Connie Willis: Pasaulio pabaigos knyga

— Ne, — atsakė ji. — Man rodos, išsitrenkė kažkur į Škotiją.

— Kažkur į Škotiją, — su kartėliu pakartojo jis. — O tuo tarpu Gilkraistas, pasinaudojęs proga, siunčia Kivriną į amžių, kuris neabejotinai yra dešimto pavojingumo lygio, kuriame klesti skrofuliozė bei maras ir ant laužo sudeginama Žana d‘Ark.

Jis dėbtelėjo į Badrį. Šis kaip tik kažką kalbėjo į valdymo pulto mikrofoną.

— Minėjai, Badris atliko bandymus. O kokie buvo tie bandymai? Patikrino koordinates? Sukūrė lauko projekciją?

— Aš nežinau. — Ji atsainiai mostelėjo į ekranus, kuriuose be paliovos mainėsi matricos ir skaičių stulpeliai. — Juk aš — gydytoja, ne laborantė. Bet man pasirodė, kad laborantą pažįstu. Juk jis — iš Baliolo, ar ne?

Danvortis linktelėjo.

— Jis — geriausias laborantas visame Baliole, — atsakė, stebėdamas Badrį, kuris protarpiais spustelėdavo tai vieną, tai kitą valdymo pulto klavišą, neatitraukdamas žvilgsnio nuo be paliovos besikeičiančių rodmenų. — Visi Naujosios Kolegijos laborantai išsilakstė atostogų, tad Gilkraistas jau buvo sumąstęs pasitelkti pirmametį asistentą, kuris savarankiškai dar nė karto nėra perkėlęs per plyšį žmogaus. Pirmametį asistentą — vadovauti nuotoliniam perkėlimui! Bet man pavyko įkalbėti jį pasikviesti Badrį. Jei jau negaliu išvis sutrukdyti šitam perkėlimui, bent galiu pasirūpinti, kad jį atliktų kompetentingas laborantas.

Badris valandėlę susiraukęs stebeilijo į ekraną, paskui išsitraukė iš kišenės matuoklį ir nupėdino vežimo link.

— Badri! — šūktelėjo Danvortis.

Badris visiškai niekaip neparodė, kad būtų jį išgirdęs. Žingsniavo perimetru aplink kamienų bei dėžių sankaupą, įdėmiai žvelgdamas į matuoklį. Paskui šiek tiek stumtelėjo vieną dėžių į kairę.

— Jis tavęs negirdi, — pasakė Merė.

— Badri! — užbaubė Danvortis. — Man reikia su tavim pasikalbėti!

Merė jau buvo atsistojusi.

— Sakau tau, jis tavęs negirdi, Džeimsai, — pakartojo. — Pertvara izoliuoja bet kokius garsus.

Badris tarstelėjo kažką Latimerui, kuris vis dar tebelaikė rankoje žalvariu kaustytą dėžutę. Latimeras atrodė visai suglumęs. Badris paėmė iš jo dėžutę ir padėjo ant kreida nubrėžtos žymės.

Danvortis apsidairė mikrofono. Bet taip ir neišvydo.

— Tai kaip jūs girdėjote Gilkraisto prakalbą? — paklausė jis Merės.

— Gilkraistas paspaudė mygtuką ten, viduje, — atsakė ji, rodydama plokštelę sienoje, įtaisytą greta tinklo.

Badris jau vėl sėdėjo prie valdymo pulto ir kalbėjo į šio mikrofoną. Apsauginės tinklo klostės pradėjo leistis į vietą. Badris dar kažką pasakė, ir jos vėl pakilo ten, kur buvusios.

— Liepiau Badriui viską patikrinti ir pertikrinti — tinklą, asistento apskaičiavimus, žodžiu, absoliučiai viską, — pasakė Danvortis.

— Ir nutraukti plyšio atidarymo procesą tą pat akimirką, kai suras kokią nors klaidą, nesvarbu, ką čiulbėtų Gilkraistas.

— Gali neabejoti: Gilkraistas ir pats nieku gyvu nerizikuos Kivrinos saugumu, — pasišiaušė Merė. — Jis saikstėsi ėmęsis visų įmanomų atsargumo priemonių…

— Visų atsargumo priemonių! Nei jis atliko žvalgybinius bandymus, nei tikrino parametrus. Mes „Dvidešimtame amžiuje” ištisus dvejus metus vargome su bandymais be žmonių, kol pagaliau ryžomės išsiųsti pirmąjį žmogų. O jis tokiais dalykais išvis nesiteikė pasirūpinti. Badris sakė jam, jog būtina atidėti perkėlimą tol, kol jis atliks bent vieną tokį bandymą — ir ką manai? Perkėlimo datą jis tik dviem dienomis paankstino! Tas žmogėnas absoliučiai nekompetentingas!

