Connie Willis: Pasaulio pabaigos knyga

— Žinau, — atsakė Danvortis.

Pastarąsias Kalėdų atostogas Kivrina praleido grūsdama į galvą lotyniškus mišių tekstus, mokydamasi austi ir siuvinėti, o ir jis išmokė ją visko, kas tik atėjo jam į galvą. Bet argi tai gali apsaugoti ją nuo visko, argi tai užtikrins, kad jos nesutryps koks arklys ar neišprievartaus girtas riteris, traukiantis namo iš Kryžiaus žygių? 1320-aisiais dar tebegyvavo paprotys deginti žmones ant laužų. Nebuvo tokių skiepų, kurie apsaugotų ją nuo to, neįmanoma buvo apsidrausti nuo kokio nors atsitiktinio žioplio, kuris galėjo pastebėti ją, atkeliaujančią per plyšį, ir čia pat apšaukti ragana.

Jis vėl sužiuro pro stiklinę pertvarą. Latimeras trečią sykį pakėlė kamieną ir vėl nuleido į vietą. Montoja eilinį kartą dirstelėjo į laikrodį. Laborantas maigė klavišus ir raukėsi.

— Privalėjau atsisakyti ją mokyti, — pareiškė jis. — Ėmiausi tik todėl, kad akivaizdžiai visiems parodyčiau, koks nekompetentingas yra Gilkraistas.

— Nesąmonės, — atrėžė Merė. — Ėmeisi to todėl, kad ji — Kivrina. Ji — tokia pat, koks kadaise buvai tu — lankstaus proto, išradinga, ryžtinga.

— Tik štai aš niekad nekišdavau galvos į kilpą.

— Dar ir kaip kišdavai. Puikiausiai prisimenu, kaip laukei nesulaukei, kada galėsi išdumti į bombarduojamą Londoną, kad tau ant galvos nudribtų viena kita bomba. O dar, rodos, menu vieną nutikimą, susijusį su senąja Bodlio biblioteka…

Virstelėjo pasirengimo kambario durys; į pagrindinę patalpą įėjo Kivrina ir Gilkraistas. Žengdama per išvartytas dėžes, Kivrina sugniaužusi kilstelėjo ilgus savo sijonus. Ji vilkėjo baltą, triušio kailiu pamuštą apsiaustą ir ryškiai mėlyną suknelę, kurią vakar specialiai buvo atnešusi parodyti Danvorčiui. Pasakė, kad apsiaustas nuaustas rankomis. Drabužis priminė ne ką kita, o seną vilnonę antklodę, kuria kažkas apsiautė jos pečius, suknelės rankovės buvo pernelyg ilgos. Jos beveik visiškai slėpė Kivrinos plaštakas. Ilgi, šviesūs, kaspinu perjuosti plaukai laisvai draikėsi ant pečių. Ji iš tiesų atrodė dar nepakankamai suaugusi, kad paleistum vieną eiti per gatvę.

Danvortis atsistojo, pasiruošęs kumščiais trinktelėti į stiklą, kai tik Kivrina pažvelgs jo pusėn, bet ji sustojo suverstų daiktų krūvos viduryje, vis dar pusiau nusigręžusi nuo jo, pažvelgė į nubraižytus ant grindų ženklus, žingtelėjo pirmyn, susitvarkė žeme besivelkančius sijonus.

Gilkraistas prisiartino prie Badrio, kažką pasakė šiam, paėmė ant konsolės gulėjusią nešiojamą atmintinę ir ėmėsi tikrinti, ar nieko netrūksta, vikriai baksnodamas šviesos lazdele.

Kivrina kažką jam pasakė ir parodė žalvariu kaustytą skrynelę. Montoja, kuri pasilenkusi dirsčiojo Badriui per petį, nekantriai atsitiesė ir priėjo prie Kivrinos, purtydama galvą. Kivrina vėl kažką pasakė, šįsyk griežčiau, ir Montoja atsiklaupusi stumtelėjo vieną kamienų arčiau vežimo.

Gilkraistas dar kažką patikrino sąraše. Tada tarstelėjo žodį kitą Latimerui — šis paėmė plokščią metalinę dėžutę ir padavė Gilkraistui. Dabar Gilkraistas kažką pasakė Kivrinai, ir ši, suglaudusi delnus, kilstelėjo rankas prie krūtinės. Tada palenkė galvą prie suglaustų delnų ir prakalbo.

— Bene jis liepėjai pasitreniruoti melstis? — sujudo Danvortis.

— O tai tikrai gali praversti. Ko gero, šio perkėlimo metu tik Dievo pagalbos jai ir teverta tikėtis.

— Jie tikrina implantą, — paaiškino Merė.

— Kokį dar implantą?

— Specialų įrašinėjantį lustą, skirtą tam, kad, dirbdama vietoje, ji galėtų įrašinėti viską, ką pastebės. Dauguma to laikotarpio gyventojų nemoka nei skaityti, nei rašyti, tad į vieną riešą implantavau jai analoginį ir skaitmeninį mikrofoną, o į kitą — atmintį. Kai ji šitaip suglaudžia delnus, prietaisas aktyvuojamas. O kai įkalba informaciją, atrodo, kad ji meldžiasi. Lustų talpa — du su puse gigabaito, tad savo stebėjimus ji galės įrašinėti pustrečios savaitės be pertraukų.

