę ir purtydamas galvą.

Aš nukritau nuo arklio kaip tik ten, kur kelias šakojosi, galvojo Kivrina, stengdamasi prisiminti medžius, kelią, upokšnį — bet kokį kelrodį ženklą. Tačiau Vyčvudo girioje vingiuojantys keliukai šakojosi dešimtis kartų, ir nebuvo jokios detalės, kuri bylotų, jog šis išsišakojimas ir yra tas tikrasis. Bet, matyt, kaip tik tas ir buvo. Tėvas Rošas paėjėjo kelis žingsnius į dešinę, o paskui nėrė tiesiai į miško tankumyną, vesdamasis asilą iš paskos.