Connie Willis: Pasaulio pabaigos knyga

Ji nudrožė šaligatviu, laviruodama per skėčių tankumyną. Danvortis valandėlę svarstė, ar nereikėtų apsivilkti palto, bet paskui nutarė, kad dėl poros žingsnių neverta vargintis. Jis yrėsi Merei iš paskos, saugodamasis, kad koks skėtis neiškabintų akių ir tuo pačiu mėgindamas atpažinti šiuo metu niokojamą kalėdinę giesmę. Užvis labiausiai tie garsai priminė kvietimą į kovą, sukergtą su laidotuvių muzika, tačiau veikiausiai tai buvo „Skambėkite, varpeliai”.

Merė stabtelėjo ant bordiūro kaip tik priešais vaistinę ir ėmė raustis krepšyje.

— Kaip manai, kokią melodiją reiškia šitas vaiduokliškas kvaksėjimas? — paklausė ji, galų gale išmėškeriodama iš krepšio sudedamą skėtį. — Bene „O, Betliejaus miesteli”?

— „Skambėkite, varpeliai”, — atsakė Danvortis ir žengė į gatvę.

— Džeimsai! — klyktelėjo Merė, stverdama j į už rankovės.

Priekinė dviračio padanga nekliudė jo vos per plauką, pedalas brūkštelėjo koją. Dviratininkas susverdėjo ir paleido gerklę:

— Šimts velnių, net sukruštos gatvės pereit nebemoki?

Danvortis atšoko atatupstas ir kone užgriuvo ant šešiametės, glėbyje spaudžiančios pliušinį Kalėdų senelį. Vaiko motina taip ir nutvilkė jį žvilgsniu.

— Pasistenk atsargiau, Džeimsai, — tarstelėjo Merė.

Gatvę jie vis dėlto perėjo, Merė pirma. Pusiaukelėje praplyšo dangus. Merė nėrė po vaistinės stogine ir pabandė išsiskleisti skėtį. Vaistinės vitrina buvo išpuošta žaliais ir auksiniais blizgučiais, o tarp kvepalų flakonėlių įtaisytas plakatas skelbė: „Gelbėkime Merstono parapijos bažnyčios varpus. Aukokime restauravimo fondui”.

Visa kur gaudžiantys varpai liovėsi kankinę „Skambėkite, varpeliai”, o gal „O, Betliejaus miesteli” ir ėmėsi dundinti „Mes — trys karaliai iš Rytų šalies”. Danvortis atpažino minorinę tonaciją.

Merei niekaip nesisekė susidoroti su skėčiu. Netekusi kantrybės, sugrūdo jį atgal į krepšį ir nužirgliojo šaligatviu. Danvortis, iš paskutiniųjų stengdamasis išvengti susidūrimų, nusekė jai iš paskos pro kanceliarinių reikmenų bei tabako krautuvėles, nukabinėtas mirksinčiomis raudonomis bei žaliomis lemputėmis, ir smuko pro duris, kurias jam paslaugiai atidarė Merė.

Jo akiniai akimoju aprasojo. Danvortis nusiėmė juos ir nušluostė palto apykakle. Merė uždarė duris, ir juodu paniro į palaimingą prislopintų rudų atspalvių kavinės tylą.

— O, kokia laimė, — tarstelėjo Merė. — Juk sakiau tau — jie ne iš tų, kurie persistengia apsikarstydami blizgučiais.

Danvortis vėl užsidėjo akinius. Lentynos už baro buvo nukabinėtos lempučių girliandomis, mirksinčiomis blyškiai žalsvais, rausvais ir pablukusiais mėlynais žibiriukais. Viename baro kampe stovėjo didelė, optinio pluošto Kalėdų eglutė, įtaisyta ant besisukančio stovo.

Ankštoje, siauroje užeigoje nebuvo nė gyvos dvasios, neminint už baro murksančio mėsingo barmeno. Merė prasibrovė pro du tuščius stalus į patį kamputį.

— Čia bent jau negirdėti tų nukvakusių varpų, — pareiškė ji, tupdydama krepšį su pirkiniais ant ilgo medinio suolo. — Ne ne, gėrimais pasirūpinsiu aš. O tu sėsk ir sėdėk. Tas dviratininkas vos neišvertė tavęs iš padų.

Iš pirkinių krepšio ji iškasė keletą sumaigytų vieno svaro banknotų ir nužingsniavo prie baro.

— Dvi pintas karčiojo alaus, — paprašė barmeno. — Gal nori ko nors užkąsti? — atsigręžusi šūktelėjo Danvorčiui. — Yra sumuštinių ir bandelių su sūriu.

— Ar matei, kaip Gilkraistas vėpsojo į konsolę, išsišiepęs tarsi koks Češyro katinas? — atsiliepė Danvortis. — Nesiteikė net atsigręžti pasižiūrėti, ar Kivrina iškeliavo, ar tebeguli pusgyvė ant grindų.

— Įpilkite dvi pintas alaus ir taurelę gryno viskio, — paprašė Merė.