— Bet jis juk paaiškino, kodėl perkėlimo datai taip svarbu rinktis šią dieną, — vis dar laikėsi savo Merė. — Iš jo kalbos tai buvo lyg ir visiškai aišku. Jis tvirtino, kad keturioliktojo amžiaus žmonės į kalendorines datas išvis nekreipė dėmesio — išskyrus sėjos bei pjūties laiką ir bažnytinius šventadienius. Jis tvirtino, esą tokių švenčių užvis daugiausia apie Kalėdas, štai kodėl „Medievalis” ir nusprendęs išsiųsti Kivriną tuojau pat: pasinaudodama šventosiomis Advento dienomis, ji galėsianti tiksliai išsiaiškinti savo padėtį laike, kas padės jai nesusipainioti ir prisistatyti prie plyšio tiksliai gruodžio dvidešimt aštuntąją.

— Priežastis, dėl kurios jis nori išsiųsti ją dabar pat, — anaiptol ne Adventas ir ne kokios nors šventės, — atkirto Danvortis, nenuleisdamas akių nuo Badrio, kuris, suraukęs antakius, vėl baksnojo tai vieną, tai kitą klavišą. — Lygiai taip pat sėkmingai jis galėjo išsiųsti ją ir kitą savaitę, o susitikimui paskirti Trijų Karalių dieną. Galėjo sugaišti kad ir ištisą pusmetį eksperimentuodamas su perkėlimais be žmonių, o paskui išsiųsti ją su laiko paklaida. Bet jis skubinasi perkelti Kivriną kaip tik dabar — tik dėl to, kad Besingeimas išvykęs atostogų ir negalijo sustabdyti.

— O Dievulėliau, — aiktelėjo Merė. — Zinai, man ir pačiai pasirodė, kad jis su šiuo projektu lekia kaip įkirptas. Kai pasakiau jam, kiek laiko turiu laikyti Kivriną izoliatoriuje, bandė įkalbėti mane, kad išleisčiau ją anksčiau. Teko aiškinti, kad skiepai tampa veiksmingi ne iš karto.

— Susitikimui paskiriama gruodžio dvidešimt aštuntoji… — su kartėliu tęsė Danvortis. — Ar žinai, kokia tai šventa diena? Nekaltųjų kūdikių skerdynių šventė. Turint omeny, kaip organizuojamas perkėlimas, šitoks pavadinimas gali pasirodyti esąs netgi labai taiklus.

— O kodėl tu negali priversti jų pakeisti planus? — paklausė Merė. — Juk gali uždrausti Kivrinai išvykti, argi ne taip? Šiaip ar taip, jos vadovas — tu.

— Ne, — atsakė jis. — Ne aš. Ji studijuoja Brasenozėje. O jos kurso vadovas — Latimeras. — Rankos mostelėjimu jis parodė Latimerą, kuris vėl laikė rankoje žalvariu kaustytą dėžutę ir bukai dėbsojo į ją. — Baliole ji tik lankėsi — prašė manęs, kad pamokyčiau ją neoficialiai.

Jis pasisuko ir nereginčiomis akimis užsižiūrėjo į grūdinto stiklo pertvarą.

— Aš ir sakiau jai, kad keliauti ji jokiu būdu negali.

Kivrina susirado jį, vos pradėjusi mokytis universitete, dar pirmame kurse.

— Noriu keliauti į Viduramžius, — tiesiai pareiškė ji.

Ji buvo ne daugiau kaip pusantro metro ūgio, šviesūs plaukai — supinti į kasas. Atrodė dar nepakankamai didelė, kad paleistum vieną eiti per gatvę.

— Tai neįmanoma, — atsakė jai tada Danvortis, ir tai buvo jo pirmoji klaida. Reikėjo iš karto siųsti ją atgal į „Medievalį”, tegul šnekasi apie tai su savo kurso vadovu. — Viduramžiai keliautojams uždaryti. Pavojingumo lygis — dešimt balų.

— Dešimtas lygis — pernelyg aukštas, — atsakė Kivrina. — Ponas Gilkraistas tvirtina, kad dešimties balų Viduramžiai tikrai nenusipelnė. Pasak jo, dar metai kiti tyrinėjimų — ir dešimtas lygis jiems tikrai bus panaikintas. Skiriant dešimt balų, buvo atsižvelgta į amžininkų mirtingumo lygį, o šį lėmė blogas maitinimasis ir padoresnės medicininės priežiūros stoka. Tačiau istorikui, pasiskiepijusiam nuo to meto ligų, pavojingumo lygis tikrai nebus toks aukštas. Ponas Gilkraistas ketina kreiptis į Istorijos fakultetą, kad iš naujo įvertintų pavojingumo lygį, o paskui atidaryti bent dalį keturioliktojo amžiaus tyrinėtojams.

— Netelpa galvoj, kad Istorijos fakultetas kada nors galėtų atverti amžių, kuriame ne tik siautė Juodoji Mirtis bei cholera, bet dar ir vyko Šimto metų karas, — atsakė Danvortis.

— Bet vis dėlto jie gali leisti ten keliauti, o jei taip ir atsitiks, aš būtinai noriu ten apsilankyti.