Connie Willis: Pasaulio pabaigos knyga

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 331 tomas

Serija įkurta 1990 m.

Connie Willis

DOOMSDAY BOOK

New York, Bantam books, 1994

UDK 820(73)-3

Vi-165

www.eridanas.lt

ISBN9955-10-118-0 (1 knyga)

ISBN9955-10-120-2 (bendras)

Copyright © by ConnieWillis, 1992

Cover art Copyright © by Keith Parkinson, 1990

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 2005

Ponas Danvortis pravėrė duris į laboratoriją, ir jo akiniai tą pat akimirką aprasojo.

— Pavėlavau? — paklausė jis skubiai nusiimdamas akinius ir prisimerkęs stebeilydamas į Merę.

— Uždaryk duris, — atsiliepė ji. — Per tą klaikų kalėdinių varpų tilindžiavimą net negirdžiu, ką sakai.

Danvortis uždarė duris, bet „O, susirinkite visi tikintieji…” gausmas vis vien įkyriai smelkėsi vidun.

— Bene pavėlavau? — pakartojo jis.

Merė papurtė galvą.

— Jei ką ir pražiopsojai, tai nebent Gilkraisto prakalbą.

Ji atsilošė kėdėje, leisdama Danvorčiui prasibrauti pro ją į siaurą stebėjimo zoną. Ji buvo nusivilkusi paltą, nusiėmusi vilnonę skrybėlaitę ir sukrovusi viską drauge su didžiuliu, paketų prigrūstu pirkinių maišu ant vienintelės laisvos kėdės. Žili jos plaukai styrojo į visas puses, tarsi ji, po to, kai nusiėmė skrybėlaitę, būtų bandžiusi juos papurenti.

— Labai jau ilga prakalba apie „Medievalio” mergelės kelionę laiku, — pridūrė ji. — Ir dar apie tai, kaip Brasenozės fakultetas nuo šiol pelnytai užims ryškiausio brangakmenio vietą istorijos karūnoje. Vis dar lyja?

— Taip, — atsakė jis, šerpe valydamasis akinius. Paskui užsikabino lenktus vielinių akinių kojelių galus už ausų ir patraukė prie plonytės stiklinės pertvaros užmesti akį į tinklą. Pačiame laboratorijos centre riogsojo sudaužytas vežimas, jį supo išvartyti medžių kamienai ir medinės dėžės. Virš viso šito kabojo apsauginės tinklo klostės, iškarstytos lyg koks perregimas parašiutas.

Prie vieno kamienų stovėjo Kivrinos vadovas Latimeras, jis atrodė dar labiau susenęs ir sukiužęs nei paprastai. Greta konsolės trypčiojo Montoja — apsitempusi džinsais ir tokia striuke, kuri nepadarytų gėdos jokiam teroristui, ji nekantriai dirsčiojo į elektroninį rankinį laikrodį. Badris sėdėjo priešais valdymo pultą maigydamas klavišus ir susiraukęs dėbčiodamas į displėjaus ekranus.

— O kur Kivrina? — paklausė Danvortis.

— Aš jos nemačiau, — atsakė Merė. — Bet eikš čionai, prisėsk. Pagal tvarkaraštį plyšys neturėtų atsidaryti iki vidurdienio, ir aš smarkiai abejoju, ar jie tuoj pat ją ir išsiųs. Ypač jei Gilkraistui šaus į galvą rėžti dar vieną kalbą.

Ji perkėlė paltą ant savo kėdės atlošo, o paketų prigrūstą parduotuvės krepšį pastatė ant grindų prie kojų.

— Vis dėlto nuoširdžiai tikiuosi, kad neteks prakarksoti čia ištisą dieną, — pridūrė. — Trečią valandą metro stotyje privalau pasitikti savo antros eilės vaikaitį, Koliną. Jis atvažiuoja metro traukiniu.

Ji kibo raustis parduotuvės krepšyje.

— Mano dukterėčia Deirdra šventėms susiruošė į Kentą ir paprašė manęs pasirūpinti Kolinu. Labai tikiuosi, kad lietus nemerks mūsų visą tą laiką, kol jis viešės čia, — kalbėjo ji, vis dar rausdamasi krepšyje. — Jam dvylika metų, nuostabus berniukas, labai gabus, nors jo žodynas toks klaikus, kad nors ausis užsikimšk. Visa kas jam arba „kraupas”, arba „apokaliptiška”. O dar Deirdra leidžia jam kimšti saldumynus pilna burna.