— Reikėjo implantuoti jai ir lokatorių, kad prireikus galėtų išsikviesti pagalbą.

Gilkraistas krapštinėjosi su plokščia metaline dėžute. Paskui papurtė galvą, kilstelėjo sudėtas Kivrinos rankas šiek tiek aukštėliau. Pernelyg ilga suknelės rankovė nusmuko, atidengdama ranką. Kivrinos plaštakoje žiojėjo pjautinė žaizda. Greta įpjovos ant odos vingiavo rusvas sukrešėjusio kraujo takelis.

— Kažkas negerai. — Danvortis atsigręžė į Merę. — Ji sužeista.

Kivrina vėl kažką kalbėjo į suglaustus delnus. Gilkraistas linktelėjo. Kivrina pažvelgė į jį — ir pastebėjo Danvortį. Ir apdovanojo jį susižavėjimo kupina šypsena. Jos smilkinys irgi buvo kruvinas. Plaukai po kaspinu net sulipę nuo kraujo. Gilkraistas pakėlė akis, pamatė Danvortį ir nuskubėjo prie stiklinės pertvaros; atrodė gerokai suirzęs.

— Ji dar nespėjo net iškeliauti, o jie jau leido jai susižeisti! — Danvortis pašėlo kumščiais trankyti į stiklą.

Gilkraistas prisiartino prie valdymo plokštelės sienoje, nuspaudė mygtuką, paskui grįžo ir atsistojo priešais Danvortį.

— Sveiki, pone Danvorti, — pasilabino. Paskui linktelėjo Merei.

— Daktare Arens. Labai malonu, kad atėjote išlydėti Kivrinos.

— Paskutiniuosius du žodžius jis vos vos pabrėžė, kad nuskambėtų beveik kaip grasinimas.

— Kas nutiko Kivrinai? — paklausė Danvortis.

— Kas nutiko? — nustebo Gilkraistas. — Nesuprantu, ką turite omeny.

Kivrina jau skubinosi prie pertvaros, kruvina ranka suglobusi suknelės kraštą. Ant jos skruosto lyg prisirpusi slyva tamsavo mėlynė.

— Noriu su ja pasikalbėti, — pareiškė Danvortis.

— Bijau, kad nebėra kada, — atsakė Gilkraistas. — Privalome laikytis grafiko.

— Reikalauju, kad leistumėte su ja pasikalbėti.

Gilkraistas papūtė lūpas; abipus jo nosies išryškėjo po balzganą raukšlę.

— Gal galėčiau jums priminti, pone Danvorti, — šaltai pareiškė jis, — kad šį perkėlimą vykdo Brasenozė, ne Baliolas. Savaime suprantama, aš labai dėkingas už visą suteiktą pagalbą, už tai, kad pakvietėte mums padėti savo laborantą, aš gerbiu daugelio metų jūsų kaip istoriko patirtį, bet užtikrinu: situaciją kontroliuoju aš, ir kol kas viskas vyksta sklandžiai.

— Kodėl tuomet jūsų istorikė sužeista, dar net nespėjusi išvykti?

— Ak, pone Danvorti, kaip aš džiaugiuosi, kad atėjote! — sučiulbo atskubėjusi prie pertvaros Kivrina. — Jau baiminausi, kad taip ir neturėsiu progos su jumis atsisveikinti. Argi visa tai ne nuostabu?

Nuostabu…

— Tu kruvina, — pasakė Danvortis. — Kas atsitiko?

— Nieko, — atsakė Kivrina, atsargiai paliesdama smilkinį, po to dirstelėdama į pirštus. — Tai maskarado dalis. — Ji pažvelgė jam per petį į Merę. — Daktare Arens, ir jūs čia. Kaip aš džiaugiuosi!

Merė buvo jau atsistojusi, tik maišo su pirkiniais nepaleido iš rankų.

— Norėčiau dar kartą pamatyti tą priešvirusinį skiepą, — pasakė. — Ar be patinimo buvo dar kokia nors reakcija? Gal niežėjo ar dar kas nors?

— Nieko panašaus, viskas gerai, daktare Arens, — užtikrino Kivrina. Ji atsismaukė rankovę ir tuoj pat vėl užsismaukė — vargu ar Merė spėjo bent akį užmesti į vidinę jos dilbio pusę. Užtat spėjo pastebėti, kad Kivrinos ranka irgi nusėta raudonais sumušimais, pamažu jau virstančiais juodomis ir violetinėmis mėlynėmis.

— Ko gero, kur kas svarbiau būtų paklausti, kodėl ji kraujuoja, — pareiškė Danvortis.

— Tai maskarado dalis. Juk jau sakiau jums, aš — Izabelė de Bovrijė; kelyje mane užpuolė plėšikai, — paaiškino Kivrina. Ji atsigręžė ir mostelėjo į išblaškytas dėžes ir sukiužintą vežimą. — Visus mano daiktus išgrobstė, o mane palaikė negyva ir paliko. Juk sumanymą aš pasiskolinau iš jūsų, pone Danvorti, — kiek priekaištingai pridūrė ji.