Danvortis atsisėdo. Ant stalo stovėjo Kalėdų prakartėlė: buvo čia ir plastmasinių avių, ir pusnuogis kūdikėlis ėdžiose.

— Gilkraistas privalėjo išsiųsti ją tiesiog iš kasinėjimų, — nerimo jis. — Apskaičiavimai nuotoliniam perkėlimui eksponentiškai sudėtingesni nei perkeliant į tą pačią vietą. Tikriausiai turėčiau jaustis dėkingas, kad jam nešovė į galvą išsiųsti jos dar ir su laiko paklaida. Pirmus metus dirbantis asistentas niekaip nesugebėtų tinkamai atlikti šitokių apskaičiavimų. Kai įbrukau jiems talkon Badrį, buvau jau gerokai pašiurpęs, kad Gilkraistas užsimanys perkėlimo su paklaida, o ne realiu laiku.

Jis stumtelėjo vieną plastmasinių avinėlių arčiau piemens.

— Jei tik jis išvis suvokia, kad esama skirtumo, — putojo toliau.

— Žinai, ką jis man atsakė, kai įkalbinėjau išbandyti bent vieną perkėlimą be žmogaus? Ogi štai ką: „Juk jei nutiks kokia nors nelaimė, mes visuomet galėsime grįžti laiku atgal ir ištraukti panelę Engl iš ten anksčiau, nei ta nelaimė įvyks, argi ne taip?” Tas tipas net nenutuokia, kaip veikia tinklas, nė girdėt negirdėjęs apie paradoksus; jis nesupranta, kad, jei Kivrina jau ten, visa, kas jai nutinka, yra tikra ir nebepakeičiama.

Merė laviravo tarp stalų, viena ranka nešdama viskį, o antrąja, pakankamai negrabiai, — dvi pintas alaus. Viskį ji pastatė Danvorčiui po nosimi.

— Standartinis receptas: visada prirašau tai dviratininkų aukoms ir pernelyg rūpestingiems tėvams. Ar tas dviratininkas smarkiai sumušė tau koją?

— Net neužkliudė, — atsakė Danvortis.

— Praėjusią savaitę ir pati buvau pakliuvusi į dviračio avariją. Dalyvavau viename tų jūsiškio „Dvidešimto amžiaus” rengiamų žygių. Buvau ką tik grįžusi iš kelionės į Pirmojo pasaulinio karo zoną. Įsivaizduok sau: per ištisas dvi savaites Belo miškuose nė plaukas nuo galvos nenukrito, o paskui būtinai prireikė susidurti su vienu tokiu dideliais ratais tiesiog Brode. — Ji patraukė atgal prie baro pasiimti bandelių su sūriu.

— Negaliu pakęsti tokių didaktinių alegorijų, — pareiškė Danvortis. Jis paėmė plastmasinę Švenčiausiąją Mergelę. Ši vilkėjo mėlyną apdarą, buvo užsimetusi baltą apsiaustą. — Vis dėlto, jeigu jis būtų pasiuntęs ją su laiko paklaida, jai bent negrėstų pavojus mirtinai sušalti. Be jokios abejonės, ją reikėjo aprūpinti kur kas šiltesniu drabužiu nei kažkoks triušio kailiuko apsiaustas. O gal Gilkraistui nė į galvą neatėjo, kad 1320-ieji kaip tik sutampa su Mažojo Ledo amžiaus pradžia?

— Žinai, pagaliau supratau, ką tu man primeni, — pareiškė Merė, dėdama ant stalo lėkštę ir servetėlę. — Ogi Viljamo Gadsono mamytę.

Palyginimas buvo labai jau neteisingas. Viljamas Gadsonas buvo vienas Danvorčio studentų, pirmakursis. Jo mamytė per semestrą spėjo apsilankyti jau šešis kartus, pirmąjį — kad aprūpintų sūnelį specialiomis šiltomis movomis ausims.

— Jeigu jų nenešios, jis persisaldys, — paskelbė ji Danvorčiui. — Vilis visuomet buvo nepaprastai jautrus šalčiui, o dabar dar atsidūrė taip toli nuo namų ir visa kita. Jo kurso vadovas kaip reikiant nepasirūpina, nors kalbėjau su juo apie tai ne vieną kartą.

Vilis buvo augalotas vaikinas, tikras ąžuolas, o linkęs persišaldyti atrodė irgi ne labiau nei ąžuolas.

— Esu tikras, jis gali kuo puikiausiai pasirūpinti savimi pats, — leptelėjo tada Danvortis poniai Gadson, ir tai buvo klaida. Ponia Gadson akimoju įtraukė jį į sąrašą tų netikėlių, kurie atsisako deramai pasirūpinti jos Viliu, bet tai toli gražu netrukdė jai bent kartą per porą savaičių įsibrauti pas Danvortį, brukti Viliui skirtus vitaminus ir dar primygtinai pareikalauti, kad Vilis būtų išbrauktas iš irkluotojų komandos, nes nuolat persitempiąs.