Jai niekaip nesisekė kažko išknisti iš krepšio.

— Štai ką nupirkau jam Kalėdoms. — Galų gale ji ištraukė siaurą, raudonais ir žaliais dryžiais išmargintą dėžutę. — Tikėjausi prieš ateidama čionai apsirūpinti visais pirkiniais, bet lietus kliokė kaip iš kiauro vamzdžio, be to, ir tas klaikias kompiuterines kalėdines giesmes, kuriomis užtvindyta visa Didžioji gatvė, galiu ištverti tik nedidelėmis porcijomis.

Ji atidarė dėžutę ir išlankstė audinį.

— Nenutuokiu, ką šiomis dienomis dėvi dvylikamečiai berniokai, bet šalikai juk nešiojami visais laikais, ar nemanai taip, Džeimsai? Džeimsai!

Tuščiu, nereginčiu žvilgsniu dėbsojęs į monitorių ekranus, jis staiga krūptelėjo ir atsisuko.

— A? Ką?

— Sakau, kad berniukams Kalėdų dovanai šalikas turėtų tikti visais laikais, kaip manai?

Jis dirstelėjo į išlankstytą šaliką, pakištą jam po nosimi pasižiūrėti. Tamsiai pilka, languota vilnonė skara. Jis pats, būdamas vaikas, būtų veikiau kritęs negyvas, nei sutikęs ryšėti tokį šaliką, o juk nuo jo vaikystės prabėgo jau penkiasdešimt metų.

— Taip, — tarstelėjo jis ir vėl nusigręžė į stiklinę pertvarą.

— Kas yra, Džeimsai? Kas nors negerai?

Latimeras paėmė nedidukę, žalvariu kaustytą dėžutę ir suglumęs apsidairė, tarsi būtų staiga užmiršęs, ką su ta dėžute ketino daryti. Montoja eilinį kartą nekantriai dirstelėjo į laikrodį.

— O kur nelabasis nešioja Gilkraistą? — paklausė Danvortis.

— Nuėjo štai ten, — atsakė Merė, rodydama duris tolimajame tinklo gale. — Iš pradžių rėžė kalbą apie „Medievalio„ reikšmę istoriniame kontekste, paskui persimetė keliais žodžiais su Kivrina, palaukė, kol laborantas šį tą patikrino, o paskui su Kivrina pasišalino už anų durų. Tikriausiai juodu vis dar ten, jis padeda jai ruoštis.

— Padeda jai ruoštis… — sumurmėjo Danvortis.

— Džeimsai, gal vis dėlto ateisi čionai, prisėsi ir pasakysi, kas tau užkliuvo? — sukruto Merė, grūsdama vilnonį šaliką atgal į dėžutę, o šią mėgindama sutalpinti atgal į krepšį. — O kur tave patį taip ilgai nešiojo? Kai atvykau, net neabejojau, kad tave jau rasiu čia. Šiaip ar taip, juk Kivrina — tavo mylimiausia mokinė.

— Bandžiau susisiekti su Istorijos fakulteto dekanu, — atsakė Danvortis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo displėjų ekranų.

— Besingeimu? O aš maniau, kad jis Kalėdų atostogoms kažkur išgaravęs.

— Taigi, kad jo nėra, o Gilkraistas apsisuko taip, kad laikinai einančiuoju dekano pareigas, kol tikrasis dekanas atostogauja, paskirtų jį ir jis galėtų laiko keliautojams atverti Viduramžius. Jis anuliavo jiems priskirtą draudžiamąjį, dešimtą, pavojingumo lygį ir kiekvienam amžiui nustatė tokį lygį, koks jam šovė į galvą. Ar žinai, kiek pavojingumo balų atiteko keturioliktajam amžiui? Šeši. Šeši! Jei Besingeimas būtų čia, jis nieku gyvu šito nebūtų leidęs! Tačiau jo neįmanoma niekur rasti. — Danvortis viltingai pažvelgė į Merę. — O gal tu netyčia žinai, kur jis galėjo prašapti?