Connie Willis: Pasaulio pabaigos knyga

— Tai visiškai neįmanoma, — atkakliai spyriojosi Danvortis. — Net jeigu jiems šautų į galvą atverti keturioliktąjį amžių, „Medievalis” nieku gyvu nesiųs ten moters. Tuo laikotarpiu moteris, keliaujanti be jokios palydos, buvo neregėtas negirdėtas dalykas. Nebent pačių žemiausiųjų klasių moterims pasitaikydavo klajoti vienoms — ir jos paprastai tapdavo lengvu grobiu pirmam pasitaikiusiam žmogui ar žvėriui. Tuo tarpu aukštuomenės ar dar tik besiformuojančios viduriniosios klasės moterį visada lydėdavo tėvas, vyras ar tarnai, neretai — ir visi trys iš karto. O net jei tu nebūtum moteris, juk dar nesi net baigusi universiteto. Keturioliktasis amžius — pernelyg pavojingas, kad „Medievalis” imtųsi bent svarstyti galimybę siųsti ten studentą, tegul ir paskutiniojo kurso. Jei ką nors ir išleistų, tai nebent tik patyrusį istoriką.

— Keturioliktasis amžius — nėmaž ne pavojingesnis už dvidešimtąjį, — atrėmė Kivrina. — Iprito dujos, automobilių avarijos, elektroniniai nusitaikymo prietaisai… Keturioliktame amžiuje niekas bent jau nemunes bombos man ant galvos. O kas gali pasigirti esąs tikras Viduramžių specialistas? Tiesioginės patirties neturi niekas, o jūsų „Dvidešimtojo amžiaus” istorikai čia, Baliole, apie Viduramžius ir išvis nieko nenutuokia. Nelikę beveik jokių dokumentų, išskyrus nebent parapijų registrus bei mokesčių sąrašus, o kaip tuo metu iš tikrųjų gyveno žmonės — šito nežino niekas. Štai kodėl noriu ten nukeliauti. Noriu kuo daugiau sužinoti apie keturioliktojo amžiaus žmones: kokie jie buvo, kaip gyveno. Tad ar padėsite man?

Galų gale jis vis dėlto pasakė:

— Tikriausiai apie tai tau reikėtų pasikalbėti su savo vadovu „Medievalyje”.

Bet buvo per vėlu.

— Aš jau kalbėjausi su jais, — atsakė ji. — Apie Viduramžius jie irgi ničnieko nenutuokia. Turiu omeny — nieko, kas galėtų praversti praktiškai. Ponas Latimeras moko mane senosios anglų kalbos, tačiau visa, ką jis gali man pasakyti — tai tik būdvardinis galūnių kaitymas ir balsių virtimas kitomis. Kalbėti rišliais sakiniais jis manęs taip ir neišmokė.

— O man reikia perprasti kalbą ir papročius, — tęsė ji, pasilenkdama virš Danvorčio rašomojo stalo. — Noriu susipažinti su jų pinigais, mitybos tradicijomis ir visa kuo. Ar žinojote, kad jie net neturėjo lėkščių? Vietoj jų naudodavo plokščius duonos kepaliukus, vadinamąsias mančetes, kuriuos, suvalgę mėsą, sulaužydavo gabaliukais ir taip pat suvalgydavo. Privalau rasti ką nors, kas išmokytų mane visokių tokių dalykų — kad nepridaryčiau klaidų.

— Aš — dvidešimtojo amžiaus, bet ne Viduramžių specialistas. Štai jau keturiasdešimt metų prie Viduramžių nesu nė piršto prikišęs.

— Bet jūs bent jau žinote, ką aš turėčiau žinoti! Jei tik pasakytumėte, ko man reikia, aš kibčiau to ieškoti ir mokytis.

— O kodėl negalėtum kreiptis šiuo klausimu į Gilkraistą? — dar bandė šauti Danvortis, nors pats manė, kad Gilkraistas — kvailys per visą pilvą, ir dar labai savim patenkintas.

— Jis rūpinasi pakeisti pavojingumo lygio vertinimą, tad visiškai neturi laiko.

Tik kas jam iš to, jei pavojingumo balai Viduramžiams ir bus sumažinti, bet neturės žmogaus, kurį galėtų ten pasiųsti? — dingtelėjo Danvorčiui.

— Ar tau nešovė į galvą aplankyti tos profesorės amerikietės, Montojos? Ji kaip tik kasinėja radimvietę netoli Vitnio, argi ne taip? Kas jau kas, o ji tikrai turėtų ką nors žinoti apie Viduramžių papročius.

— Ponia Montoja irgi visiškai neturi laiko, ji per galvą verčiasi, ieškodama žmonių kasinėjimams Skendgeite. Nejaugi nesuprantate? Iš jų aš nepešiu jokios naudos. Jūs vienintelis galite man padėti.

Kaip kažin ką, tada jam derėjo pasakyti: „Vis dėlto jie — Brasenozės fakulteto darbuotojai, o aš — ne”, — tačiau, drauge su piktdžiugos pliūpsniu, jis pasijuto smarkiai pamalonintas išgirdęs patvirtinimą to, ką pats visąlaik ir manė: kad Latimeras — kretantis senis, Montoja — sužlugusi archeologė, o Gilkraistas visiškai nesugeba ugdyti istorikų. Jam sukilo ūpas pasinaudoti Kivrina tam, kad parodytų tiems iš „Medievalio”, kaip reikia dirbti.

— Aprūpinsime tave vertėju, — ėmė tada porinti jis. — Dar noriu, kad išmoktum bažnytinę lotynų kalbą, taip pat prancūzų kalbos normanų dialektą ir, be Latimero Viduramžių anglų, dar ir senąją vokiečių kalbą. — Vos jam prašnekus, ji iš kišenės išsitraukė pieštuką, užrašų knygutę ir ėmė skubiai skrebenti.

— Tau reikės praktinės žemės ūkio darbų patirties: teks išmokti melžti karvę, rinkti kiaušinius, auginti daržoves, — kalbėjo jis, lenkdamas pirštus. — Be to, tavo plaukai nepakankamai ilgi. Teks pavartoti specialų preparatą. Turėsi išmokti verpti — verpste, ne rateliu. Verpimo ratelis tais laikais dar nebuvo išrastas. Ir dar tau reikės išmokti jodinėti.

Staiga atitokęs jis nutilo.

— Ar žinai, ko dar tau reikės išmokti? — paklausė, įdėmiai žvelgdamas į ją, stropiai palinkusią prie užrašų knygutės, kurioje skrebeno sąrašą, net kasos šokčiojo ant pečių. — Turėsi išmokti gydyti atvirus skaudulius bei užkrėstas, pūliuojančias žaizdas, ruošti laidojimui kūdikių kūnelius, kasti kapą. Net jei Gilkraistas sugebės kažkaip pakeisti pavojingumo kategoriją, pagal žmonių mirtingumą ji vis vien bus dešimto lygio. Vidutinė gyvenimo trukmė keturioliktame amžiuje buvo trisdešimt aštuoneri metai. Taigi nėra tau ko kišti ten nosies.

Neatitraukdama pieštuko nuo popieriaus lapelio, Kivrina pakėlė galvą.

— O kur man reikėtų kreiptis, kad galėčiau pasižiūrėti lavonų? — nekantriai paklausė. — Į lavoninę? O gal paprašyti daktarės Arens, kad leistų apsilankyti jos ligoninėje?

— Sakiau jai daugybę kartų, kad ji nieku gyvu negalinti keliauti, — pasakė Danvortis, vis dar dėbsodamas nereginčiu žvilgsniu į stiklinę pertvarą. — Bet ji nenorėjo net girdėti.

— Žinau, — atsiliepė Merė. — Mano pastangos ją atkalbėti irgi buvo it žirniai į sieną.

Danvortis nevikriai klestelėjo greta jos ant kėdės. Jam paaštrėjo artritas — čia lietus kaltas, lietus ir bevaisės Besingeimo paieškos. Jis dar tebebuvo su paltu. Šiaip ne taip sėdėdamas išsirangė iš jo, nusivyniojo šaliką.

— Dar bandžiau bauginti ją pavojais, gresiančiais nosiai, — pridūrė Merė. — Įrodinėjau, kad keturioliktojo amžiaus kvapai gali tiesiogine prasme išversti ją iš koto. Šiuolaikinis žmogus tiesiog neprisitaikęs prie andainykščio išmatų, pašvinkusios mėsos ir puvėsių tvaiko. Sakiau jai, kad nuolat kamuojantis šleikštulys gali smarkiai apriboti jos gebėjimą veikti.

— Bet visa tai jai nė motais, — burbtelėjo Danvortis.

— Taigi.

— Bandžiau jai išaiškinti, kad Viduramžiai — toli gražu ne saugus laikotarpis, pasakiau, kad Gilkraistas imasi anaiptol ne visų būtinų saugumo priemonių, o ji tik atšovė, esą neverta nuogąstauti dėl niekniekių.

— Gal ir iš tikrųjų be reikalo rūpinamės, — bandė drąsintis Merė. — Juk perkėlimui vadovauja Badris, ne Gilkraistas, o tu pats sakei, kad, jei tik iškils kokių nors problemų, perkėlimo procesą jis tučtuojau sustabdys.

— Taip, — teko sutikti Danvorčiui; jis per stiklo pertvarą stebėjo, ką veikia Badris. Šis buvo pats geriausias laborantas ne tik Baliole, bet ir visame Universitete. Už jo pečių — jau ne vieno nuotolinio perkėlimo patirtis.

— Be to, ir Kivrina puikiai pasiruošusi, — kalbėjo Merė. — Juk tu pats mokei ją visko, ko gali prisireikti, o aš visą pastarąjį mėnesį ligoninėje rūpinausi fiziniu jos pasirengimu. Ji apsaugota nuo choleros ir vidurių šiltinės, ir bet ko kito, kas nuolat užklupdavo žmones 1320-aisiais; beje, apie marą, kurio tu taip baiminiesi, tuo metu dar niekas nebuvo girdėjęs. Anglijoje susirgimų maru išvis nebuvo iki pat 1348-ųjų, kai ir ją pasiekė Juodoji Mirtis. Pašalinau jai apendiksą, sustiprinau imuninę sistemą. Ji gavo visą spektrą priešvirusinių preparatų, išklausė trumpą Viduramžių medicinos kursą. Be viso šito, ji kaip reikiant padirbėjo ir pati. Kol gulėjo ligoninėje, kruopščiai studijavo vaistinius žolynus.